„Grafo Batsiuvio“ kerštas

Dauguma religijų, moralės normų bei principų smerkia keršto idėją. Tad kodėl jau daugybę kartų su pasimėgavimu skaito grafo Montekristo keršto istoriją, kurią dar prieš 168 metus sugalvojo genialusis Aleksandras Diuma?

 

Romano „Grafas Montekristas“ fabula visiems taip gerai žinoma, kad ir prikelti vidury nakties sugebėtume ją atpasakoti.

 

Jaunas jūrininkas iš Marselio vardu Edmonas Dantesas dėl trijų pavyduolių šmeižto praranda viską: mylimąją, tėvą, darbą, namus ir, svarbiausia – laisvę. Už tariamą sąmokslą su bonapartistais keturiolikai metų kalintas siaubingomis sąlygomis, vis dėlto sugeba iš kalėjimo pabėgti ir surasti pasakišką lobį, apie kurį jam papasakojo kalėjimo bičiulis. Paskui mūsų herojus dar devynerius metus blaškosi po pasaulį po kruopelę rinkdamas informaciją apie žmones, kurie sugriovė jo gyvenimą, ir ruošdamas rafinuotą ir kartu siaubingą kerštą…

 

Bet kiek tiesos yra šiame meistriškai suregztame siužete?

 

Kas slypi archyvuose

 

Neįtikima, bet Edmono Danteso prototipas iš tiesų egzistavo. Jo istorija prasidėjo 1807 metais Paryžiuje.
Tai buvo paprastas batsiuvys Fransua Piko, gimęs Nime, kuris, kaip ir Marselis, yra pačiuose Prancūzijos pietuose. Fransua sekėsi meilėje: turtinga gražuolė paryžietė Margarita Vigoru sutiko tapti jo žmona. Savo džiaugsmu jaunuolis pasidalijo su smuklės, kurioje dažnai rinkdavosi išeiviai iš Nimo, šeimininku Matjė Lupianu ir… padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Mat smuklininkas pats buvo įsižiūrėjęs merginą, ir ypač jos kraitį. Taigi Lupianas (Aleksandras Diuma jo „vaidmenį“ atidavė Edmono Danteso mylimosios Mersedes pusbroliui ir būsimajam vyrui Fernanui Mondegui) pakišo trims kraštiečiams mintį „pamokyti pagyrūną“, kad taip neriestų nosies, ir melagingai įskųsti jį vestuvių išvakarėse.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vienas iš tariamų Fransua bičiulių, Antuanas Aliu (romane pagal jį buvo sukurtas Danteso pavyduolio kaimyno Karduso personažas), bandė tam prieštarauti, tačiau kiti entuziastingai sutiko. Taigi vieną dieną ant policijos komisaro stalo atsirado skundas, kuriame teigta, kad tūlas Fransua Piko yra joks batsiuvys, o Paryžiuje inkognito gyvenantis bajoras ir anglų šnipas, kurio misija – nuversti Napoleoną ir sugrąžinti į valdžią Burbonus.

 

Pareigūnas arba nedrįso savarankiškai nagrinėti tokio delikataus skundo, arba norėjo įsiteikti valdžiai, taigi persiuntė raštą Napoleono policijos komisarui Savari. Tas irgi nepanoro vargintis ir ką nors aiškintis – tiesiog įsakė suimti Fransua Piko ir be jokio tyrimo ar teismo įkalino Fenestrelio pilyje.
Tėvai ir sužadėtinė ilgai ieškojo nelaimėlio, bet veltui.

 

Nelaisvėje batsiuvys praleido septynerius metus. Kalėjime jis susipažino su sunkiai sergančiu italu kunigu: slaugė jį, visomis išgalėmis stengėsi palengvinti paskutines jo dienas. Už tai prelatas paliko jam visus savo indėlius bankuose.

 

1814 metais Napoleonas buvo nušalintas nuo valdžios, taigi visi politiniai kaliniai buvo amnestuoti, ir Piko taip pat išėjo į laisvę. Tik jau nebe tas žmogus, kuris sėdo už grotų: kalėjimas neatpažįstamai pakeitė vaikiną – jis pražilo, pirma laiko suseno.

 

Pažink savo priešą

 

Pirmiausia buvęs kalinys patraukė į Italiją susitvarkyti savo palikimo reikalų. Aišku, tas nebuvo toks pasakiškas, kaip Aleksandro Diuma romane, tačiau varguoliui batsiuviui pasirodė milžiniškas. Ir puikiai tiko tam, apie ką Fransua Piko svajojo dieną naktį: kerštui.

 

Pirmiausia vyras pasikeitė vardą – tapo Žozefu Liušė, – grįžo į Paryžių ir pradėjo aiškintis savo arešto aplinkybes. Taip sužinojo, kad jo sužadėtinė Margarita laukė jo sugrįžtant lygiai dvejus metus, o paskui sutiko tapti smuklininko Lupiano žmona. Vaikų jiedu nesusilaukė, tačiau Margarita augino sūnų ir dukterį iš vyro pirmosios santuokos.

 

O štai sąmokslininkams iš pradžių prieštaravęs, paskui prie jų prisijungęs Antuanas Aliu grįžo į gimtąjį Nimą. Pas jį Piko apsilankė pirmiausia.

 

Persirengęs dvasininku, prisistatė abatu Baldiniu (lygiai taip pat, kaip „Grafe Montekriste“ Edmonas Dantesas, apsimetęs abatu Buzoniu, lankėsi pas Kadrusą) ir pripasakojo pasakų, kaip kalėjo Okufo pilies požemiuose su tokiu Fransua Piko, kuris numirė ant jo rankų, o prieš mirtį paprašė išsiaiškinti, kas neteisingai jį apkaltino. Neva Piko davė jam 50 tūkstančių frankų vertės briliantą, paprašė surasti jį, Antuaną Aliu, ir viską išklausinėti.

 

Mainais už didžiulį briliantą Aliu, suprantama, išpasakojo viską: kad sąmokslą surezgė smuklininkas Lupianas, o jam padėjo krautuvininkas Šambaras ir skrybėlininkas Solari. „Aš norėjau juos sustabdyti…“ – baigdamas išlemeno Aliu. „Bet nesustabdėte“, – nukirto paslaptingasis abatas ir, metęs jam brangakmenį, pasišalino.

 

Šmeižikas pardavė briliantą juvelyrui ir nusipirko Nime prabangius namus. Bet netrukus sužinojo, kad juvelyras beveik dvigubai brangiau perpardavė akmenį pirkliui turkui. Aliu žmona įkalbėjo jį nužudyti apgaviką ir pagrobti jo pinigus. Atidžiai skaičiusieji „Grafą Montekristą“ prisimins, jog Kadrusas pasielgė lygiai taip pat…

 

Tuo metu Fransua Piko pradėjo vykdyti savo keršto planą.

 

Jis dar kartą pakeitė vardą, įsigijo reikiamų rekomendacinių laiškų ir lengvai įsidarbino restorane, priklausančiame didžiausiam jo priešui Matjė Lupianui. Savininkas neatpažino, kad naujasis jo tarnas – tas pats žmogus, kurį jis kadaise apšmeižė.

 

Lupiano įstaigoje vis dar rinkosi senoji smuklės publika. Tarp nuolatinių lankytojų buvo ir likę du sąmokslininkai. Todėl buvęs batsiuvys palaukė patogios akimirkos ir smogė.

 

Keršto be kraujo nebūna?

 

Vieną dieną krautuvininką Šambarą rado nudurtą skersgatvyje. Policija nusprendė, jog tai buvo apiplėšimas. Iš žaizdos styrantis durklas su ant rankenos išraižytu žodžiu „Pirmasis“ niekam įtarimų nesukėlė.

 

Praėjo dar šiek tiek laiko, ir Anapilin iškeliavo skrybėlininkas Solari. Jo nunuodijimas irgi liko neatskleistas – tik per laidotuves ant karsto iš kažkur atsirado raštelis su užrašu „Antrasis“.

 

Matjė Lupianas savo pažįstamų mirtims nesuteikė jokios reikšmės – o be reikalo. Nes po jų atėjo jo eilė.
Tiesa, pagrindiniam savo kančių kaltininkui batsiuvys buvo paruošęs ypatingą planą.

 

Iš pradžių Lupiano dukterį Terezą suviliojo kažkoks markizas Korlanas. Tėvas šėlo iš įniršio, tačiau aristokratas sutiko vesti nėščią merginą. Ir viskas būtų buvę gerai, jei tik pačiame vestuvių puotos įkarštyje jaunavedys nebūtų dingęs.

 

Po kurio laiko Lupianas gavo laišką iš Italijos, kuriame Korlanas prisipažino esąs visai ne markizas, o pabėgęs katorgininkas. Ir už visą tą vaidinimą, pasibaigusį vestuvėmis, jam buvo dosniai sumokėta.
Bet tai tebuvo tik pradžia.

 

Staiga nuo Lupiano nusisuko sėkmė: jo restoraną kažkas padegė, verslą teko uždaryti, personalą – atleisti. Su šeimininku liko tik vienas ištikimas tarnas Prosperas, sutikęs dirbti nemokamai. Tai, žinoma, buvo Fransua Piko, ruošęsis naujam smūgiui. Paryžiaus vagišiai įtraukė į savo juodus reikalus Lupiano sūnų Eženą. Tačiau jau per pirmąjį įsilaužimą jis buvo sučiuptas už rankos ir nuteistas dvidešimčiai metų katorgos. Neištvėrusi tiek nelaimių, mirė Lupiano žmona Margarita. Jis pats buvo visiškai sugniuždytas ir visiškas bankrotas.

 

Tuomet padavėjas Prosperas pasiūlė Lupiano dukrai sumokėti jos tėvo skolas, jei toji sutiks mainais tapti jo meiluže. Mergina nusileido, kerštas buvo beveik įvykdytas – teliko uždėti paskutinį tašką ant i.
Vieną vėlyvą vakarą Matjė Lupianas ėjo namo. Alėjoje netoli Tiulri rūmų jį sustabdė kaukėtas vyras ir pasiūlė prisiminti nusikaltimą, kurį tas įvykdė 1807-aisiais.

 

„Pameni? Tu sužlugdei nekalto žmogaus gyvenimą“, – spaudė nepažįstamasis. Bet Lupianas nė nebandė prisipažinti. Tada vyras nusiėmė kaukę ir jis išvydo savo tarną Prosperą. „Ne Dievas tave baudžia, o aš, Fransua Piko! – iškošė pro dantis. – Aš nudūriau Šambarą, nunuodijau Solari, padegiau tavo namus, nuplėšiau garbę tavo dukrai, pasiunčiau į katorgą tavo sūnų. Išmušė tavo valanda!“

 

Buvęs smuklininkas puolė ant kelių, ėmė maldauti pasigailėti, bet vietoj atsako gavo dūrį į širdį peiliu, ant kurio rankenos buvo išraižytas vienintelis žodis „Trečiasis“.

 

Tačiau kaip tik tuo metu įvyko siužeto vingis, išties vertas Aleksandro Diuma plunksnos. Iš tamsos Fransua Piko puolė žmogus, sekęs jį kelias pastarąsias dienas, taigi matęs ir paskutinę žmogžudystę. Piko gavo smūgį lazda per galvą ir neteko sąmonės. O atsipeikėjęs pamatė, kad guli kažkokiame rūsyje surištomis rankomis ir kojomis. Prieš jį stovėjo Antuanas Aliu.

 

Paaiškėjo, jog Aliu pasiekė žinia apie buvusių bendrininkų tragiškas mirtis, ir jis, skirtingai nei Lupianas, iškart sumojo, kas lankėsi pas jį apsimetęs abatu Baldiniu. Jis nesunkiai susekė tariamą dvasininką, nes žinojo, jog dabar šis žmogus yra nepaprastai turtingas.

 

Taip medžiotojas ir jo auka apsikeitė vietomis. Aliu kelias dienas kankino belaisvį: kiekvieną duonos kąsnį, kiekvieną vandens gurkšnį jis įkainojo 25 tūkstančiais frankų. Bet Fransua Piko pasirodė esąs kietas riešutėlis: mieliau kentė nei sutiko mokėti.

 

Nebeišlaikęs Antuanas Aliu įsiuto, nužudė Piko ir, kad pasislėptų nuo teisingumo, pabėgo į Angliją.
1828 metais, jau gulėdamas mirties patale, Aliu papasakojo savo istoriją dvasininkui išgavęs to žodį, kad perduos ją Prancūzijos teisėsaugai. Taip šis pasakojimas buvo užrašytas ir pateko į archyvus. O 1836-aisiais buvo išleisti pomirtiniai archyvaro Žako Pešė pasakojimai, aprašantys įdomiausias jo kada nors skaitytas policijos bylas. Penktajame memuarų tome buvo ir Fransua Piko istorija, autoriaus pavadinta „Keršto brangakmenis“. Štai ją ir perskaitė Aleksandras Diuma…

 

Aišku, genialiojo rašytojo grafas Montekristas išėjo daug kilnesnis nei jo prototipas. Fransua Piko rūpėjo tik kerštas, pramanytajam Edmonui Dantesui – atpildas. Ir kiekvienam pagal jo nuopelnus. Tačiau niekam nekyla noras ginčytis, kad Diuma į savo knygą perkėlė didžiąją dalį tikrosios istorijos faktų.
Tiesa, nedaug kas žino, kad šis romanas paveikė ir paties autoriaus gyvenimą.

 

Meistriškai valdoma plunksna leido Aleksandrui Diuma gyventi nežinant, kas yra vargas. Bėda tik, kad rašytojas mėgo paišlaidauti. Bet „Grafas Montekristas“ uždirbo tokius turtus, kokių net Diuma nesugebėjo iššvaistyti pramogoms. Taigi jis įsigijo vilą užmiestyje su 9 hektarais žemės, perstatė ir pavadino Montekristo pilimi. Įsirengė anglišką parką, dirbtinį ežerą, krioklius, pakeliamuosius tiltus, miniatiūrinė Ifo pilies kopija, net asmeninį zoologijos sodą: voljeruose gyveno beždžionės, papūgos, fazanai. Arklidėse stovėjo trys arabiški ristūnai – Atas, Portas ir Aramis. Į įkurtuvių puotą Diuma buvo pakvietęs 600 svečių.

 

Deja, deramai pasimėgauti šia prabanga rašytojui taip ir nepavyko. Mat tuo pat metu Diuma bandė įkurti savo nuosavą teatrą ir žurnalą, tačiau abu verslai žlugo. Kad išmokėtų skolas, pilį teko parduoti.

 

Iš istorijos – į romano puslapius

 

Grafo Montekristo istorijoje vieną svarbiausių vaidmenų suvaidinęs italas dvasininkas, priėmęs savo globon Ifo pilies kalinį, – mokslininkas, revoliucionierius ir milžiniško lobio savininkas abatas Farija visai nebuvo Aleksandro Diuma pramanas. Žmogus tokiu vardu ir labai panašia biografija iš tikrųjų gyveno. Tik nebuvo italas.

 

Žozė Kustodijus de Farija gimė 1756 metais Indijoje, nedidelėje portugalų kolonijoje. Jo tėvas buvo katalikybę priėmusio brahmano palikuonis.

 

Berniukas baigė kolonijos vienuolyno mokyklą, kur, be kitų žinių, įvaldė ir hipnozės techniką – anuomet Europoje tai buvo vadinama magnetizmu. Kai Žozė sukako penkiolika, jo šeima persikėlė į Europą. Ten jaunuolis ėmė studijuoti teologiją, o 1780-aisiais kartu su tėvu patraukė į Lisaboną, kur abu rado darbą karališkuosiuose rūmuose: Farija vyresnysis tapo karališkosios poros nuodėmklausiu, Farija jaunesnysis – kunigu karališkojoje bažnyčioje.

 

Bet praėjo aštuoneri metai ir tėvas su sūnumi buvo priversti bėgti iš Portugalijos, kai jų organizuotas sąmokslas su tikslu atskirti gimtąją koloniją nuo metropolijos buvo atskleistas. Taip Farijos atsidūrė Prancūzijoje. Ten sūnus išleido knygą apie hipnozę ir ėmė rengti jos seansus. Tačiau revoliucionierius iš prigimties niekaip negalėjo nurimti: Žozė įsivėlė į naują sąmokslą – šįkart prieš Prancūzijos vyriausybę, – buvo suimtas ir įmestas į Bastiliją.

 

Beje, manoma, kad būtent šis Bastilijos kalinys išrado šimtalanges šaškes (Žozė Kustodijus mėgo lošti šaškėmis su savo prižiūrėtoju, bet partijos pernelyg greitai baigdavosi, tai ir sumanė padidinti lentą).
Duomenys apie tolimesnį portugalo likimą baisiausiame Prancūzijos kalėjime skiriasi. Vieni šaltiniai teigia, kad 1784-aisiais jam pavyko pabėgti ir grįžti prie revoliucinės veiklos. Neva 1789 metų liepos 14-ąją jis buvo minioje, šturmavusioje Bastiliją. Kiti gi tvirtina, kad laisvės oro Žozė įkvėpė tik po Bastilijos šturmo.

 

Bet kuriuo atveju Farija buvo pakerėtas revoliucijos. Kurį laiką jis net vadovavo vienam revoliucionierių būriui. Tačiau netrukus prasidėjo tai, kas dabar vadinama jakobinų teroru. Šalyje įsigalėjo visuotinė baimės ir įtarumo atmosfera: visi skundė vieni kitus policijai, giljotinos dirbo it konvejeris, taigi svetimšalis revoliucionierius spruko į pietus – Marselį. Ten Žozė Kustodijus įstojo į medikų draugiją, tapo profesoriumi.

 

Jis dirbo dėstytoju to paties Nimo miesto gimnazijoje, kol jakobinų diktatūra žlugo ir tapo vėl saugu užsiimti politika. Portugalas įstojo į tokį judėjimą „Lygybės vardan“, bet po dvejų metų šis buvo išvaikytas, judėjimo lyderis pasiųstas į giljotiną, o Farija… į tą pačią Ifo pilį.

 

Kalėjime jis praleido septyniolika metų ir į laisvę išėjo jau šešiasdešimtmetis senis. Įsikūrė Paryžiuje ir ėmė verstis hipnozės seansais. Net parašė dar vieną knygą, kurioje, iš esmės, tvirtino, jog visi žmonės pasiduoda įtaigai.

 

1819-aisiais Farija mirė. Indijoje, Goa valstijos Panadžio mieste, pastatytas paminklas jam: bronzinis dvasininkas stovi ištiesęs ranką virš moters transo būklės. Taip pagerbtas atminimas vieno pirmųjų mokslininkų, paskyrusių gyvenimą hipnozės studijoms.

 

Ifo pilis

 

Ji, kaip ir Montekristo sala, taip pat nebuvo Aleksandro Diuma išgalvota.

 

Marselis yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir didžiausias uostas. Lankytinų vietų čia daugiau nei pakanka – ir ypač bažnyčių bei senovinių tvirtovių. Tačiau į Marselį atvykstantys turistai ir šiandien trokšta matyti tik vieną vietą – Ifo salą su ten stovinčia to paties pavadinimo pilimi.

 

Ifo pilis buvo pastatyta 1524 metais karaliaus Pranciškaus I įsakymu, kad būtų patogiau saugoti uostą nuo išpuolių iš jūros. Bet karų nei piratų išpuolių lyg tyčia nepasitaikė, ir 1634-aisiais Ifo pilis buvo paversta karališkuoju kalėjimu.

 

Mūsų dienomis Ifas, žinoma, tuščias. Ir jau senokai. 1890 metais pilis tapo atvira visiems lankytojams, o 1926 metų liepos 7 dieną buvo paskelbta istoriniu paminklu ir nacionaline vertybe. Nuo to laiko pilis traukia tokius turistų būrius, kad Prancūzijos vyriausybė nedrįsta nieko liesti – nei buvusio kalėjimo, nei karantino patalpų užsikrėtusiesiems maru. Aukštutinėje pilies terasoje, iš kur kadaise į jūrą išmesdavo mirusių kalinių kūnus, dabar veikia jaukus restoranėlis. Virš kiekvienos vienutės durų – lentelės su garsiausių, dažnai kilmingų kalinių vardais. Tiesa, pasitaiko tarp jų ir pramanytų.

 

Pavyzdžiui, užrašas ant lentelės, skelbiantis „Karceris žmogaus, praminto Geležine kauke“, neturi nieko bendra su istorine tikrove. Tikrasis Žmogus su geležine kauke pakeitė kelis kalėjimus, tačiau Ife niekada nekalėjo.

 

Čia niekada nesilankė ir markizas de Sadas, nors turistams skirtoje informacijoje taip teigiama.
Yra Ifo pilyje net kamera, prie kurios įrengtas užrašas „E. Danteso, grafo Montekristo karceris“. Tai gana erdvi patalpa, visiškai tuščia, išskyrus tunelį, jungiantį vienutę su gretima, kur, pasak Aleksandro Diuma, kalėjo abatas Farija. Didžioji dauguma turistų, suprantama, žino, kad joks Edmonas Dantesas niekada neegzistavo, bet vis tiek su malonumu moka pinigus – vien už tai, jog akimirkai pasijustų vienos nuostabiausių kada nors žmogaus vaizduotės sukurtos istorijos dalimi.

 

Montekristo sala

 

Iš tiesų jos pavadinimą derėtų versti – Kristaus kalnas. Tai ne didesnis kaip 12 kvadratinių kilometrų sausumos plotelis Toskanos archipelage, bet kartu ir garsiausia sala visoje Viduržemio jūroje – ir vėlgi ačiū už tai Aleksandrui Diuma.

 

Pirmieji Montekristo salą atrado dar senovės finikiečiai – iškirto medžius ir paliko likimo valiai. Paskui saloje įsikūrė etruskai, bet ir tie ilgainiui išsikėlė į gyventi labiau tinkamas vietas. Graikai vadino salą Okrazija, bet nesiteikdavo į ją net užsukti – plaukiodavo pro šalį. Romėnai šią vietą žinojo kaip Jupiterio uolą, mat gretimose salose kasdavo rožinį marmurą savo viloms ir rūmams. Taigi iki ankstyvųjų viduramžių Montekristo saloje gyveno nebent laukinės ožkos.

 

Tiesa, 445 metais čia buvo įsikūręs vienas šventasis – arkivyskupas Mamilianas iš Palermo, slapstęsis nuo vandalų karaliaus Geizericho rūstybės.

 

XI amžiuje Montekristo saloje pradėjo statyti vienuolyną – štai iš kur akmenuotas sausumos plotas jūroje gavo tokį gražų ir šventą pavadinimą. Šalia esančių Sardinijos, Korsijos, Toskanos valdovai siųsdavo Montekristo vienuoliams dosnių dovanų už tų maldas, taigi po Viduržemio regioną netruko pasklisti gandas apie nesuskaičiuojamus brolių turtus. Galiausiai 1534 metais Alžyro piratai išplėšė vienuolyną ir išžudė visus vienuolius. Jei jie ir saugojo kokį lobį, piratai jo nerado – vienuolyno abatas net kankinamas neišdavė paslapties.

 

Vienuolynas taip ir nebuvo atstatytas, bet nuo to laiko pasaka apie saloje paslėptus lobius virto tikra legenda. Ji ir sužavėjo Aleksandrą Diuma, kai šis sėdo rašyti savo keturioliktos knygos. Beje, jis buvo visiškai teisus teigdamas, kad salą buvo pamėgę jūrų plėšikai ir kontrabandininkai – Montekristas buvo jų prieglobsčiu iki pat XIX amžiaus pabaigos.

 

Kartą sala buvo atsidūrusi net privačiose rankose. XIX amžiuje Montekristas priklausė tokiam Votsonui Teilorui, užsiiminėjusiam augalų kryžminimu. Jis apsodino salą augmenija iš visų pasaulio kampelių. Jo dėka ji dabar primena botanikos sodą.

 

Antrojo pasaulinio karo metais Montekriste pastatyta karine baze niekada nebuvo pasinaudota, todėl 1949-aisiais ją baigta griauti.

 

Neįtikėtina, bet po to, kai buvo išleistas Aleksandro Diuma romanas, avantiūristai ir lobių ieškotojai perkasė Montekristo salą skersai ir išilgai. Kai kurie jų ten pragyveno po kelerius metus puoselėdami viltį praturtėti.

 

Jei saloje kada nors ir buvo olų ir grotų, iki mūsų dienų jų neišliko – seniai užvertė nuošliaužomis. Montekristas dabar draustinis, ir gauti leidimą jame apsilankyti nėra paprasta: kartais tenka eilėje palaukti ir penkerius metus! Tačiau Diuma čia jau niekuo dėtas – tai Votsono Teiloro nuopelnas. Montekristo salos flora ir fauna unikali, čia leidžiama gyventi tik prižiūrėtojui su šeima, o įsibrovėliams gresia baudžiamoji atsakomybė. Bet artimiausiu metu Montekristą vėl ketinama atidaryti turistams, taigi patekti į salą taps paprasčiau.

 

Įdomiausia, jog formaliai sala priklauso Italijai, bet jos draustinis yra Europos Sąjungos nuosavybė.
Ir dar. 1842 metais Aleksandras Diuma buvo išvykęs į kruizą Viduržemio jūra – lydėjo kelionėn jaunąjį Napoleono sūnėną. Pirmiausia juos dėl suprantamų priežasčių domino Korsikos ir Elbos salos, tačiau medžioklei keliautojams buvo parekomenduota Montekristo sala. Ir nors patys jie į salą taip ir neišsilaipino – tik apžiūrėjo per žiūronus, – jos pavadinimas taip pakerėjo rašytoją, kad jis iškilmingai prisiekė pasinaudoti juo vienos iš savo knygų pavadinimui. Teliko tik sugalvoti jai siužetą.
Ir tas siužetas atsirado, kai Aleksandras Diuma perskaitė archyvaro Žako Pešė prisiminimus, sujungė juos su tikrojo abato Farijos biografija, viskuo, ką žinojo apie Ifo pilį bei mažytę salelę skambiu Montekristo pavadinimu.

 

Parengė: Sergejus Stonkus


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Vytiokas

labai dėkui už šį straipsnį! praeitais metais man pradėjo patikti istorijos pamokos ir kuo toliau – tuo labiau man patinka istorija. Labai patiktų, jei panašių straipsnių įkeltumėte daugiau( kaip šitas, apie assassinus, tamplierius ir pnš.). Kartais atrodo, norisi, nusikelti į senovę, nes dabar tos technologijos pamažu mus naikina..