Ekspedicija į pomirtinį pasaulį

Ar, be matomo materialaus pasaulio, egzistuoja dar koks nors kitoks? Tas, kuriame gyvena sielos ar net pats Dievas, kurio karalystė “ne iš šio pasaulio”? O rojus? Kur yra jis? Sveikas protas sufleruoja: atsakyti į šiuos klausimus nėra jokių šansų.

Tačiau mokslininkai, kad ir kaip būtų keista, yra kitokios nuomonės, jie mano, kad galimybė tai išsiaiškinti tikrai yra. O ją suteikia žmonės, patyrę klinikinę mirtį, tai yra prisikėlusieji iš numirusiųjų, ypač tie, kurie prisimena, ką matė. Artimos mirties patirtis (angliškas trumpinys – NDE) – taip vadinasi šis fenomenas.

Visai ne reanimacijos stebuklai

Lygiai prieš 10 metų olandas kardiologas Pimas van Lomelis (Pim van Lommel) ir jo kolega anglas Kristoferis Frenčas (Christopher French) iš Londono anomalių psichikos reiškinių tyrimo centro pirmąkart ėmėsi rimtai tyrinėti NDE fenomeną; jų tyrimuose dalyvavo 355 širdies ligoniai, iš dešimties ligoninių išvykę į ekskursijas anapus.

Rezultatai visuomenę apstulbino, ypač ateistus. Medikai prisipažino: jiems nepavyko rasti įtikinamų įrodymų, kad pomirtinio pasaulio nėra. Jų duomenimis, laikinai mirę pacientai išties “prisiartindavo prie jo vartų”.

Nuo tada pionierių pėdomis pražygiavo šimtai materialistų, nenorinčių tikėti sielos nemirtingumu. Jų tikslas buvo vienas – įrodyti, kad anapusinis pasaulis ir rojus yra žmogaus viduje, kad tai ne realios vietos, o reiškiniai, vykstantys mirštant sąmonei. Kitais žodžiais tariant, kad smegenyse telpa ir rojus, ir siela, ir visokie antgamtiniai reiškiniai, kitaip tariant, įvairios haliucinacijos.

“Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad istorijos apie regėjimus, susijusius su artima mirtimi, pradėjo plisti tik XX amžiuje dėl reanimacijos laimėjimų”, – sako Kevinas Nelsonas, neurofiziologas iš Kentukio universiteto (JAV).

Iš tiesų, atsirado defibriliatorių, gydytojai išmoko leisti injekcijas į širdies raumenį, tiesiogiai masažuoti širdį. Todėl tokių, kurie patyrė klinikinę mirtį ir paviešėję aname pasaulyje grįžo, atsirado šimtai tūkstančių, o gal ir daugiau. “Bet iš tikro, – tęsia mokslininkas, – duomenų apie NDE rašytiniuose šaltiniuose aptinkama jau daugiau kaip 2000 metų.

Vadinasi, turi egzistuoti koks nors biologinis mechanizmas, dėl kurio žmonės šimtmečius susiduria vis su tokiais pačiais reiškiniais”. Per 10 metų medikai įsitikino: NDE – nepaneigiamas medicinos faktas. Šimtai tūkstančių žmonių negali taip įtikinamai meluoti. Tačiau dėl paties mechanizmo nuomonės skiriasi.

Keisti regėjimai

Retai kada klinikinės mirties patirtis apsieina be tunelio, kuriuo mirusysis lekia į ryškią šviesą. Kai kas kelyje sutinka angelus ir seniai mirusius giminaičius. Dauguma mokslininkų, nesileisdami į detales, tvirtina, kad tai tik deguonies bado sukeliamas efektas, trikdantis smegenų darbą.

Kai kurie mano, kad tai yra apsauginis mechanizmas: kad nenukentėtų, pavyzdžiui, sustojus širdžiai, smegenys išskiria apsaugines chemines medžiagas, kurios ir sukelia haliucinacijas, panašias į narkotines. O kai kurie specialistai, priešingai, į detales leidžiasi. “Smegenys negauna deguonies iš kraujo, – aiškina garsus psichiatras, Tarptautinės medicinos akademijos narys korespondentas Sergejus Levickis. – Didžiųjų smegenų pusrutulių žievės skiltys, atsakingos už regą, greitai išsijungia, o pakaušio smegenų skiltys, turinčios dvejopą aprūpinimo krauju sistemą, dar veikia.

O regėjimo laukas labai susiaurėja, lieka tik siaura juosta, kai žmogus mato lyg per vamzdį, – tai ir yra tunelio efektas”. Panašiai tunelio fenomeną aiškina ir Endriu Njubergas (Andrew Newberg) iš Pensilvanijos universiteto: “Kai regėjimas gęsta, žmogus pirmiausia nustoja matyti periferines zonas. Ryški šviesa gali būti centrinis atsijungiančios regėjimo sistemos taškas”. Kevinas Nelsonas su juo nesutinka. Jis mano, kad NDE – tai miego rūšis, konkrečiai – vienos iš jo fazių, vadinamojo greito miego, lydimo greitų akių judesių, sutrikimas.

“Kartais atsiranda tokių būsenų, kai smegenys iš dalies būdrauja, iš dalies yra “greito miego” fazėje”, – sako neurofiziologas, savo hipotezę patikrinęs su grupe keliautojų į aną pasaulį. Paaiškėjo, kad 60 proc. jų keistus regėjimus patyrė ne kartą, ir ne tik atsidūrę prie mirties. Pasibaigus anomaliai būsenai, tie žmonės netikėjo sapnavę, jiems atrodė, kad įvykiai buvo tikri.

Bet kodėl žmonėms šimtmečius vaidenasi arba “sapnuojasi” tas pats reiškinys, tik su nedideliais nukrypimais? K.Nelsonas atsakymo nežino, tik daro prielaidą, kad smegenis vis dėlto kažkas “nuodija”.

Paslaptis slypi kraujyje

Prieš gerą pusmetį buvo pranešta apie eilinį persilaužimą tyrinėjant NDE – atseit keistų regėjimų prigimtis pagaliau išaiškinta ir įrodyta, kad jokio ryšio su pomirtiniu pasauliu ji neturi, visa tai yra gryna chemija bei fizika ir fiziologija. Atradimo autorė Zalika Klemenc-Ketič iš Mariboro universiteto (Slovėnija) sako: “Kažin ar mūsų nustatytoji priežastis yra vienintelė, bet ji gerai paaiškina artimos mirčiai patirties mechanizmą”.

Mokslininkė stebėjo širdies nepakankamumu sergančius žmones. 52 iš jų mirė, bet buvo atgaivinti. Kol ligoniai keliavo į aną pasaulį, ten viešėjo ir grįžo atgal, medikė ėmė jų kraują, kad atliktų laboratorinius tyrimus. Iš atgaivintųjų 11 žmonių papasakojo apie NDE – tunelį, šviesą, angelus ir kitus stebuklus. Šis skaičius atitinka pasaulio statistinį vidurkį: įvairiais duomenimis, apie pomirtinį pasaulį pasakoja nuo 8 iki 20 proc. grįžusiųjų į gyvenimą.

Paskui mokslininkė palygino, kuo skiriasi mačiusiųjų pomirtinį pasaulį ir jo nemačiusiųjų kraujas. Pasirodo, skiriasi vien ištirpusio anglies dvideginio koncentracija: patyrusiųjų NDE kraujyje ji buvo gerokai didesnė. Vadinasi, jei pomirtiniai regėjimai yra haliucinacijos, jas sukelia… gazuotas kraujas.

Beje, panašius į NDE pojūčius ir net regėjimus patiria alpinistai dideliame aukštyje ir narai, labai giliai nardantys be akvalango. Jų kraujyje taip pat padidėja CO2 koncentracija. Daugelis specialistų mano, kad tai pirmieji tikrai įtikinami fiziologinių NDE priežasčių įrodymai.

Tuo tarpu NDE tyrinėjimų pradininkas Pimas van Lomelis nemano, kad NDE paslaptis yra atskleista. Jis pats susidūrė su daugybe visokių keistenybių, kurių angliarūgšte nepaaiškinsi. Pavyzdžiui, tikintys žmonės artimos mirties įspūdžius patiria dukart dažniau už netikinčiuosius.

Panaši proporcija ir tarp tų, kurie mirties bijo, ir tų, kurių ji visai nebaugina. Kažkodėl ryškiausius priešmirtinius vaizdinius mato moterys arba jaunesni kaip 60 metų vyrai. Aklieji, kad ir kaip būtų keista, mato tą patį, ką ir regintieji. O tie, kurie aname pasaulyje viešėdavo ilgiau už kitus, be tunelio ir šviesos, matydavo mirusius giminaičius ir vaikštinėdavo po rojų, paprastai mirdavo “visam laikui” per 30 dienų nuo ankstesniojo grįžimo.

Parengta pagal dienraščio “Respublika” priedą “Julius/Brigita”, Milda Kunskaitė