Atgiję šešėliai

Senos kapinės, apgriuvusi pilis, namas užkaltais langais, girgždančios grindys, tamsi palėpė, pilna dulkių ir voratinklių. Ant grindų – nenuplaunama kraujo dėmė. Mylimas šuo pašiaušia gaurus ir loja, žiūrėdamas į tuščią kėdę. O ši nei iš šio, nei iš to staiga pakyla į orą, kambary kažkas sutrinksi. Įgriso? Ar norite sužinoti daugiau?

 

Ak, tie vaiduokliai. Niekur nuo jų nepasislėpsi – visur suras. Jie moka įsiskverbti tiesiog pro sienas, ištirpti ore, švytėti ir net skraidyti. Jie retai kalba, net jei į juos kreipiamasi. Jie pasirodo žmogaus pavidalu, dažniausiai vilki senamadiškais drabužiais. Kas jie? Iš kur atėjo ir – svarbiausia – ko iš mūsų nori?

 

Pamėklių planeta

 

Su vaiduokliais populiarumu gali varžytis nebent vampyrai ar vilkolakiai. Net jei sutiksime su tuo, kad šmėklos egzistuoja, iki šiol negalime tiksliai pasakyti, ar mes gyvename tarp jų, ar jie – tarp mūsų. Labiausiai paplitusi teorija, tiksliau, mitas, kad visokios pamėklės – tai klajojančios nebūtin išėjusių žmonių (daugiausia nusidėjėlių), mirusių nenatūralia mirtimi ar pirma laiko, sielos.

 

Vaiduokliais tikėta kone nuo pat žmonių atsiradimo. Pirmasis rašytinis liudijimas apie ryšį su šmėkla datuojamas antruoju tūkstantmečiu pr. Kr. Tai molinės Babilone rastos lentelės.

 

Net narsieji romėnai, užkariavę pusę pasaulio, be galo bijojo vaiduoklių ir visokeriopai stengdavosi jiems įsiteikti. Europa irgi turi tokios „bičiulystės“ atitikmenį – Heloviną. Kinai taip pat tiki, kad 15-ą Mėnulio mėnesio dieną (rugpjūčio 14-osios naktį) atsiveria požeminės karalystės durys ir šmėklos išeina klaidžioti po pasaulį. Skenduoliai, pakaruokliai ir savižudžiai tarp žmonių ieško aukų, kad atimtų iš jų sielą ir paliktų vietoj savęs mirusiųjų karalystėje.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Bandydami nubaidyti piktąsias dvasias kinai leidžia į vandenį degančius žibintus, mirusiems giminaičiams padengia stalus, į ugnį meta vaiduokliams prireiksiančius daiktus: drabužius, pinigus, televizorius. Į Alkanų šventę panašų renginį turi ir japonai, meksikiečiai. Visa tai akivaizdžiai iliustruoja gana taikią žmogaus ir dvasių tarpusavio santykių esmę.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Atrodyti gali visaip

 

Šmėklos nebūtinai turi būti panašios į žmones, jos ir elgiasi nevienodai. Tai gali būti kas nors nekonkretaus, bet keliantis baimę, gali būti žmogaus pavidalo – baltai apsirengusios merginos ar moters palaidais plaukais (rečiau – gyvatės, gulbės kūnu ar ožio kanopomis), barzdoto senio, numirėlio ir kt. Šmėklos gali įgyti ir gyvūnų (katės, vištos, arklio) pavidalą, apsimesti laidotuvių procesija ar vestuvininkų būriu, net virsti švytinčiomis nupjautomis žmonių galūnėmis ar galvomis, šieno kupeta ir pan.

 

Apibendrinant tai, kas mums žinoma apie vaiduoklius, galima išskirti tris labiausiai paplitusius šių būtybių tipus.

 

Tik įrašas juostoje

 

Pirmasis – visiškai nepavojingas. Tai ne kas kita, kaip vaizdo ar garso juostelėje atkurti praeities įvykiai. Tai tik istorijos įrašas, savotiškas informacijos pliūpsnis, nulemtas tam tikrų sąlygų. Tokios šmėklos labai susijusios su ta vieta, kurioje vyko atkuriami įvykiai.

 

Vienas žinomiausių anapusinių „kino teatrų“ – Londono Taueris, beveik 800 metų buvęs kalėjimu. Jame, kaip kalbama, iki šiol vaidenasi nužudyti karaliai, favoritai, teroristai, ant ešafoto lipusios grafienės ir t.t.

 

Antrasis tipas interaktyvus. Jo apraiškos labai skirtingos ir dažniausiai suvokiamos kaip muzika, balsai, žingsniai. Kai kuriais atvejais galima jausti kvapą, su kuriuo asocijuojasi velionis (tarkim, jo mėgstamo tabako).

 

Panašios į žmogų

 

Šmėkla gali įgauti šviečiančių rutulių, rūko ar kitų vizualių reiškinių formą, net virsti šaltu prisilietimu ar vos juntamu bučiniu. Nenustebkite, jei kokio giminaičio vėlė paskambins jums iš ano pasaulio ar pasirodys televizoriaus ekrane ir paprašys perdažyti kapo tvorelę.

 

Atskira šio tipo šmėklų rūšis – bildukai, nors kai kas dėl to ir ginčijasi. Poltergeistas nebūtinai turi būti mirusio žmogaus siela, tai gali būti kokia nors nežemiška būtybė, tarkim, kaukas, aitvaras.

 

Ir galiausiai trečioji rūšis – antropomorfinės (į žmogų panašios) dvasios, galinčios aktyviai sąveikauti su aplinkiniu pasauliu. Jos nesusijusios su konkrečia vieta, noriai bendrauja su žmonėmis ir kartais gali daryti įtakos tikrovei – atidaryti duris, kilnoti daiktus.

 

Klasikinė šmėkla – baltas, permatomas kūnas, kurio kontūrai neryškūs. Nors yra mačiusiųjų ir visiškai juodų vaiduoklių, panašių į pakilusį nuo žemės šešėlį.

 

Kas tu? Kur tu?

 

Akivaizdu, kad visos be išimties šmėklos, net įgaunančios gyvūnų ar daiktų pavidalą, yra bekūnės, lengvai įsiskverbia pro sieną ir nebijo galingiausių ginklų. Buvo tikima, kad jos gali pasirodyti žmonėms tik tada, kai pačios to nori.

 

Taip pat manoma, kad gyvūnai sugeba pajusti paranormalų aktyvumą, nes jų klausa ir rega labai skiriasi nuo žmonių.

 

Gali būti, kad dvasios grįžta iš anapus įspėti gyvųjų apie jiems gresiantį pavojų, atkeršyti žudikui už savo mirtį, baigti svarbių darbų, o gal tiesiog nori likti Žemėje dėl meilės kitam žmogui.

 

Bet kuriuo atveju dingstis aplankyti gyvuosius niekada nebūna optimistinė. Laimingų vaiduoklių niekas nematė. Dauguma šmėklų puikiai suvokia, kad jos jau mirusios.

 

Parengta pagal užsienio spaudą, Respublika.lt


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Rasputinas

Tik pradejus skaityti iskart bado akis nesamones. Nuo kada H Helovinas yra europieciu svente?

bellatrix

turiu namie portelgeista