Vaiduoklių gaudytojai

Įdomu, kodėl visi tyrinėtojai, susidūrę su šmėkla, vaiduokliu, it nenormalūs griebiasi fotoaparatų, tarsi tik ir svajotų apie paparacų laurus? Galbūt šmėklos egzistuoja visiškai ne todėl, kad paliktų pėdsakus mūsų kvailoje fotojuostoje.

Pamėginkite žvilgtelėti į kokį nors konkretų konkrečios pilies vaiduoklį, o ne į visas šmėklas išsyk. Ir tuomet pamatysime, kokie jie skirtingi kiekvienoje tautoje. Vakarų Europoje tai dažniausiai nekaltai nukankinti vaikai ir mergaitės; senutės ir piktadariai grafai (hercogai, baronai ir t. t.). Beveik visi be išimties gyvena senose kruvinų istorijų pilyse. Pavyzdžiui, Londono Taueryje.

Antra vertus, Maskvos Kremliuje, kur buvo pražudyta nė kiek ne mažiau sielų, šmėklos neklaidžioja. Kokia tautos psichologija, koks žmogaus vidaus pasaulis, tokie ir jį lankantys vaiduokliai.

Skaistykla

Jei remsimės klasikiniu apibrėžimu, šmėklos – tai velionių sielos, kurios dėl kokių nors priežasčių negali palikti šio pasaulio: kažkieno įžeistos arba pernelyg prisirišusios prie ko nors žemiškajame gyvenime. Brangių ir mylimų (arba priešingai, nemylimų) numirėlių šmėklos lanko tuos žmones, kurie turi su numirėliais savų sąskaitų. Tarp jų liko kažkas neišsakyta. Kas kankina ir neduoda ramybės – beje, pirmiausia gyvam žmogui, o ne jį lankančiai šmėklai. Jai vis vien.

Pajuto šaukimą (kažkam nubudo sąžinė, atgijo meilė ar baimė) ir atėjo pas žmogų. O nešaukė (sąžinė miega), ir klajoja šmėkla kažkur pati sau.

Sakysite, sąžinė nėra materialus dalykas? Galbūt. Bet nerami sąžinė sukuria labai materialius „dalykus“ – šmėklas, kurias galima suvokti. Bent vienu iš penkių pojūčių – regėjimu.

Velniška rojaus palaimos pagunda

Beje, liūdna bendrauti vien su negyvėliais. Laimė, pasitaikė ir kitokių šmėklų, kurios dažniausiai lanko moteris. Dešimtys tūkstančių moterų buvo kankintos už bendravimą su „meilės šmėklomis“, o tūkstančiai numarinta. Už ką?! Juk ne iš jų kvotos protokolų, išlikusių iki mūsų dienų, viskas aišku. „Aš 40 metų gyvenau su šėtonu, kuris įsikūnydavo gražuolio vaikino pavidalu“, – prisipažįsta viena iš „raganų“ inkvizicijos tribunolui.

„Lengviau malkas kapoti nei nagrinėti šių siaubingų moterų bylas!“ – prisipažino vienas iš Bavarijos teisėjų XVII amžiuje.

Pasimatymas su Šėtonu

Seksualinės velnio pinklės – pamėgtas viduramžių dvasininkų ir šiuolaikinių pornografijos filmų siužetas. Jų pastangomis ir tuomet, ir dabar ožiabarzdžio autoritetas itin didelis. Tik va pats velniūkštis su tuo visai nesusijęs. Meilės vaiduokliai ir šmėklos pasirodo kur kas dažniau negu apie tai priimta rašyti ir kalbėti. Egzistuoja net visuotinė šių dvasių iššaukimo technika, apie kurią taip pat nepriimta kalbėti padorioje draugijoje. Taip, taip, galvoje turima masturbacija ir seksualinės fantazijos.

Medicinos vadovėliuose dažnai pateikiamas klasikinis pavyzdys: vienas iš partnerių lengvai pasieks orgazmą, jei užsimerks ir vietoj atsibodusio vyro ar žmonos įsivaizduoja mylimąjį ar mylimąją, t. y. iš esmės suartės su jo šmėkla. Tas pats vyksta ir erotiniuose sapnuose. Tai jau tikrų tikriausias pasimatymas su meilės šmėkla.

Bet juk tai sapnai, mūsų vaizduotės produktas, bekūnė dvasia, fantomas, godos! Čia grįžtame prie to, nuo ko pradėjome. Gal ir fantazijos, bet kodėl šio pasimatymo rezultatai tokie materialūs? Spontaniškas orgazmas sapne! Kai neturi ką pasakyti, lengviausia protingus žodžius sugalvoti. O nuo ko jis įvyko, tas orgazmas? Ir kodėl sapne? Ir ar galima tą išgyventi tikrovėje?

O meilės šmėkla juokiasi iš mūsų ir lėtai tirpsta. Kaip ir dera vaiduokliui. Sustok, šmėkla! Tu nuostabi…

Sausa teorija

Egzistuoja trys hipotezės dėl vaiduoklių fenomeno. Pagal pirmąją, tai haliucinacijos, t. y. realiai egzistuoja tik mūsų smegenyse, aplinkiniame pasaulyje jų nėra. Antroji hipotezė vis dėlto pripažįsta realų šmėklų egzistavimą ir laiko jas kažkokių visiškai materialių dalelių koncentratu: gal kvantų, šviesos bangų (t. y. šmėklos kaip optinis efektas) ar įelektrintų dalelių – oro jonų, kurie šviečia veikiami, tarkim, radiacijos, atmosferos elektros ar elektromagnetinių laukų (nuo elektros prietaisų, laidų, radijo bangų ir t. t.). Antrosios hipotezės naudai byloja ir tai, kad šmėklos turi savo šešėlį ir atsispindi veidrodžiuose, skirtingai nei vampyrai.

Ir galiausiai trečioji sujungia dvi pirmąsias. Mūsų akys ne tik mato, t. y. veikia elektromagnetinių bangų imtuvo principu, bet dar ir gali būti šių bangų siųstuvu. Mūsų sąmonėje (ar pasąmonėje) gimęs vaizdas – tai neuronų, nervinių ląstelių apvalkaluose (membranose) susidaro protencialų skirtumas, o apskritai smegenyse – elektros impulsų serija, kurie, kaip bet kokie impulsai, sukuria elektromagnetinį lauką, beje, lengvai sugaunamą prietaisais.

Šis laukas per regėjimo nervus, t. y. akis, spinduliuojamas išorėn ir projektuojamas į eterinį ekraną (t. y. aukštąją materiją, kuri užpildo erdvę) tarsi filmas kino teatre. Juk niekas neims ginčytis, kad vaizdas kino ekrane išties egzistuoja?

Susitikę su vaiduokliais, tarsi žiūrime savo filmą, kuriame mes patys – ir režisierius, ir operatorius, ir scenaristas…

Parengta pagal dienraštį “Vakaro žinios”