Paslaptingos šviesos ir reiškiniai vandenynuose

Ilgą laiką jūrininkų vaizduotę kaitino netikėtai vandenyne pasirodančios šviesos.

1956 metais amerikiečių laivo “Smouk Chil” budėjimo žurnale atsirado įrašas: “Nakties tamsą perskrodė ryškūs šviesos spinduliai, sklindantys iš vandens paviršiuje besisukančio rato su lygiai išdėliotais šviečiančiais stipinais.

Ratas sukosi pagal laikrodžio rodyklę, nors kai kurie spinduliai aiškiai slinko į priešingą pusę”.

Netikėti pranešimai

Šiaurinėje Indijos vandenyno dalyje jūreivius smarkiai gąsdino dažnai pasirodantys paslaptingi, ryškiai šviečiantys ratai vandens paviršiuje. Dažnai jie sužėrėdavo arti plaukiančių laivų ar net jų kelyje.

“Prieš mūsų akis sušvito nuostabus reginys: besisukančios šviesos slinko ta pačia kryptimi, kur plaukė laivas. Šviesos sukosi tai į vieną, tai į kitą pusę”, – užrašė garlaivio “Britiš Kommerser” jūreiviai 1958 metais.

“Netoli nuo laivo netikėtai plykstelėjo žalios šviesos ratas. Išsigandusios žuvys traukėsi prie laivo bortų. Šviesos juostos tolo tai sužėrėdamos, tai vėl išnykdamos kas 3 – 4 sekundes”, – tokią žinią 1966 metais užfiksavo garlaivio “Biverbank” įgula.

Profesoriaus pastebėjimai

Vokietijos Hamburgo universiteto profesorius Kurtas Kalė besisukančius jūros vaiduoklius tyrinėjo nuo 1897 iki 1958 metų.

Jis ištyrė net 70 atvejų ir pastebėjo, kad savotiški fejerverkai, lyg didžiulio, stipraus prožektoriaus vandenyno dugne sukurti spalvoti šviesos ratai, kartais siekia net iki 300 metrų skersmenį. Vandens paviršiuje jie dažniausiai pasirodo prietemoje ir greitai įgauna sukimosi greitį. Po to jie greitai išsilenkia į priešingą sukimuisi pusę.

Stebina nenutrūkstanti rato piešinių kaita, kurią reguliuoja judančios vandenyno bangos. Įdomu ir tai, kad ratas, nemažindamas sukimosi greičio, gali staigiai keisti judėjimo kryptį. Užfiksuota atvejų, kai vienu metu pasirodė net du trys ar keturi tokie ratai.

Išsiplečiantys diskai

Dažnai iš vandenynų gelmių išplaukia ir nedidelės fosforinės sferos, kurios paviršiuje smarkiai išsiplečia.

1925 metais prancūzų minosvaidžio “Priussen” eskadros jūreiviai užrašė: “Nelauktai apie laivą viskas nušvito. Tą šviesą skleidė daugybė nedidelių, maždaug ketvirčio metro fosforinės spalvos iš gelmių kylančių balionėlių. Prie vandens paviršiaus balionėliai akimirksniu padidėdavo, o pačiame viršuje – staigiai išsitempdavo į visas puses, virsdami gigantiškais apie 120 metrų pločio diskais. Ryškūs, žalsvai sidabriniai, elipsės formos objektai kurį laiką suposi vandens paviršiuje, išlaikydami savo formą, po to tarytum geso tamsoje“.

Profesorius K.Kalė nustatė, kad tokios šviečiančios sferos pasirodo jūrų keliuose tarp Adeno ir Kolombo (Šri Lanka), o šviesos ratai bei juostos – Adeno ir Persijos įlankos šelfe, vakarinėje Indijos pakrantėje, Martabano įlankoje, taip pat Borneo jūroje ir Tailando įlankoje.

Kol kas tik hipotezės

Šiuos reiškinius aiškinančių hipotezių yra įvairių. Nė viena jų nesusilaukė visuotinio pripažinimo.

Pavyzdžiui, anglų mokslininkas Bretas Čilderis 1958 metais pareiškė manąs, jog tokius efektus gali plaukiančių laivų ir Žemės magnetinio lauko susidūrę virpesiai. Tokia nuomonė nebuvo pakankamai pagrįsta.

Labiau įtikėtiną hipotezę pateikė Kurtas Kalė. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, kad „jūrų vaiduoklių“ pasirodymo rajonas sutampa su aktyvaus seismingumo zona.

Povandeninė civilizacija

Mįslingų, mokslininkų nepaaiškinamų reiškinių bei įvykių rinkėjas amerikietis Aivenas Saindersonas daugelį metų įrodinėjo, kad mūsų planetoje yra povandeninė civilizacija. Taip mano ne jis vienas. Tokia nuomonė grindžiama daugeliu neįtikėtinų, tačiau realių faktų.

1968 metais Rusijos laivas „Akademik Kurčatov“ dreifavo Ramiojo vandenyno pietrytinėje dalyje, netoli Pietų Amerikos krantų. Buvo atliekami okeanologiniai tyrinėjimai. Mokslininkai nuleidinėjo už borto įvairius įrenginius. Netikėtai vieno prietaiso, nuleisto į 500 metrų gylį, metalinis lynas, lyg kokios jėgos tempiamas, pradėjo slinkti į šoną ir atsipalaidavo.

Tai galėjo reikšti, kad nuleistas prietaisas nutrūko. Niekas nebūtų nustebę, jei taip būtų atsitikę keliant, bet tai įvyko prietaisą leidžiant. Po minutės nutrūko ir kiti lunai, kuriais buvo nuleisti dugno kasimo kaušas ir grunto paėmimo įrenginys. Iš karto trūko trys lynai, tai – neįtikėtina. Tokio įvykio net 20 metų plaukioję okeanologai nebuvo patyrę.

Kai lynų galai buvo pakelti į denį, mokslininkų nusivylimą pakeitė nuostaba. Lynai buvo nupjauti, o iki pjūvio vietos maždaug po du metrus galai nušveisti iki blizgesio.

Neįtikėtinas greitis

1953 metais prie Puerto – Riko krantų vyko JAV karinės jūrų pratybos. Joms prasidėjus, visų laivų hidroakustinių stočių operatoriai užfiksavo povandeninį laivą. Prasidėjo jo gaudynės. Tačiau paaiškėjo, kad pagauti tą laivą neįmanoma. Jis skrodė vandenį 280 kilometrų per valandą greičiu. Tai netgi šiuolaikiniams laivams yra neįmanomas dalykas.

Operatoriai net keturias paras fiksavo to mįslingo objekto ūžesius. Jis manevravo aplink karinius laivus nusileisdamas į negirdėtą – 6 kilometrų gylį.

Dėmė po laivu

Rusų ekspedicijos laivas „Vladimir Vorobjov“ atliko okeanografinius tyrimus Arabų jūroje.

Vandens paviršiuje dirbę jūreiviai pastebėjo už borto kokių 300 metrų skersmens ryškią dėmę. Ji tarytum sukosi prieš laikrodžio rodyklę.

Staiga nustojo veikęs laivo elektrogeneratorius, kuris teikė srovę keltuvo tralui. Ekolotas užfiksavo, kad tuo metu po laivu buvo kažkokia masė. Objektui dingus, elektrogeneratorius pradėjo veikti. Kas buvo po laivu ir sutrikdė jo veiklą taip ir liko paslaptis.

Neiššifruoti signalai

Grupė Amerikos mokslininkų tyrinėjo povandeninių ryšių sistemą. Rytinėje Amerikos pakrantėje jie nutiesė dviejų kilometrų ilgio anteną. Iš laivo jūroje į didelį gylį buvo nuleistas radijo imtuvas ir siunčiami hidroakustiniai signalai.

Pradžioje viskas ėjosi pagal planą.

Vienu momentu, pasiuntus signalą, imtuvai priėmė tarytum jo aidą. Po to sekė keistas užkoduotas pranešimas, kurio nepavyko iššifruoti. Tyrinėtojams susidarė įspūdis, kad kažkoks prietaisas jūros gelmėse sulaikė siųstą signalą, jį išanalizavo ir atsiuntė atgal. O po kurio laiko tuo pačiu dažniu pradėjo perdavinėti savo signalus.

Mokslo autoritetai neatmeta versijos, kad neiššifruoti tekstai, kaip ir daugybė radijo imtuvais pagautų iš erdvės, gali būti mums nežinomų civilizacijų atsiliepimai.

Straipsnio autorė: Vetusta Prišmantienė, “Klaipėda”