Šviesos žybsnis, kai sustoja širdis

Jauna amerikietė Lisa – viena iš tų, kuriai pavyko grįžti iš anapus. Prieš trejus metus, gelbėdamasi nuo skausmo, ji padaugino vaistų. Kol gydytojai grūmėsi dėl jos gyvybės, moteris spėjo pamatyti keistų dalykų. “Atsidūriau patalpoje, panašioje į universiteto auditoriją, tik be suolų ir kėdžių. Aidėjo muzika, sukosi žmonės su įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis rankose.

Paskui prie manęs priėjo vyras, apsisiautęs toga, paėmė už rankos ir pasakė: “Sveika, Lisa, aš – Petras, sveika atvykusi į festivalį”. Jis atidarė didžiules duris, ir aš išvydau baltą kambarį, bet jame esantys žmonės vilkėjo įprastais drabužiais. Tą akimirką išgirdau kažkieno balsą, sklindantį iš niekur. Jis sakė, kad gydytojai triūsia prie mano kūno, ir aš turinti paskubėti… O paskui atsibudau ligoninėje”.

Panašių pasakojimų iš klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių galima pririnkti nemažai. Vieni mato šviesą tunelio gale, kiti sklendžia virš operacinio stalo ir gydytojų, treti, kaip Lisa, mato dar kažką. Šios istorijos neduoda ramybės jau dešimtis metų. Neseniai pradėtas trejų metų projektas “Aware”: Amerikos ir Britanijos mokslininkai ištirs 1500 pacientų, kuriems buvo sustojusi širdis ar apmirusios smegenys. Gal baigus šį projektą pavyks atsakyti į vieną labiausiai jaudinančių klausimų: ar yra gyvenimas po mirties?

Kartais jie grįžta

Terminas “priešmirtinė būsena” Amerikoje paplito praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje pasirodžius Raimondo Moudi knygai “Gyvenimas po mirties”. Amerikietis psichiatras apibendrino pasakojimus apie 250 mirusių ir į gyvenimą grįžusių ligonių išgyvenimus.

Pats Moudi neskubėjo daryti išvadų, bet daugelis religingų žmonių jo surinktus duomenis priėmė kaip neginčijamą įrodymą, kad anapusinis gyvenimas egzistuoja. Suprantama, tokiai traktuotei pasipriešino mokslininkai. 1980 m. viename Amerikos mokslo žurnalų pasirodė straipsnis, pavadintas “Mirštant patirtų išgyvenimų tikroviškumas”, kurio autorius visus prisiminimus apie anapusinį gyvenimą pavadino viena iš toksinės psichozės formų.

Specialistai įspūdžių panašumą aiškino tuo, kad visų mirštančių smegenų patologinė produkcija yra to paties tipo – tai grynų gryniausia fiziologija. O neurobiologams net pavyko paaiškinti tunelio fenomeną – mirštant smegenys dėl deguonies trūkumo generuoja tik paskiras aktyvumo zonas. Sąmonėje jos virsta siauru spiralės pavidalo tuneliu, jį ir galėjo matyti pacientai. Tačiau paaiškinti kitą fenomeną – kaip neregimas apvalkalas atsiskiria nuo kūniškojo, kai paciento sąmonė iš šalies stebi operaciją, dar niekam nepavyko.

Eksperimentinis metodas

“Aware”, kuriam vadovauja daktaras Samas Parnia iš “Weill Cornell” medicinos centro Niujorke, tyrimo tikslas – eksperimentais patikrinti kai kuriuos duomenis, susijusius su priešmirtine žmogaus būsena. Projekto autoriai sako, kad ne jiems spręsti, ar anapusinis pasaulis egzistuoja. Pasak jų, prisiminimus apie išgyventą patirtį išsaugo tik 10-20 proc. klinikinę mirtį patyrusių pacientų, ir mokslininkų tikslas – suprasti, kas tuo metu vyksta smegenyse.

Gausių mokslinių ir pseudomokslinių straipsnių autoriai dirbo post factum, tai yra tiesiog klausėsi ir fiksavo liudytojų parodymus. Žinoma, kai kuriuos jų išties galima pavadinti neįtikėtinais. Vienas gydytojas reanimatologas, išgirdęs savo pacientės pasakojimą, pašiurpo: ji smulkiai apsakė viską, ką kalbėjo ir darė gydytojų brigada, bandydama priversti jos širdį vėl plakti.

Arba kita istorija: dvejų metų vaikas, gydytojų išplėštas iš ano pasaulio, savo piešiniuose ėmė vaizduoti operacinę palatą, save, gulintį lovoje, ir kitą save – stovintį nuošaly ir stebintį gydytojus.

Tiesa ar mistifikacija?

Į šį klausimą atsakyti padės paprastas eksperimentas. 25 ligoninių, kurios dalyvauja tyrime, reanimacijos skyriuose ant lentynų bus išdėlioti paveiksliukai. Į palatą atvežtas pacientas jų matyti negalės, tačiau jei širdžiai sustojus sąmonė, kaip buvo aprašyta, apleis kūną, tuomet šis “pašalinis stebėtojas” galės matyti ne tik save ir gydytojus, bet ir paslėptus paveiksliukus.

Jei į gyvenimą grįžęs žmogus sugebės juos nupasakoti, tai bus stiprus argumentas, patvirtinantis, kad sąmonė gali egzistuoti atsietai nuo kūno. Priešingu atveju mokslininkams teks nurašyti šį fenomeną kaip atsitiktinį pojūtį, iliuzijas ar atminties klaidas.

Žinoma, būtų įdomu patyrinėti ir smegenis siekiant sužinoti, kokios jų dalys lieka aktyvios tuo metu, kai žmogus balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, bet tai kol kas vargu ar įmanoma. Ir tai ne tiek technologijos, kiek gydytojų etikos klausimas. Kai žmogaus gyvybei gresia pavojus, svarbiausia – visais įmanomais būdais ištraukti jį iš ano pasaulio, o ne kapstytis jo galvoje. Todėl ir tenka į anapusinį gyvenimą gilintis paprastais eksperimentais.

Kad ir koks būtų tyrimų rezultatas, specialistai pasirengę bet kokiai įvykių raidai. Jų nė kiek negąsdina faktas, kad sąmonė pajėgi egzistuoti net tuomet, kai smegenys “išjungtos” – jiems tai dar vienas iššūkis ir nauja veiklos sritis.

Šios srities specialistai tikisi pačių nuostabiausių atradimų. XIX a. pabaigoje fizikai rėmėsi Newtono dėsniais ir neabejojo, kad jie viską paaiškins. Tačiau pradėjus gilintis į atomą paaiškėjo, kad ten veikia kiti dėsniai. Tas pats ir su smegenimis.

99 proc. atvejų mes negalime atskirti proto nuo kūno, jie veikia drauge. Bet esant ekstremalioms būsenoms viskas gali būti kitaip. Todėl mirtis juos domina kaip pati ekstremaliausia iš galimų būsenų. Jau egzistuoja ir darbinė hipotezė tam atvejui, jei pavyktų įrodyti, kad sąmonė egzistuoja atsietai nuo kūno.

Iškilus mirtinam pavojui smegenys meta visus savo kozirius. Būtent tuo kai kurie tyrėjai aiškina faktą, kad kritinėje situacijoje prieš akis prabėga visas gyvenimas. Tai anaiptol ne dieviškas aktas, susumuojantis gyvenimo rezultatus ir atskiriantis gėrį nuo blogio, tai greičiau paskutinis tobulo biokompiuterio bandymas sukauptuose failuose rasti tą universalų kodą, kuris sugebės rasti ir pašalinti pagrindinės programos trikdžius.

Gal ir sąmonės atskyrimas nuo bejėgio kūno – tai avarinė smegenų funkcija, kurios jos nesužadina, kol neiškyla neišvengiama būtinybė. Juk žinoma atvejų, kai klinikinę mirtį išgyvenę žmonės tampa ekstrasensais. Gali būti, kad “Aware” projektas padės mokslininkams įminti baugią mirties paslaptį.

Kaip veikia smegenys

Daugelis išgyvenusių klinikinę mirtį tvirtina matę šviesą tunelio gale. Reanimatologas biologijos mokslų daktaras, pats patyręs, kas tai yra klinikinė mirtis, moksliškai aiškina šį fenomeną. Pasak jo, ištikus klinikinei mirčiai smegenims ima trūkti deguonies, žūva kai kurios ląstelės, sutrinka organizmo funkcijos. Nepakankamas deguonies kiekis akies tinklainėje suvokiamas būtent kaip šviesos žybsnis. Analogiškas procesas vyksta netikėtai gavus kumščiu į akį: iš jos “pasipila žiežirbos”. Klinikoje mirtis fiksuojama sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui. Tuo tarpu smegenys dar kurį laiką gyvos, ir žmogus gali kažką išgirsti ar net išvysti, nors pagal visus klinikinius požymius jis jau miręs. Yra buvę atvejų, kad sunkus ligonis, esantis komos būsenos, išgyvendavo girdėdamas, kad rengiasi išjungti dirbtinį kvėpavimo aparatą.

Bet žmonės nežino, kaip funkcionuoja jų smegenys, nors anatominiu požiūriu jos ištyrinėtos skersai išilgai. Jie nežino ir to, kaip mąsto, kas yra mintis, juolab ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas.

Parengta pagal “Respublikos” priedą “Brigita”