Tikėjimas ir mokslas

Kaip atsirado visata ir gyvybė? Kokia gyvenimo prasmė ir iš kur atėjome? Tai klausimai kurios sau užduoda žmonės. Tiek mokslininkai ir tiek filosofai bando rasti atsakymus į šiuos klausimus, o tikintieji juos jau net gal turi.

Šiandien yra dvi kosmologijos bandančios paaiškinti visatos ir gyvybės kilmę, tai kreacionizmas tikintis, kad visata sutvėrė antgamtinės būtybės ir materialistų mokslininkų palaikoma evoliucija nereikalaujanti kūrėjo įsikyšimo. Pasak mokslininkų viskas, visata, laikas ir erdvė prasideda nuo Didžiojo sprogimo. Pagrindinė šios teorijos idėja – tai, kad stebimos galaktikos tolsta viena nuo kitos, ir, remiantis Bendrąja reliatyvumo teorija, galima ekstrapoliuoti Visatos būseną praeityje. Tai veda prie išvados, kad kuo tolimesnė praeitis, tuo Visata buvo karštesnė ir tankesnė.

Yra trys pagrindiniai Didžiojo sprogimo moksliniai įrodymai. Pirmiausiai matavimai rodo, kad seniausios žvaigždės yra 12-15 milijardų metų senumo, o tai derinasi su Visatos pradžios amžiumi. Antrasis įrodymas tai šviesos analizė. Padidintas raudonos spalvos spinduliavimas iš galaktikų reiškia, kad jos tolsta nuo pradinio taško. Trečiasis labiausiai įtikinantis fenomenas: 1965 metais visuose Visatos regionuose išaiškėjo labai mažo intensyvumo spinduliavimas ir parodo pirmąsias Visatos egzistavimo akimirkas.

Per žinomos bilijoninės sekundės dalį staiga įvyksta didelis sprogimas išsklaidantis materiją erdvėje, tačiau karštis toks didelis, kad egzistuoja kol kas tik plazma. Šiek tiek atvėsus visatai pradeda susidaryti pirmieji vandenilio atomai, kai kurie jų susijungia, kad suformuoti helį.

Pirmosios žvaigždės milžinės susidariusios iš šio vandenilio veikė tarsi krosnis ir kūrė vis sunkesnius elementus. Hipotetinė juodoji materija, gravitacijos ir tankesnių materijos regionų dėka galėjo susiformuoti galaktikos. Padidėjęs slėgis sukelia pakankamai didelį karštį termobranduoliniai reakcijai sukelti. Taip po bilijonų metų pradeda formuotis antrinės žvaigždės tokios kaip Saulė ir sunkesni elementai tokie kaip azotas, deguonis ir anglis. Iš atvėsusių kosminių dulkių susiformuoja planetos ir jų palydovai.

Žemė susiformavo prieš 4.5 milijardų metų, tačiau pradžioje tai buvo karšta ir negyvenama planeta. Tačiau kaip mokslininkai teigia, kad vykstant cheminėms reakcijoms susiformuoja pirmieji organiniai junginiai ir iš jų primityvios gyvybės formos. Pasak gyvybės evoliucijos teorijos, kurios pagrindus padėjo Čarlzas Darvinas gyvybė formavosi per atsitiktines chemines reakcijas ir natūralią atranką.

Taip atsirado vis sudėtingesnės, pranašesnės gyvybės formos ir šis procesas ikšiol tęsiasi. Evoliucionizmo pažiūros mokslininkai tokie kaip Ričardas Davkinsas mano, kad visam šiam procesui nebuvo būtinas Dievas, kūrėjas.

Vis tik ne visi mokslininkai ir filosofai pritaria tokiai kosmogenezei, joje yra neaiškumų, o kreacionistai nesutinka su kūrėjo pašalinimu. Pavyzdžiui prieš Didįjį sprogimą ir sekundės dalis po jo egzistavo tokios sąlygos, kurių nepajėgia aprašyti dabartinė fizika, – ten nebuvo jokių mums žinomų jėgų ar materijos. Tas taškas buvo „pakibęs“ amžinybėje ir begalybėje.

Iki šiol mokslui nežinomas būdas, kaip DNR koduota informacija galėtų atsirasti natūralių procesų metu. Jei vienas sudėtingiausių organizmu žmogus tėra atsitiktinių cheminių reakcijų rezultatas, kodėl žmogus turi mažiau genų nei ryžiai ir vynuogės.

Iš viso yra daug kliūčių gyvybei ir apskritai Visatai atsirasti per gryną atsitiktinumą. Gravitacijos jėga lemia, kokios žvaigždės gali susiformuoti. Jeigu gravitacijos jėgos konstanta būtų bent truputį didesnės vertės, visos žvaigždės būtų didesnės nei 1,4 Saulės masės. Tokios žvaigždės spinduliuoja labai netolygiai ir stipriai, todėl negali palaikyti tinkamų sąlygų gyvybei atsirasti aplinkinėse planetose. Ir atvirkščiai – jeigu gravitacijos jėga būtų bent šiek tiek silpnesnė, negalėtų susiformuoti didesnės kaip 0,8 Saulės masės žvaigždės. Nors jos dega tolygiai ir pakankamai ilgai, jose branduolinės sintezės metu negali susidaryti sunkieji elementai (sunkesni už geležį), kurie būtini gyvybei atsirasti. Stiprioji branduolinė sąveika sujungia protonus ir neutronus branduolyje.

Jeigu ji būtų nors šiek tiek silpnesnė, sunkiųjų elementų branduoliai negalėtų išsilaikyti stabilios būsenos; vienintelis elementas, galintis egzistuoti Visatoje, būtų vandenilis. Tačiau, jeigu ši jėga būtų nors truputėlį stipresnė, tuomet ne tik kad vandenilis vargiai galėtų egzistuoti, bet taip pat ir sunkiųjų branduolių skilimo metu susidarantys elementai, tokie kaip geležis ar sunkesni elementai, taip pat būtų reti.

Kosmose viešpatauja begalinis šaltis, begalinis karštis ir daugybe radioaktyviųjų bombardavimų, nepaisant to gyvybė pasirodė mūsų planetoje. Žemė yra idealioje orbitoje gyvybei egzistuoti, nes jei jį būtų 5% arčiau vanduo išgaruotų iš vandenynų ir jei būtų tik 1% toliau vandenynai užšaltų, tai parodo kad gyvename ant peilio ašmenų. Įdomus faktas, kad Saulės užtemimo metu mėnulio ir Saulės didžiu proporcijos beveik idealiai sutampa žvelgiant iš Žemės.

Trūksta įrodymų, kad gyvybė užgimė būtent taip kaip aiškina evoliucionizmo šalininkai. Dabartinis mokslas sutinka, kad pradinė Žemės atmosfera buvo sudaryta iš anglies dvideginio, azoto ir vandens garų. Tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad toks dujų mišinys negali sukurti organinių junginių, kurios bandė sukurti Miller Urey.

Biochemikas Michael Behe padėjęs pagrindus neredukuojamo sudėtingumo argumentui sako, kad protingo sumanymo reikėjo kuriant žiuželiuotos bakterijos sudėtingus mechanizmus, kuriems nepakanka atsitiktinumo. Lygiai taip pat jis pateikia pavyzdį, kad kompiuteris šiaip sau neatsiranda, o pagaminamas mąstančių žmonių.

Iš esmės evoliucijos teorija nemaišo kūrėjo buvimui ir net daro jį dar išradingesnį kaip mano teologas, filosofas Konoras Kunighamas. Jis tikį Čarlzo Darvino teorija ir kritikuoja kreacionistus prieštaraujančius evoliucijai. Biblija neturi būti tikima pažodžiui. Beje pats Darvinas buvo krikščionis ir metė tikėjimą ne dėl savo evoliucijos teorijos, o dėl dukros mirties.

Vatikano observatorijos direktorius Chosė Gabrielius Funas teigia, kad Didysis sprogimas yra geriausia teorija šiuo metu apie Visatos sukūrimą ir nekliudo krikščionybei. Taip pat jis pasakė, kad dėl to kad Dievas mums suteikė intelektą ir mąstymą mes galime rasti Logosą, kad racionalus paaiškinimas, kuris egzistuoja Visatoje leidžia mums užsiimti mokslu. Galu gale Didysis sprogimas yra tik viena iš galimu teorijų ir net paneigiama, nes pavyzdžiui buvo rastos galaktikos, kurios neturėtų net egzistuoti pagal pripažinta kosmologiją.

O pavyzdžiui alternatyvi Elektrinės visatos kosmologija tai paaiškina. Pačios religijos tikslas nėra mokyti mokslo. Jėzuitų kunigas ir astronomas Džordžas Koinas sako šiuos žodžius: „Nežinau nei vienos vietos Biblijoje, kurioje mokoma mokslo kaip tokio. Aš žinau vietas kuriose kalba tiksliai apie istoriją, žinau vietas kuriose kalba mitus ir pasakas su tikslu, tačiau nėra niekur bandymo mokyti mokslo.“ „Galilėjus yra pasakęs, kad šventasis raštas padeda pasiekti dangų, bet ne paaiškinti kaip dangus veikia.“ Dievas nėra nei įrodomas, nei paneigiamas faktiškai.

Nors mokslininkai stichiškai remiasi determinizmo nuostata, jie retai kada susimąsto apie pačio priežastinio ryšio, o kartų ir mokslinio dėsnio prigimtį. Visos teorijos, aiškinančios priežastinio ryšio prigimtį, yra filosofinės (taigi metafizinės), o ne siaurąja prasme mokslinės, nors tam tikru laipsniu ir remiasi šiuolaikinės gamtotyros pasiekimais.

Budizmo tikėjimas turi daug paralelių su naujais mokslo atradimais. Budizmas moko, kad pasaulis yra tuščias, iliuzinis ir kad viskas yra susieta. Remiantis kvantinės fizikos pasiekimais ir religijomis galima pasakyti, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingos idėjos: ne materija ir materija, suvokimas per intuicija ir intelektą, dvasinis ir mokslinis pažinimas yra viena ir tas pats dalykas.

Kvantinės fizikos centrinė idėja yra bangų ir dalelių dualizmas. Jei dalelių vieta galima nustatyti tai bangos nėra lokalios, o paplitusios visoje Visatoje. Pavyzdžiui jei turėtume obuolį sudaryta iš dalelių tuo pačiu metu jis galėtų egzistuoti kaip bangą visose būsenose. Kvantinės fizikos keistenybės gali šokiruoti, tačiau jos yra įrodytos moksliniais eksperimentais. Ar materija elgsis kaip banga ar dalelė priklauso nuo stebėtojo, sąmonės.

Nepaisant to, kad tikima materijos grynumų atomai tėra mažiau nei 99.99% tuštuma. Pavyzdžiui jei padidintume raktą iki Žemės dydžio tai jo atomų dydis vos ne vos siektų vyšnią. O kad pamatyti jo branduolį reikėtų padidinti iki 200 metrų dydžio rutulio ir tuomet atomo branduolys bus mažesnis už dulkelyte! Kosmosas irgi yra beveik tuštuma – galaktikas, žvaigždes ir planetas skiria milžiniški atstumai. Daiktai nėra paliečiami, o tiksliau jaučiama atstumianti jėgą. Prie sėdimos kėdė fiziškai nesiliečiama, o sklandoma virš jos kadangi atomai stumia vienas kitą. Viską, ką matome ir patyriame tėra beveik tuštumą.

Kvantinis laukas yra elektromagnetinė banga ir dalelė fotonas. Dalelės atsiranda ir kartų išnyksta per šį lauką. Jis yra visame erdvės, laiko kontinume ir tai labai dera su tuštumos idėja. Pagrindinė Budizmo idėja yra visko vienovė, kad skirtumai tarp savęs ir realybės tėra iliuzijos. Yra dar vienas keistas kvantinės fizikos reiškinys – kvantinis susietumas. Kai kelios dalelės susiejamos ir tarkim per matavimą viena jų paveikiama kita elgsis lygiai taip pat nepaisant kokių atstumu bus viena nuo kitos. Taigi jei pažiūrėsime į Visatos singuliarumą kai materija staiga atsirado iš vieno taško galima sakyti, kad viskas ką dabar turime yra susieta ir tai parodo tikrąją Visatos vienovę.

Rytų religijose mintys yra ne tik pasaulio dalis, bet ir kuria jį. O išorinio pasaulio atskyrimas nuo stebėtojo laikomas klaidingu. Buda yra pasakęs: „Viskas kas mes esame yra rezultatas to apie ką galvojome. Mintis yra viskas“. O kvantinės fizikos pradininkas Maksas Plankas teigia taip: „Visa materija atsirado ir egzistuoja tik jėgos dėka…“, „Mes turime priimti už šios jėgos egzistuojanti sąmoningą ir sumanų protą. Šis protas yra visos materijos pagrindas.“

Mokslininkas Heizenbergas nustatė, kad tiesiog stebėdami atomą jį veikiame, neįmanoma žinoti tuo pačių metu elektrono greičio bei buvimo vietos. Tai buvo pavadinta Heizenbergo neapibrėžtumo principu. Realybę apibrėžia jos stebėtojas. Dar vienas stulbinantis buvo dvigubo plyšio eksperimentas. Nustatyta, kad kažkada grynomis laikytos dalelės pasirodo buvo bangos ir elgesys priklausydavo nuo to ar būdavo stebimos. Kai elektronai buvo praleidžiami pro dvigubą plyšį stebimi jie palikdavo nuspėjamą dviejų juostų vaizdą.

Tačiau jei nestebimi elektronai turi neribotas judėjimo kryptis ir palieka interferencinį atvaizdą – tai yra elgiasi kaip šviesos banga vienu metų praeinanti pro plyšius. Eksperimentas buvo pakartotas tūkstančius kartų, tačiau rezultatas išlikdavo toks pats. Be stebinčiojo realybė egzistuoja kaip beribės galimybės. Taigi pasitvirtina tai ką mistikai nuo pat senovės mokė, kad realybė yra proto manifestacija.
Nepaisant drąsaus įsitikinimo vėlyvame 20 amžiuje, kad genai ir molekulinė biologija greitai paaiškins gyvybės kilmę, biologinio vystymosi problemos vis dar lieka nepaaiškintos.

Niekas nežino kaip augalai ir gyvūnai vystosi iš apvaisinto kiaušinio. Daug detalių buvo atrasta, nustatytos šimtų genomų sekos, bet vis dar nėra įrodymų, kad gyvybė ir protas gali būti paaiškinti vien tik fizika ir chemija.