Tikėjimas ir mokslas

Žmogaus genomo projektas pateikė netikėtumų atskleidė, kad žmogus turi tik 23000 genų, nors tikėtasi 100.000. O palyginimui ryžiai turėjo 38000. Nepaisant įspūdingų neurologijos techninių pasiekimų kaip smegenų skenavimas vis dar nėra įrodymų, kad sąmonė yra tik smegenų veikla. Britų mokslininkas Rupertas Šeldrakas turi alternatyvų paaiškinimą gyvybei ir protui. Jis teigia, kad egzistuoja morfogeninis laukas reguliuojantis organizmų vystimasį, augimą ir regeneraciją.

Mechanistinė pasaulėžiūra negali paaiškinti kodėl gyvi organizmai netekę dalies išauga sveiki. Pavyzdžiui buvo atliktas toks bandymas – laumžirgio kiaušinis buvo padalintas į dvi dalis ir jo pusės išsivystė visa lerva nors ir mažesnė. Iš augalo dalies gali išaugti visas augalas. Grybų gijos trumpiausių kelių susijungia, kad suformuoti vaisiakūnius. Mokslininkų komanda iš Japonijos ir Vengrijos teigia, kad primityvus grybai P. Polycephalum sugebėjo rasti pačius trumpiausius kelius labirinte kai du maisto gabaliukai buvo padėti atskiruose išėjimuose.

Sąmonė neapsiriboja smegenimis. Klinikine mirtį išgyvenančių žmonių sąmonė gali egzistuoti ir už kūno ribų. Tai įrodo faktas, kad kai kurie ligoniai būdami be sąmonės, negalėdami nei matyti, nei girdėti vėliau detaliai apibūdino operacijos eiga ar sugeba net pamatyti kas yra kitame kambaryje. Kardiologas Pim van Lommel teigia, kad tai negalėjo būti haliucinacija, nes smegenys buvo ramios. Rupertas Šeldrakas pateikia ir kitokių įrodymų, kad žmogaus protas neapsiriboja smegenimis ir gyvūnai turi telepatinių gebėjimų. Atlikęs 500 žmonių apklausą paaiškėjo, kad jų augintiniai turėjo telepatinį ryšį su šeimininkais.

Rupertas pats stebėjo išvykusio šeimininko šunį taip, kad jis niekaip negalėtų nuspėti kada šeimininkas grįžta, tačiau kiekviena kartą jam ruošiantis grįžti šuo tai pajusdavo ir laukdavo. Žmonės nėra tokie jautrus kaip gyvūnai, tačiau gali jausti kada yra stebimi, pasak apklausos 90% žmonių patyrė šį pojūtį bent kartą gyvenime.

Milžiniški varnėnų pulkai skraido orientuodamiesi pagal morfinį lauką, tas pats su žuvų pulkais. Rupertas Šeldrakas teigia, kad paukščiai negalėtų taip greitai manevruoti pasitelkdami vien regą. Taigi šie faktai liudija, kad yra nekūniškas intelektas reguliuojantis gyvybę ir sąmonė gali gyvuoti atskyrai nuo kūno, o tai siejasi su savarankiška substancija siela, kuri daugelyje religijų po mirties atsiskiria nuo kūno.
Rupertas Šeldrakas teigia, kad regimas pasaulis turi grįžtamąjį ryšį, tai yra mūsų mintyse suformuojama regimo vaizdo holograma projektuojama būtent ten kur ir yra stebimas objektas.Protas tiesiogine prasme nusidriekia iki stebimo objekto. Tai jeigu stebime žvaigždes tai mūsų protas yra už kaukolės ribų.

Rupertas kritikuoja mokslo dogmatiškumą tiek dėl to, kad dominuojanti materialistinė pasaulėžiūra nustumia į šalį net įrodytus faktus , tačiau nesiderinančius su dogmomis. Mokslininkas taip pat teigia, kad amžinieji gamtos įstatymai kuriais aklai tikima gali kaitaliotis ir yra greičiau įpročiai. Nustatyta, kad nors ir nežymiai šviesos greitis sumažėjo.

Yra hipotezė, kad Visata gali būti simuliacija. Fizikas Tomas Kampbelas mano, kad virtualį realybė yra geresnis nei tradiciniai paaiškinimai pasauliui. Realybė yra informacija, kuri ateina per kūno pojūčius. Kai šviesa patenka į akies tinklainę vaizdas paverčiamas į elektrinius signalus, jie perduodami į pakaušio smegenų sritį ir ten susiformuoja vaizdo holograma.

Tačiau vaizdus, iliuzinį pasaulį galima simuliuoti stimuliuojant tam tikras smegenų sritis. Yra argumentas teigiantis, kad jei laikyti smegenys gyvybę palaikančiame skystyje ir prijungti neuronus prie kompiuterio simuliuojančio realybę tuomet žmogus galvotų, kad jo potyriai tikri.

Brianas Whitworth‘as informatikos ir matematinių mokslų instituto lektorius padarė išvada, kad tik virtuali realybė sutampa su fizikiniais duomenimis ir dėl to yra vienintelis logiškas realybės kilmės paaiškinimas. Galu gale realybė yra informacija ir ką mūsų sąmonė interpretuoja kaip skaitmeninę informaciją. Pavyzdžiui virtualios realybės pasaulio kūrimas turi prasidėti su informacijos antplūdžiu iš „nieko“, kas irgi prasideda nuo virtualaus laiko ir erdvės. Didžiojo sprogimo. Visata buvo sukurta iš nieko Didžiojo sprogimo vienu momentu ir taip pat sukūrė erdvėlaikį.

Visatos simuliacijos ir protingo sumanymo argumentu gali būti aukso pjūvis dar vadinamas dieviškąją proporcija. Jį pasitaiko ne tik gražiausiuose meno kūriniuose, bet ir žmogaus kūne, DNR grandinėje, augaluose, gėlėse. Šį proporcija matoma tiek kriauklės spiralėje, tiek galaktikose.

Dar įdomesnis atradimas buvo Benoito Mandelbroto fraktalai, kuriuose matomas chaosas ir kartu yra tobula tvarka. Fraktalas – tai geometrinė figūra, kuriai būdingas savipanašumas, jis gali būti sudarytas iš begalybės elementų, kurių kiekvienas fragmentas turės panašumą, atitikmenį kitam. Galima būtų didinti fragmentą kiek nori ir būtų matomas vis naujas dizainas. Iš paprastos Mandebroto formulės atsiranda tokia sudėtinga ir graži geometrija.

Fraktalai ne be reikalo pelnė „dievo antspaudo“ vardą. Tai viena iš visatoje labiausiai paplitusių struktūrų. Fraktalų geometriją galima įžvelgti beveik visoje gyvojoje gamtoje – medžiuose, augalų šakose, šaknyse ir lapuose, gyvūnų spalvose. Plaučiai, inkstai, kraujagyslių ir neuronų tinklas, žmogaus kūno ir delno proporcijos primena fraktalus.

Širdies pulsas nėra monotoniškas, bet fraktališkas. Tas pats liečia molekulių ir kristalų struktūras, akių ir kūno judėjimą. Kalnai, pakrantės, upės, vandens bangos, debesys, žaibai, galaktikos turi fraktalų formą. Stulbinantis dalykas yra tas, kad naudojant kompiuterius ir fraktalų algoritmus virtualiame pasaulyje galima atkurti realistiškus kalnus, debesis ir kitokias struktūras, kurių tiesiog būtų neįmanoma suprojektuoti žmogui nenaudojant fraktalinių struktūrų. Moksliniuose tyrimuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir filmuose naudojami fraktalai sukurti specialiems efektams, tarkim realistiškam dalelių, plaukų judėjimui, kraujagyslių sistemų atvaizdavimui.

Sapnų egzistavimas įrodo, kad mus gali apgauti simuliacija, nes kiekvieną kartą sapnuodami, mes tikime, kad sapnas – mūsų smegenų simuliuojama realybė – yra tikrovė. Tiesa, kai kurie žmonės moka atpažinti sapną ir sapnuoti, suvokdami kad sapnuoja. Taigi taip vadinama realybė gali būti ne ką realesnė už vaizduotę.
Įsigalėjus materialistinei ir vakarų racionalistiniai pasaulėžiūrai į šalį buvo nustumti gausus mitai ir religijos lydėjusias žmonija nuo pat jos atsiradimo. Nepaisant to, kad mokslas iš ties daug pasiekė Visatos paaiškinime ir skatino technologinį progresą vis tik įsitvirtinusi materialistinė kultūra turėjo ir neigiamų pasekmių virsdama ideologija.

Žinomas filosofas Karlas Gustavas Jungas sakė jo 20a. amžiaus neurozė buvo susijusi su kolektyvinių sielos praradimu, kontakto praradimu su didžiaisiais mitiniais ir religiniais simboliais mūsų kultūroje. Socialinės institucijos atskyrė žmones nuo prigimtinių archetipų, kurioms pagrindą padėjo filosofai Didro, Nyčė ir Froidas. Nauda visuomenei nuperkama už laimės kainą.

Jungas mano, kad kuo labiau sekuliarizuota, materialistinė ir perdėtai ekstravertiška mūsų civilizacija pasidarė tuo labiau nelaimingesnė, beprasmė ir betikslė jį darėsi. Tačiau psichologo siūloma išeitis nebuvo grįžimas į bažnyčią, nes iš savo patirties žinojo, kad be asmeninio apreiškimo organizuota religija reiškė dvasinę mirtį. Taigi vienintelė išeitis buvo mesti pernelyg ekstravertiška prasmės ieškojimą išoriniame pasaulyje, kuri yra tipiška mūsų kultūroje ir vietoj to gilintis į pasąmoninius simbolius.
Visi žmonės kartu išgyvena vidinį dieviškumą, numinozę.

Kai Jungas kalba apie Dievą, jis iš tikrųjų kalba apie Dievą viduje, savyje. Karta paklaustas ar jis tikį Dievu jis atsakė: „Aš netikiu. Aš žinau“. Karlas Jungas mano, kad egzistuoja kolektyvinė pasąmonė, kurioje laikomi archetipai. Archetipai yra prigimtinės intuicijos idėjos, kurios veda mūs patirti gyvenimą pagal žmonijos praeitį. Šie archetipiniai provaizdžiai taip pat yra Dievai ir Deivės, nykštukai ir milžinai ar jie gali pasirodyti kaip fantastiniai, ar realistiški gyvūnai ir augalai.

Tai yra raktas į Jungo psichologiją, į jo tikėjimą, kad pąsamoninės fantazijos yra universalios ir jos gali pasirodyti, bet kokiame amžiuje panašioje formoje. Jie yra jam religijos pagrindas. Šventosios Trejybės dogma, Šventosios mišios ir Kristaus asmenybė gali būti visi matomi ir suprantami svarbus aspektai žmogaus psichikoje. Jei šie simboliai laikomi pąsamonėje neatskleisti mes neturime pilnatvės. Šis procesas siekiant pilnatvės vadinamas individualizacija – centrinė psichologijos idėja.

Tokiais atvejais kai pacientai prarasdavo tikėjimą, individualizacija vedė juos sukurti savo mitus kaip išreiškiama per sapnus ir fantaziją, ir tai leido jiems pasiekti pilnatvės. Karlas Jungas mano, kad jei tikėjimas remiasi didele emocine reikšme tai turi būti tiesa. Dogma nėra niekas daugiau nei kažkas neracionalaus išreikšta per vaizduotę.

Žmonės neišvengiamai tiki tikrove ir intuicija, turi jausmus ir viltis, kurių negalima racionaliai paaiškinti, nei moksliškai įrodyti. Mes esame vedami paslaptingų gamtos jėgų ir pasąmonės intuicijos net jei to ir nesuvokiame, žmogiškasis protas negali pakilti virš šių dalykų ir įrodyti jų klaidingumą, todėl telieka pasitikėti jais.

Straipsnio autorius: Ezekiel

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.