Miestai vaiduokliai

Apie juos sklando legendos, pasakojamos išgalvotos ir neišgalvotos istorijos, vieniems jie sukelia šiurpą, kitiems pažadina smalsumą. Miestai vaiduokliai — taip daugelis vadina tas vietoves, kurios kadaise klestėjo, o šiandien yra apleistos ir dėl įvairiausių priežasčių paliktos gyventojų.

 

Kodėl ir kaip tai atsitiko? Kokią istoriją šiandien pasakoja tie vieniši namai? Kur ir kiek yra išlikę šių miestų vaiduoklių? Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia gerokai nustembame. Pasirodo, tokių miestų vaiduoklių yra visuose pasaulio žemynuose (net Antarktidoje), o jų priskaičiuojama dešimtys tūkstančių.

 

Vaiduoklių geografija

 

Bene daugiausiai vaiduoklių galėtume rasti Šiaurės Amerikoje — vien Kanzaso valstijoje (JAV) šiandien yra daugiau nei 6 000 apleistų gyvenviečių, o nedidelėje Britų Kolumbijos teritorijoje (Kanada) jų net apie 1 500. Neatsilieka ir kiti kontinentai: Pietų Amerikoje miestai vaiduokliai lokalizuojasi Argentinoje, Čilėje, Brazilijoje, Gajanoje, Meksikoje; Europoje — Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Airijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir kt. Viduriniuosiuose Rytuose — Kipre, Irane, Sirijoje; Rytų Azijoje — Kambodžoje, Pakistane, Indijoje, Japonijoje; Afrikoje — Maroke, Namibijoje, Etiopijoje; Australijoje miestai vaiduokliai paplitę po visą žemyno teritoriją.

 

Stebina ir priežasčių įvairovė, dėl kurių gyventojai buvo priversti palikti savo namus ir miestus. Tai išeikvoti gamtiniai resursai, kurie kažkada buvo pagrindinė miestelio ekonomikos varomoji jėga (pavyzdžiu, Smerenburge ir Grytvikene), greitkeliai ar traukinių linijos, nebepasiekiančios miesto (taip nutiko daugeliui miestų vaiduoklių, esančių JAV), branduolinės katastrofos (Černobylis, Pripetė). Masinių ligų sukeltos problemos taip pat rimta priežastis palikti miestą: 1918–1919 m. ispaniškojo gripo epidemijai nusinešus per 7 000 arkanzasiečių gyvybių, ištuštėjo šiaurinė šio miesto dalis. Ne vieno miesto gyventojus trauktis privertė gamtos sukelti padariniai: dėl nuolatinių potvynių Patonsburgo miestas buvo perkeltas į vietovę, esančią už 5 kilometrų; dėl požeminio gaisro miestu vaiduokliu tapo Centralia (Pensilvanijos valstija), tiesa, čia neapsieita be žmogaus rankos; išsiveržęs Vezuvijus po lava palaidojo didingąją Pompėją (Italija) ir t. t.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Hašima

 

Vienas iš kraupiausių šiandien tebestovinčių miestų vaiduoklių — Hašimos sala Japonijoje, kur kadaise gyveno uždara akmens anglies kasyklų darbuotojų bendruomenė. Sala intriguoja ne tik faktu, kad prieš kelis dešimtmečius joje buvo užfiksuotas didžiausias pasaulyje žmonių tankumas, bet ir istorija bei tuo gąsdinančiu apleisto betoninio miesto veidu, kuris praplaukiančių laivų keleivius šiurpina jau daugelį metų.

 

Hašima salos istorija yra puikus atspindys tų chronologinių pokyčių, kurie Japonijos energetikos politikoje vyko XX a. Dar prieš porą šimtmečių Hašimos (jap. Hashima), dar vadinamos Gunkandžima (jap. Gunkanjima), sala buvo nedidelis, 15 km nuo žemyno nutolęs uolėtas rifas, stūksantis greta 505 panašių negyvenamų salų Nagasakio prefektūroje. Lemtingą vaidmenį Hašimos istorijoje suvaidino gamtos resursai — akmens anglys, kurias pirmieji atrado ir buitinėms reikmėms pradėjo naudoti kaimyninės Takašimos salos gyventojai. Sparčiai didėjant akmens anglies paklausai, anglų pirklio T. B. Gloverio dėka 1869-ųjų balandį Takašimoje buvo atidaryta pirmoji Japonijoje anglies kasykla. Nemažai didelių užsienio laivybos kompanijų į tai žiūrėjo gana skeptiškai, nepasitikėdami saloje išgaunamos akmens anglies kokybe, tačiau laikui bėgant anglies kasyba tapo be galo produktyviu ir pelningu verslu, dariusiu įtaką visos Japonijos ekonominei situacijai.

 

Pamažu atsirado poreikis kasyklas plėsti ir tobulinti greta esančiose salose. Ne išimtis buvo ir mažytė uolėta bei atšiauri Hašima, kurioje pirmoji kasykla pradėjo veikti 1887 m., o ją atidarius saloje apsigyveno ir pirmieji gyventojai. Hašima per rekordinį septyniasdešimties metų laiką iš negyvenamos salos tapo gausiausiai visame pasaulyje apgyvendinta vietove.

 

Hašimos „klestėjimo“ laikotarpio pradžia galime laikyti 1890 m., kai salą už 100 000 jenų iš jos savininkų — Fukahori šeimos, perpirko industrinės ekonomikos gigantas — korporacija „Mitsubishi“. Po penkerių metų kompanija saloje įkūrė pirmąją 199 m gylio vertikalią šachą, kuri leidosi į kasyklas, esančias žemiau jūros dugno, o 1898 m. buvo iškasta ir antroji šachta. Saloje įsigalėjęs feodalizmas naujuosius Hašimos gyventojus pavertė bežemiais ir beturčiais savo šalies industrijos vergais.

 

Tanklaivis vaiduoklis Gunkandžima

 

Kartu su sparčiomis kasyklų statybomis ėmė keistis ir salos išorinis vaizdas. Kalbant apie jį, visų pirma reikėtų priminti tuo metu vis labiau populiarėjantį antrąjį salos pavadinimą – Gunkandžima (išvertus iš japonų kalbos reiškia „karinį laivą“).

 

Ekstremalūs pokyčiai, sudarkę ankstesnį salos vaizdą, prasidėjo apie 1907 m., kuomet „Mitsubishi“ Hašimos krantus „dėl saugumo“ apjuosė aukšta betonine siena, kuri, žvelgiant iš tolo, buvo panaši į bangas atmušančius laivo šonus. Vaizdas dar labiau pasikeitė, kada 1916 m. „Mitsubishi“ saloje pastatė pirmąjį gelžbetoninį gyvenamąjį pastatą, kuris tapo ir pirmuoju betoniniu pastatu visoje Japonijoje. Prisiminus faktą, kad pirmieji daugiaaukščiai betoniniai statiniai Amerikoje iškilo tik keturiasdešimčia metų anksčiau, Hašimos „barakas“ buvo pirmaujantis pavyzdys naujojoje Japonijos architektūros eroje.

 

Kvadratinis šešių aukštų pastatas, iškilęs pietiniame salos krante, turėjo tapti naujaisiais namais nuolat atvykstantiems šachtų darbininkams ir jų šeimoms. Apartamentai, švelniai tariant, buvo gana kuklūs — daugiausia vieno kambario, maždaug 10 m2 ploto butai, kurių gyventojai dalijosi bendromis virtuvėmis, voniomis ir tualetais, tačiau ir tai jau buvo šiokie tokie teigiami pokyčiai, palyginti su ankstesniais darbuotojų būstais.

 

Tankiausiai apgyvendinta

 

II pasaulinis karas — pražūtingas ir be galo sunkus laikotarpis Hašimos gyventojams. Padidėjęs akmens anglies poreikis skatino „Mistshubishi“ kompaniją didinti salos darbo našumą ir darbuotojų skaičių. Jau 1941 m. Hašimoje per metus buvo išgaunama 410 000 t akmens anglies, tačiau šie skaičiai buvo pažymėti kruvinomis darbuotojų kančiomis, masinėmis žūtimis ir amoraliomis gyvenimo sąlygomis. Japonai pradėjo prievarta vežti jaunus vyrus iš Korėjos ir Kinijos, siekdami užpildyti tuščias darbo vietas ir versdami dirbti nepakeliamomis sąlygomis. Tuo pat metu plėtėsi betoninių gyvenamųjų „barakų“ statyba. Pamažu nedidukė Hašimos sala tapo betoniniu kalėjimu, kurio kalinių skaičius didėjo kiekvieną dieną. Dėl šachtose įvykusių incidentų, nuolatinio bado ir kt., sala neteko apie 1 300 gyventojų.

 

Tragiški Hašimos salos gyventojams buvo ir 1945 m., kai barakų langus sudrebino atominės bombos sprogimas netoli esančiame Nagasakyje.

 

 

II pasauliniam karui pasibaigus, nacionaliniai akmens anglies ištekliai tapo vienu iš pagrindinių variklių, skatinusių Japonijos atsitiesimą po kapituliacijos. Todėl darbai Hašimoje įsibėgėjo, gana greitai ši maža sala tapo pasaulio rekordininke. Deja, ne teigiama prasme — 1959 m. salos gyventojų tankumas buvo 83 500 žmonių km2, o gyvenamajame salos rajone — net 139 100 žmonių km2. Tai buvo tankiausiai kada nors apgyvendinta vieta pasaulyje.

 

Akmens anglys — nevalgomos

 

Bėgant laikui Hashima tapo tarsi atskira respublika, kurios gyventojus vienijo bendras interesas — akmens anglių kasyba. Sala ir viskas, kas stovėjo ant jos, priklausė „Mitsubishi“ kompanijai, kuri garantavo darbą ir uždarbį, nemokamą būstą, elektrą ir vandenį, bet reikalavo, kad gyventojai patys tvarkytų ir išlaikytų visas visuomenines įstaigas.

 

Daugiaaukščių gyvenamųjų namų šešėlyje buvo įsikūrusios pradinė ir vidurinė mokyklos, gimnazija, japoniško biliardo salonai, kino teatrai, barai, restoranai, dvidešimt penkios mažmeninės prekybos parduotuvėlės, ligoninė, kirpykla, budistų ir sintoistų šventyklos, net viešnamis. Motorinių transporto priemonių čia nebuvo, nes jų nereikėjo: salos gyventojai pasakojo, kad norint patekti iš vieno salos taško į kitą, prireikdavo mažiau laiko nei norint surūkyti cigaretę. Skėčiai Hašimos gyventojams taip pat nebuvo reikalingi: ilgi, vingiuoti koridoriai ir laiptai jungė visus gyvenamuosius namus.

 

Nors Hašima ir buvo panaši į uždarą, nuo išorinio pasaulio izoliuotą valstybę, salos gyventojai nebuvo ir negalėjo būti savarankiški. Hašima buvo ne kas kita, o „betoninė“ uola, kur vargu ar rasi bet vieną žaliuojantį kvadratinį metrą, bent vieną augalą ar žemės plotelį, todėl maisto atsargos, drabužiai, kiti reikmenys ir net švarus vanduo (iki 1957 m., kai pradėjo veikti povandeninis vamzdynas) buvo laivais gabenami iš Japonijos. Gyventojai juokavo, kad akmens anglys nevalgomos, tad negalėdami nieko auginti miestiečiai šiuo atžvilgiu buvo priklausomi nuo maisto tiekėjų. Situacija šiek tiek pagerėjo 1963 m., kai naudodamiesi iš Japonijos atgabenta žeme salos gyventojai ant namų stogų užveisė sodus, kuriuose augino daržoves ir gėles. Vietiniams, iki tol aplinkui regėjusiems tik pilką betono spalvą ir ragavusiems tik itin kuklius ryžių „patiekalus“, tai buvo išties džiaugsmingi pokyčiai.

 

Rekordinis išsikraustymas

 

Kas gi įvyko aštuntame XX a. dešimtmetyje? Naftai pakeitus anglis, visas Japonijos anglių kasyklas, įskaitant ir Hašimą, pradėta uždarinėti. Po 84-erius metus trukusių darbų, per kuriuos buvo išgauta apie 16,5 milijonų tonų akmens anglių, 1974 m. sausio 15 d. „Mitsubishi“ oficialiai paskelbė, kad kasykla uždaroma. Didžiausia visų laikų bendruomenė, gyvenusi tokioje mažoje teritorijoje, išsikraustė neregėtai greitai — paskutinis salos gyventojas ant laivo denio žengė balandžio 20 d. Taigi visi išsikraustė per tris mėnesius. Nuo to laiko saloje niekas nebegyvena.

 

 

Šiandien kelionės į šią paslaptingą vietą yra griežtai uždraustos, o žodis „vaiduoklis“ bene geriausiai apibūdina tą kraupų vaizdą: nuniokotas, apgriuvęs, tarsi kažkur plaukiantis betoninis monstras, kur ne kur augančios pavienės piktžolės, besimėtantys nereikalingi darbininkų daiktai ir pasakojamos legendos apie čia besiblaškančias nelaimingas darbininkų vėles. Nevalingai peršasi mintis, kad kada nors žmonėms baigus nuolatinės urbanizacijos ir savęs niokojimo procesą, taip turėtų atrodyti mūsų planeta… Niūru.

 

Aš išvykstu į Bodie

 

„Viso gero, Dieve, aš išvykstu į Bodie“ (Good-bye God, I’m going to Bodie). Ši frazė, kažkada užrašyta mažos mergaitės dienoraštyje, šiandien daugelio JAV gyventojų sąmonėje asocijuojasi su kito, vieno iš populiariausių miesto vaiduoklio Bodie (Kalifornija, JAV) vardu. Bodie istorija prasidėjo panašiai kaip ir Hašimos. 1859 m. Wiliamas S. Bodey šioje teritorijoje atrado pelningus gamtos turtus — aukso ir sidabro išteklius (tai vienas iš pelningiausių atradimų JAV, kurio pelnas buvo apie 32 milijonai dolerių, uždirbtų iš aukso kasybos ir 6–7 milijonai — iš sidabro). Pirmieji kasinėtojai čia apsigyveno 1861 m., o 1880 m. miestelio gyventojų skaičius nuo 20 padidėjo iki 10 tūkstančių. Nuo to laiko dabar didžiausiu miestu vaiduokliu vakarinėje JAV dalyje tituluojamas Bodie, ėmė gyventi šurmulingą gyvenimą ir gana greitai pagarsėjo ne kaip pelningos aukso ir sidabro kasyklos, o kaip pats „purviniausias“, laisviausias ir įvairiausias pramogas teikiantis miestas. Praeities Las Vegasas arba Amsterdamas?

 

Tiesą pasakius, labai panašu. Mažame mieste vienu metu veikė net 65 užeigos (iš viso mieste stovėjo apie 2 000 pastatų), tarp kurių buvo ir kitos pramogų buveinės — lošimų namai, viešnamiai, opijaus rūkytojų landynės ir pan. Netramdomos gatvės muštynės, girtuokliavimas, apiplėšinėjimai, į visas puses lekiančios pistoleto kulkos arba darbo dienos pabaiga prostitučių guolyje buvo kasdienio Bodie gyvenimo dalis.

 

Autentiškiausias vaiduoklis

 

Miestelio klestėjimo „bumas“ truko tik ketverius metus, jau 1882 m. Bodie patyrė nuosmukį: turtingieji kasinėtojai nusigyveno, kasybos kompanijos ėmė bankrutuoti. Prie kritinės ribos Bodie miestelį dar labiau priartino du gaisrai ( 1892 ir 1932 m.), nuniokoję daugybę pramoninių pastatų. Gyventojų apleistu vaiduokliu Bodie tapo 1940 m.

 

Šiandien išlikę tik apie 10 proc., t. y. 170, šio nuodėmingo miesto pastatų. Bodie tebėra vienas iš didžiausių ir autentiškiausių miestų vaiduoklių JAV. Nuo 1962 m. jis priklauso Kalifornijos istoriniam parkui ir yra atviras lankytojams.

 

Be jokios abejonės, ši vieta tapo savotišku fotografų ir istorijos mėgėjų rojumi, didžiuliu turistų traukos centru. Nuo 1886 m. iki šiol Bodie nuolat darbuojasi savanoriai ( „Bodie draugai“), kurie siekia išsaugoti unikalius pastatus ir juos tinkamai pristatyti lankytojams, todėl atvykęs čia nesitikėk rasti maisto, gėrimų parduotuvių ar kokių kitų pramogų — vienintelis Bodie veikiantis komercinis pastatas yra miesto muziejus, siūlantis lankytojams įsigyti atvirukų, knygų ir filmų apie nuodėmingąjį miestą.

 

Degančios kasyklos

 

Tuo tarpu Pensilvanijos valstijoje (JAV) esantis Centralia — šiandien sąlygiškai vadinamas miestu vaiduokliu — pasakoja kitokią, bet tikrai ne ką mažiau intriguojančią istoriją…

 

Centralia miesto pradžia siejama su dviem pavardėmis — J. Faustu, kuris 1841 m. čia atidarė „Buliaus galvos“ smuklę, ir kasyklų inžinieriumi A. W. Rea, 1854 m. nutiesusiu pirmąsias gatves ir įrengusiu gyvenamąjį rajoną. Oficialus miestelio vardas Centralia buvo suteiktas 1866 m.

 

Centralia gyvenimas (kaip ir jau paminėtų miestų vaiduoklių) sukosi apie gamtos išteklių kasinėjimus. Pagrindinis miestiečių pragyvenimo šaltinis buvo antracito kasybos, kurios legaliai truko iki 1960 m., nelegaliai — iki 1982 m. Kasyklų klestėjimo metu miestelyje veikė pradinės ir vidurinės mokyklos, buvo 7 bažnyčios, 5 viešbučiai, 27 užeigos, 2 teatrai, bankas, paštas ir keletas įvairių parduotuvėlių. Per visą Cetralia istoriją, miestelyje vidutiniškai gyveno apie 2 000 žmonių.

 

Šiam miestui lemtingi buvo 1962 m. įvykiai. Šiandien, deja, niekas negali pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų, tačiau manoma, kad miestelio istoriją pakeitusį gaisrą sukėlė prekių vežėjas, neapdairiai karštus pelenus išpylęs ant sąvartyno. Labai greitai ugnis išplito gilesniuose sluoksniuose ir degančios šiukšlės pro atsivėrusias angas sukrito į apleistas anglių kasyklas, esančias po miestu. Bet kokios pastangos užgesinti išplitusį gaisrą buvo nesėkmingos — Centralia kasyklos dega jau daugiau nei 45 metus.

 

Dūmai ir greitkelių liekanos

 

Gaisras, ko gero, galėjo būti daug pražūtingesnis, jei keli įvykiai gyventojams ir Kongresui nebūtų įrodę, kaip gali būti pavojinga likti gyventi Centralia. 1979 m. vienos miesto degalinės savininkas išmatavo požeminiuose rezervuaruose laikomo benzino temperatūrą — ji buvo pakilusi iki gąsdinančių 77,8 °C. Susirūpinimas gyventojų saugumu kulminaciją pasiekė 1981 m., kai dvylikametis Centralia gyventojas T. Domboskis vos nenugarmėjo į 46 m duobę, atsivėrusią po jo kojomis. Tokie atsitikimai paskatino šalies Kongresą imtis veiksmų: 1984 m. jis skyrė daugiau nei 42 mln.dolerių gyventojų iškraustymo išlaidoms.

 

Šiuo metu Centralia teritorijoje gyvena tik keletas žmonių, nepabijojusių nuodingų anglies monoksido dujų, vis atsiveriančių prarajų ir nepanorusių kraustytis. Beveik visi pastatai buvo nugriauti, vietoj jų dabar žaliuoja pievos, ir tik apie pavojų perspėjantys plakatai bei „tarpekliais“ išvagoti greitkeliai byloja apie kažkada gyvavusį miestą ir jį sužlugdžiusią katastrofą.

 

Šiais laikais Centralia aplanko bebaimiai turistai. Nors iš esmės čia nėra į ką žiūrėti, jie mielai fotografuoja iš žemės gelmių besiveržiančius dūmus, nuo karščio suskeldėjusį, nelygų greitkelių asfaltą ir mielai pasakoja, koks apima jausmas, kai stovi ant žemės ir žinai, kad po tavimi, kažkur gelmėje, dega anglių šachtos. Dega seniai, ir degs turbūt labai ilgai.

 

Epilogas

 

Šiandien daugelis miestų vaiduoklių yra tapę sėkmingo turizmo objektu (pavyzdžiui, Kolmanskopo miestas Namibijoje ar Bodie), ir tai nestebina — juk žmones visada traukė ir traukia nelaimės ar kokiu mistišku ženklu pažymėtos vietos, o jei ten dar yra kur ir papramogauti…

 

Šiaip ar taip miesto vaiduoklio reiškinys plačiai žinomas pasaulyje ir, ko gero, jis taps ne tik skaniu kąsneliu išalkusiems turistams, bet ir šiek tiek paklibins žmonių sąžines bei privers į šiuos miestus pažvelgti kaip į liūdnus savęs naikinimo padarinius… Nesinori, kad miestų vaiduoklių daugėtų. Jų ir taip daug, tačiau matant dabartį kyla liūdnos mintys, kad to neišvengsime.

 

Parengė: Agnė Kažimėkaitė, upg.lt inf.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Anoniminė anomalija

O černobyli paminėjo? Jei taip tai nepastebėjau.