Ekstremali medicina arba patys sau chirurgai

Kartais aplinkybės priverčia žmones pakelti prieš save ranką… su skalpeliu.

Biopsija

Amerikietė Džeri Lin Nilsen buvo patyrusi gydytoja, ne vienus metus dirbusi ligoninės priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje – taigi mačiusi visko.

1998-aisiais ji metams išvyko į ekspediciją Amundseno-Skoto stotyje Pietų ašigalyje. Kitų metų kovą moteris dešinėje krūtyje užčiuopė mazgelį.

Dž. L. Nilsen elektroniniu paštu ir vaizdo ryšiu konsultavosi su geriausiais JAV specialistais, ką daryti. Bet daryti nebuvo ką: pacientė kartu buvo ir vienintelė gydytoja visame Pietų ašigalyje. Taigi jai teko pačiai atlikti sau biopsiją.

Deja, dėl modernios įrangos ir reagentų trūkumo rezultatas nebuvo toks kokybiškas, kokio reikėjo tiksliai diagnozei nustatyti. Todėl buvo nutarta kartu su provizija Amundseno-Skoto stoties gyventojams iš lėktuvo numesti ir reikiamų medikamentų. Gavusi juos, Dž. L. Nilsen pakartojo biopsiją ir pagaliau galėjo nusiųsti specialistams į JAV tyrimams tinkamus naviko pavyzdžius. Ten ir paaiškėjo, kad auglys piktybinis.

Tačiau medikė nenuleido rankų. Drauge su improvizuota „medikų“ komanda, suburta iš stoties darbuotojų, ji pradėjo chemoterapijos kursą, kol spalio mėnesį galiausiai buvo atsiųstas transportinis karo lėktuvas, parskraidinęs Dž. L. Nilsen namo į Ameriką.

Gydytoja buvo ne kartą operuota, patyrė komplikacijų ir galiausiai neteko krūties. Tačiau pragyveno remisijos būklės iki pat 2005-ųjų, kai vėžys sugrįžo vėl.

Dž. L. Nilsen mirė 2009 metais būdama 57-erių.

Įdomus faktas: gydytoja Dž. L. Nilsen parašė knygą apie ašigalyje ištikusią nelaimę „Ledo spąstuose“. Vėliau pagal ją Holivude buvo sukurtas televizijos filmas su Siuzana Sarandon pagrindiniame vaidmenyje.

Trepanacija

Britei menininkei Amandai Filding dabar kiek per septyniasdešimt. Ir didesnę savo jaunystės dalį ji kentė nuo ligos, dėl kurios nuolat jausdavosi išsekusi. Amanda iššvaistė ne vienus metus ieškodama patikimo chirurgo, kuris atliktų trepanaciją: pragręžtų kaukolėje skylutę, kad kraujas galėtų lengviau tekėti smegenyse. Kai bergždžios paieškos galiausiai įgriso, 27-erių A. Filding nusprendė operaciją sau atlikti pati.

Menininkė įsigijo elektrinį odontologo grąžtą, lipnia juosta prisiklijavo prie veido akinius (kad kraujas į akis nebėgtų) ir, padariusi pirmą pjūvį skalpeliu, pradėjo gręžti.

Retsykiais Amandai tekdavo sustoti ir pamerkti grąžtą į vandenį, kad šis atvėstų. Be to, ji neteko beveik litro kraujo. Tačiau rezultatu buvo patenkinta: jau per pirmąsias keturias valandas po operacijos moteris pradėjo justi, kaip skaidrėja nuotaika, užplūsta atsipalaidavimas.

Pagerėjusios savijautos pakylėta A. Filding nudrožė į restoraną, sukirto kepsnį, o paskui patraukė tiesiai į vakarėlį.

Įdomus faktas: A. Filding dukart balotiravosi į Didžiosios Britanijos parlamentą. Jos programos šūkis buvo „Trepanacija – tautos sveikatai“ – menininkė ketino reikalauti, kad galima trepanacijos nauda būtų moksliškai ištirta.

Apendektomija ir kirkšnies išvarža

Amerikietis gydytojas Evanas O’Nilas Keinas (1862–1933) buvo šiuolaikinės medicinos pionierius ir vienos Niujorko ligoninių vyriausiasis chirurgas. Ir jis turėjo vieną svarbią misiją: įrodyti amžininkams, kad bendroji narkozė dažnai visiškai be reikalo skiriama net paprasčiausioms operacijoms. Taigi daktaras Keinas pats sau išsioperavo apendicitą naudodamasis tik vietine nejautra ir virš pilvo pakabintu veidrodžiu.

Tiesa, operacinėje kartu su juo buvo dar trys gydytojai – dėl viso pikto. Pjūvį skalpeliu E. O’Nilas Keinas pasidarė pats, asistentai žaizdą tik susiuvo.

1932-aisiais, likus metams iki mirties, 70-metis daktaras Keinas atliko sau dar sudėtingesnę operaciją – kirkšnies išvaržos.

Įdomus faktas: pastaroji operacija buvo nepaprastai delikati, nes vos už kelių milimetrų nuo išvaržos buvo šlaunies arterija – ją pažeidus, galima per kelias minutes mirtinai nukraujuoti. Tačiau daktaras Keinas sugebėjo sutvarkyti išvaržą per greičiau nei dvi valandas ir visą tą laiką juokavo.

Amputacija

2007-ųjų rugsėjį amerikietį ūkininką iš Pietų Karolinos valstijos Sempsoną Parkerį ištiko nelaimė. Imant kukurūzų derlių keli stiebai pateko į kombaino agregatą, lukštenantį burbuoles, ir jame užstrigo. Nė 50-ies tuomet dar neturėjęs S. Parkeris įkišo dešinę ranką į tebeveikiančią mašiną ir pabandė ištraukti stiebus, bet galingi volai pasičiupo jo pirštinę, o kartu ir plaštaką.

Ūkininkas ilgai bandė prisikviesti pagalbą, tačiau jo riksmų nuošaliame lauke niekas neišgirdo. Daugiau nei valandą vyras bandė pats ištraukti plaštaką iš kombaino, bet mašina ją traukė tik dar giliau.

Visa laimė, kad netoliese gulėjo metalinis strypas ir S. Parkeris galėjo jį pasiekti, įgrūsti į krumpliaratį ir šiaip ne taip užstrigdyti ranką traiškantį mechanizmą. Tačiau išsivaduoti ir toliau nesisekė. Tad kai ūkininkas susigriebė nebejaučiantis pirštų, išsitraukė nedidelį kišeninį peiliuką ir ėmė vieną po kito juos pjauti.

Kol vyras ruošėsi baisiai operacijai, kombaino konvejerio krumpliaratis, bergždžiai daužęsis į jam suktis trukdantį metalinį strypą, ėmė spjaudytis kibirkštimis, o tos uždegė ant žemės išmėtytus šiaudus ir kitas šiukšles. Tada S. Parkeris suprato: arba jis nusipjaus ranką, arba mirs liepsnose.

Ūkininkas vėliau sakė buvęs savotiškai dėkingas gaisrui – jo grėsmė išlaikė jį sąmoningą nepaisant šoko, kurį sukėlė rankos amputacija. Mat mažu peiliuku buvo įmanoma perpjauti tik audinius – pirštų kaulus S. Parkeriui teko nulaužti pasinaudojant savo kūno svoriu kaip svertu.

Po visų šių išgyvenimų vyras dar sugebėjo įsėsti į automobilį, nuvairuoti iki artimiausio kelio, susistabdyti ten pirmą pro šalį važiuojančią mašiną ir paprašyti pagalbos.

Gelbėtojų sraigtasparnis S. Parkerį nugabeno į ligoninę, kur jis nudegimų skyriuje praleido tris savaites.

Įdomus faktas: kol S. Parkeris sveiko, daugiau nei dvi dešimtys kaimynų surengė talką ir baigė doroti jo derlių.

Amputacija nr. 2

Amerikiečio Arono Ralstono istorija pateko į tarptautinę žiniasklaidą, taigi daug kam jau yra girdėta.

Aronas pagal profesiją inžinierius mechanikas, tačiau jo gyvenimo aistra – alpinizmas. Jis metė darbą, kad galėtų užkopti į visas didesnes Kolorado viršukalnes.

2002 metais A. Ralstonas vienas keliavo kanoja Blu Džono kanjonu Jutos valstijoje, kai kritęs riedulys prispaudė dešinįjį dilbį. 27-erių vyras penkias dienas nesėkmingai bandė akmenį pajudinti ar suskaldyti, kol pagaliau pavojingai netekęs skysčių ir kliedintis priėmė sprendimą nusipjauti jau apmirusią ranką.

Minkštuosius audinius Aronas įveikė bukais ašmenimis, sausgysles – plokščiareplėmis. Tačiau net išsilaisvinęs alpinistas negalėjo atsipalaiduoti: jo mašina buvo už beveik 13 kilometrų, o norint ją pasiekti pėsčiomis kanjonu dar reikėjo virve nusileisti nuo bemaž 20 metrų skardžio.

Laimė, pakeliui Aronas sutiko kitus keliautojus, pagirdžiusius jį vandeniu ir pavalgydinusius.

Įdomus faktas: vėliau A. Ralstono ranka vis dėlto buvo ištraukta iš po riedulio ir kremuota, o pelenai perduoti savininkui. Aronas sugrįžo prie jį suluošinusios uolos ir pelenus paliko ten.

Amerikietis vis dar užsiima alpinizmu – sako, protezas jam visiškai netrukdo.

2010 metais Holivude buvo sukurtas filmas „127 valandos“ pagal A. Ralstono prisiminimų knygą.

Ir vėl apendicitas

1964 metais jaunas – vos 27-erių – Sovietų Sąjungos gydytojas Leonidas Rogozovas dirbo Novolazerevskajos stotyje Arktyje. Vieną dieną blogai pasijutęs medikas nesunkiai diagnozavo sau apendicitą ir suprato, kad būklė pavojingai blogėja. Lėktuvo stotyje nebuvo, o ir pakilti būtų sutrukdęs blogas oras, todėl L. Rogozovas, nujausdamas, kad apendicitas gali bet kada trūkti, nusprendė apendektomiją atlikti pats.

Operacijos metu pjūvio kraštus prilaikantis retraktorius buvo įduotas stoties meteorologui, veidrodį laikė vairuotojas, o instrumentus gydytojui padavinėjo moksliniai darbuotojai.

Vietinė nejautra ne kažin kiek padėjo – per operaciją L. Rogozovas buvo praradęs sąmonę, tačiau vistiek sugebėjo ją užbaigti per mažiau nei dvi valandas.

Įdomus faktas: L. Rogozovas visiškai pasveiko per dvi savaites ir tęsė savo darbą Arkties tyrinėjimų stotyje.

Cezario pjūvis

Meksikietė Inesa Ramires Peres gyveno Rio Talejoje – kaimiškoje Meksikos vietovėje, teturinčioje 500 gyventojų ir vieną telefoną. 2000-ųjų kovą tuomet jau 40-metė septynių vaikų motina buvo viena savo trobelėje, kai pajuto sąrėmius.

Dvylika valandų prasikankinusi skausmuose moteris suprato, kad jokio progreso nėra ir greičiausiai nebus. Mirtinai bijodama netekti dar vieno kūdikio, kaip kad nutiko per pastarąjį nėštumą, Inesa nusprendė jį gelbėti pati.

Išgėrusi ar buteliuką spirito, ar kelias taureles stipraus gėrimo – šaltiniai pasakoja nevienodai, – Inesa paėmė 15 centimetrų ilgio peilį ir maždaug po valandos pasiekė kūdikį. Moters nuostabai, vos tik ištrauktas berniukas pradėjo kvėpuoti ir rėkti visa gerkle. Motina pirmiausia žirklėmis nukirpo virkštelę, o tada jau nualpo.

Atgavusi sąmonę Inesa iš drabužių padarė spaudžiamąjį tvarstį kraujuojančiai žaizdai pilve ir pasiuntė 6-metį sūnų pagalbos. Dar po kelių valandų pasirodęs kaimo felčeris rado ponią Ramires ir jos sveikutėlį naujagimį gana neblogos būklės.

Artimiausioje ligoninėje, iki kurios dar reikėjo aštuonias valandas kratytis automobiliu, Inesa buvo skubiai operuota – darydamasi cezario pjūvį, ji pažeidė žarnyną, prasidėjo komplikacijos. Tačiau galiausiai moteris visiškai pasveiko.

Įdomus faktas: manoma, kad Inesa Ramires yra vienintelė moteris pasaulyje, sėkmingai sau atlikusi cezario pjūvį.

Straipsnio autorius: Sergejus Stonkus