Projektas „Aldebaran“: pasaulio elito paslaptys (8 dalis)

Ankstesnes projekto „Aldebaran“ dalis galite rasti paspaudus čia.
 
Karališka žvaigždė Aldebaranas
 
Ryški, raudona Tauro žvaigždyno “akis“, Aldebaranas yra viena nuostabiausių dangaus žvaigždžių. Aldebaranas yra lengvai randamas prailginus Oriono juostą į viršų į dešinę šiauriniame pusrutulyje arba žemyn į kairę Pietiniame Pusrutulyje. Tačiau paėmus tarp vienišesnių žvaigždžių spiečių, kaip Sietyno, Aldebaranas nėra šios grupės narė. Arabu kalboje Aldebaran reiškia – gėlė.
 
Taip pavadinta, kadangi žvaigždė pasirodo naktiniame danguje paskui Sietyno žvaigždyną. Astronominis Aldebarano vardas yra Alfa Tauri. Mėnulio ir kitų planetų orbitos artimos prie elipsinių kaip ir Aldebarano. Kartais Menulis uždengia Aldebarana. Aldebaranas matomas danguje dažnai kartu su viena ar keliomis planetomis. Senovėje toks vaizdas buvo siejamas su ritualais.
 
Aldebaranas buvo labai garbinamas senovės žmonių todėl apie žvaigždę „apaugę“ daug mitų. Pirmiausiai dėl to, kad Aldebaranas buvo ryški ir spalvinga Tauro žvaigždyno, kuris buvo žinomas dar priešistoriniais laikais, narė. Tarp 4300 BC ir 2200 BC Aldebaranas buvo dar žymesnis, kadangi tuo periodu žvaigždė kilo kartu su Saule pavasario lygiadienyje. Senoves Persijoje Aldebaranas (persų buvo vadinamas Tascheter) – buvo viena iš keturių karališkų žvaigždžių, jos buvo išsidėsčiusios viena kitos atžvilgiu apytiksliai 90 laipsnių kampu.

Jos saugojo dangų (kitos buvo Antares, Formalhaut ir Regulus). Aldebaranas buvo „karališka Rytu žvaigždė“, taip pat žinoma kaip „Rytu prižiūrėtoja“ ir vėliau tapo asocijuojama su archangelu šventuoju Michaeliu. Hebraju vardas Aldebaranui buvo Aleph reiškiantis „Dievo akis“ (aleph taip pat pirma raide Hebraju abėcėlėje, kas asocijuoja žvaigždę su žiniomis). Hyndu mitologijoje Aldebaranas buvo vadinamas Rohini, raudonojo elnio akis. Tai taip pat vardas upės prie kurios gimė Buda. Budizme Aldebaranas buvo žinomas kaip apreiškimo akis. Pirmiausiai Indijoje po to Persijoje Aldebaranas buvo asocijuojamas su Mithra, kuri reprezentavo išmintį atvirumą ir sąžiningą būdą. Senoves Egipto mitologijoje Aldebaranas buvo dviprasmiškas. Osiris, – prisikėlimo Dievas sakoma, kad grožėdavosi Aldwebaranu laikydamas žvaigždę rankose. Tuo pačiu metu ignoravo Sirijų, žvaigždę, kuri reprezentavo jos konsortą Izide. Vėlesnėse tradicijose pastebimas tarsi žvaigždės „tamsinimas“ ir Aldebaranas pradėtas asocijuoti su Setu, kuris užmušė savo brolį Osirį.

Kaip anksčiau Šumerų mitologijoje pasakota, Aldebaranas buvo Didžiojo Jaučio (An) – dangaus Dievo, kuris teisė nedoruosius. Išvadoje galima pasakyti, kad Aldebaranas buvo dažnai minimas senoves mitologijoje kaip išmintis ir apsauga ir šios savybes iki šiol priskiriamos žvaigždei. Aldebaranas modernioje astrologijoje vaizduojamas kaip gerbūvio ir garbės ženklas. Tačiau randama ir kitų šaltinių, kur žvaigždė priskiriama visiškai priešingoms – blogio jėgoms.

Skaitoma, kad mitologija turi tiesos pamatus, todėl savo hipotezę kuriu remdamasis mitologija. Aš taip pat nagrinėsiu žvaigždžių mokslą, kad įrodyti, jog aplink Aldebarana galėjo suktis planeta, kurioje galėjo egzistuoti gyvybė.

Žvaigždės gimsta dujų (daugiausiai vandenilio) ir dulkų debesyse. Dėl tarpusavio gravitacinės traukos dulkės ir dujos formuojasi į tankesnius debesis. Kai tokiuose debesyse susidaro pakankamai traukos jie susijungia molekuliniame lygyje. Įvyksta branduolinė reakcija. Vandenilis konvertuojasi į helį. Tuo metu išsiskiria energija ir Žvaigždė pradeda šviesti. Kai žvaigždėje reaguoja vandenilis sakoma kad ji yra „pagrindinėje (laiko) sekoje“. Visos žvaigždės seka ta patį gyvenimo ciklą, kurio trukmė priklauso nuo jų masės – kuo jos sunkesnės, tuo trumpesnis jų gyvenimo laikas. Bendru atveju kalbant, kai “vandenilinis kuras“ baigiasi, Žvaigždė išsiplečia ir pradeda aušti.

Tuomet ji vadinama raudonąja milžine, ir tai yra išėjimas iš „pagrindines sekos“. Po reliatyviai trumpo laikotarpio, kurio metu paviršius susitraukia ir užkaista, žvaigždėje pradeda reaguoti helis. Galu gale kai helis pasibaigia, žvaigždė nesugeba ilgiau išlaikyti gravitacinės jėgos ir ji sugniužta. Priklausomai nuo originalaus žvaigždės svorio ji tampa arba baltuoju nykštuku kuris dėl išsaugotos energijos vis dar šviečia arba pasidaro žvaigždžių likučių nebula. Baltasis nykštukas su laiku sprogsta kaip supernova, o nebula pasidaro šviečiančių dulkių debesimi.

Jos raudona šviesa sako kad, Aldebaransa yra išėjęs iš pagrindinės sekos ir dabar yra raudona milžinė (techniškai tai yra oranžinė – raudona milžinė). Iš tikrųjų Aldebaranas dabar reliatyviai trumpajame laikotarpyje, kai vandenilis daugiau neskyla (nevyksta vandenilio branduoline reakcija), o helis tuoj pradės skilti. Taigi astronominiais terminais Aldebaransas buvo ne ilgai raudona milžinė. Ne daugiau kaip 10 milijonų metų. Prieš tai Aldebaransas buvo labai panašus į mūsų Saulę.

Laikas kai žvaigždė būna “pagrindinėje sekoje“ apytiksliai paskaičiuojamas pagal formulė T= 1/(M2√M) kur M yra žvaigždės masė. Mūsų Saulės klasės žvaigždės gyvenimas tęsiasi apytiksliai 12 bilijonų metų todėl dvigubai sunkesnei nei mūsų Saulė žvaigždei T =1/22√2)x12 bilijonų = 2.1 bilijonų metų (apytiksliai). Aldebarano masė yra 1.7 mūsų Saulės masės. Taigi ji lieka sekoje 3.2 bilijonus metų. Aldebarano pagrindinės fizikinės savybės yra:

Žvaigždynas – Tauro
Rektascensija 4h 35min 55s
Deklinacija +16⁰ 30‘ 34‘‘
Menamas dydis 0.75 iki 0.95
Absoliutus dydis -0.63
Diametras 55 milijonai kilometrų
Mase 1.7 saules
Amžius 3.2 bilijonų metų
Paviršiaus temperatūra 3750⁰ Celsijaus
Spektrinė klasė K5III (Oranžinė-raudona)
Distancija nuo Žemės – 65 +_ 0.1 šviesmečiai
Spindulinis greitis – 54.3 km/s
Judėjimas – 0.2 parseko per metus

Aldebaranas tolsta nuo Saules palyginus dideliu 54.3 km/s greičiu. Paskaičiavimai rodo, kad iki prieš 320000 metus Aldebaranas artėjo prie mūsų saules, tada priartėjęs prie Saulės tik per 21 šviesmetį Aldebaranas pradėjo tolti. Tuo metu Aldebarano menamas dydis buvo -1.5 ir jis turėjo būti viena ryškiausių žvaigždžių danguje. Net pirmykščiams žmonėms, kurie vaikščiojo Žeme prieš 200000 metu, Aldebaranas būtų įspūdingas vaizdas.

Saulė yra 4.5 bilijonų metų senumo; Žemė yra 4.2 bilijonų metų senumo; ir gyvybe Žemėje atsirado prieš 3.5 bilijonus metų. Kadangi Aldebaranas yra 3.5 bilijonų metų tai, atrodytų, paneigia galimybę egzistuoti planetai, kuri būtų namais bet kokioms protingoms būtybėms. Tai nebūtinai taip. Remiantis duomenimis pateiktais Marso Curiosity visureigio, astro biologai teigia, kad priklausomai nuo planetos cheminės sudėties, biogenezijos (gyvybes pražios), ankstyvosios evoliucijos fazės gali būti pagreitintos beveik 2 kartus.

Marse gyvybe galėjo atsirasti po 0.3 bilijonų metų, po planetos susiformavimo. (Gyvybė gal ir atsirado Marse 0.3 bilijonai metų po to kai planeta susiformavo, bet buvo sunaikinta kažkokios katastrofos). Taigi dėl to visas gyvybės rūšių biogenezijos procesas galėjo tilpti į 2.5 bilijonus metų. Todėl Aldebarano reliatyvus jaunumas nepaneigia hipotezes.

Planetos kurios sukasi apie žvaigždes žinomos kaip “ekstra-soliarinemis planetomis“ ar „egzo-planetos“. 16 amžiaus pabaigoje, Giordano Bruno – ankstyvas Koperniko teorijos, kad Žemė sukasi aplink Saulę rėmėjas, buvo pirmasis, pasiūlęs „egzo-planetu“ egzistavimą. 1600 inkvizicija sudegino Bruno ant laužo apšaukus jį turint eretinių minčių. Ankstyvo 18 amžiaus metais Isaac Newton taip pat manė, kad egzo-planetos egzistuoja, tačiau daugelis nepriėmė šios teorijos rimtai. Po daugelio spontaniškų ir atkaklių pareiškimų Kanados mokslininkas Bruce Campbell 1988 metais pirmą kartą atrado egzo-planetą ir patvirtino jos egzistavimą. Tai buvo planeta kuri sukosi aplink žvaigždę Gamma-Cephi, 45 šviesmečių nuo Žemės Cpehus žvaigždyne.

Campbell planetą atrado teleskopu naudodamas techniką žinomą kaip „radialinio greičio aptikimas“. Žvaigždė ir planeta iš tikrųjų sukosi aplink bendrą gravitacinį centrą. Tai reiškia, kas žvaigždė juda kiek link, o po to į kita puse nuo Žemės. Šį mažiuką poslinkį galima pamatyti dolerio efekto pagalba tiriant žvaigždės šviesą. Kitas metodas, kuris buvo išrastas egzo-planetų aptikimui, tai pamatuoti labai mažytį patamsėjimą žvaigždės šviesoje, kai planeta yra tarp žvaigždės ir Saulės. Šis fenomenas žinomas kaip „tranzitas“. Šiais laikais pasidarė įmanomas tiesioginis planetų aptikimas.

Iki šios dienos yra atrasta apie 700 žvaigždžių, kurios turi egzo-planetas. Apie 200 žvaigždžių turi savo planetines sistemas. Nuo to laiko (2008 m.) kai į kosmosai buvo paleistas Kepleris – kosminis palydovas – kosminis teleskopas, specialiai sukonstruotas egzo-planetu atradimui, mokslininkai tiki, kad yra normalu kai žvaigždė turi savo planetų sistemą. Yra manoma kad mūsų Visatoje yra daugiau kaip 100 bilijonų egzo-planetų. Dauguma egzo-planetų atrastų šiai dienai yra dujinės milžinės, tokios kaip Jupiteris. Pasirodo, kad dujinės planetos yra būtinos gyvybei išsivystyti ir išsisaugoti.

Tai yra dėl to, kad Dujinės milžinės „susiurbia“ kometas ir meteorus, sumažindamos katastrofinių susidūrimų galimybę su gyvybę palaikančiomis planetomis. Tikima, kad vidutiniškai dujinių milžinių kiekis ir išsidėstymas yra vienodas planetinėms sistemoms. Mūsų, Saulės sistemoje, yra 4 vidines kietos uolienos planetos ir keturios dujinės išorines planetos. Todėl mūsų galaktikoje, manoma, yra apie 50 milijonų planetų kietos uolienos pagrindu. Iš jų, Harvardo moksliniame centre astrofizikai mano, kad 17 bilijonų gali būti tokio paties dydžio kaip Žemė.

Gyvybė gali klestėti tik planetoje, kuri sukasi gyvybiniu atstumu nuo Saulės. Tai atstumas kur temperatūra yra tokia, kad vanduo skystas. Iš čia pasakymas – auksinio vidurio atstumas. Nors yra kai kurie nesutikimai dėl paskaičiavimų, tačiau yra manoma, jog mūsų galaktikoje gali būti daugiau kaip bilijonas egzo-planetų kurios randasi auksinio vidurio atstumu.

Tai milžiniškas skaičius planetų kuriose potencialiai galėjo išsivystyti gyvybė. Jei žvaigždė turi planetą gyvenamojoje zonoje tuomet žinoma ta gyvybė priklauso nuo žvaigždės. Kai žvaigždė pasidaro raudonąja milžine, planetoje, kuri randasi gyvybinėje zonoje sudega viskas, o vėliau ji ko gero būna sunaikinta. Šis procesas buvo patvirtintas 2012 metų spalyje, kai stebėta žvaigždė BD+48 740 Persijaus žvaigždyne. Jei Aldebaranas ir turėjo galinčia išlaikyti gyvybę planetą, jos likimas greičiausiai jau išsisprendė.

Prieš pasidarant raudonąja milžine, Adebarano dydis buvo apie 1.7 mūsų Saulės dydžio dėl to ir paviršiaus plotas buvo 1.4 karto didesnis. Iš čia, padarius prielaidą, kad ploto vieneto šviesos ryškumas abiejų žvaigždžių tas pats, ideali distancija (gyvenamajai zonai) Žemės tipo planetai gali būti paskaičiuota ir ji lygi apie 210 milijonu kilometru nuo Aldebarano. Palyginimui Žemė nuo Saulės nutolusi 150 milijonų km. Kadangi Aldebaranas turėjo 1.7 Saulės masės, orbitinis jo „žemės periodas būtų 610 mūsų dienų. Planetos diametras turėtų būti tarp ¾ ir 1.5 Žemės diametro.

1961 metais Dr Frank Drake – Amerikos astrofizikas suformulavo lygybę pavadinta Drako lygybe, kurioje jis bandė apytiksliai paskaičiuoti kiek išsivysčiusių civilizacijų gali egzistuoti mūsų galaktikoje. Jo lygybė atsižvelgia į septynis faktorius:

– Žvaigždžių tuo metu skaičius
– Dalis tu žvaigždžių turi planetas
– Iš jų dalis tų planetų kuriuose gali išsivystyti gyvybė
– Dalis iš tų planetų kuriose išsivystė gyvybė
– Dalis planetų iš kurių išsivystė protinga gyvybė
– Dalis planetų kuriose protinga gyvybė gali keliauti kosmose
– Kaip ilgai tos būtybės gali gyventi.

Skaičius išsivysčiusių civilizacijų Galaktikoje yra N – aišku ne nulis, kadangi viena civilizacija – žmonės – tai mes – egzistuojam. Pats pirmas apytikslis skaičius buvo gautas 35 milijonai. Tačiau daugelis mokslininkų sakė, kad tai labai optimistinis skaičius. Metams bėgant skaičius sumažėjo iki 10000. Tačiau paskutiniais metais skaičius buvo peržiūrėtas ir dėl atrastu egzo-planetų pakeltas iki 100000 išsivysčiusių civilizacijų galaktikoje. Iš to galima pasakyti, kad bent viena jų bus už 100 šviesmečių nuo mūsų. Tai žymi parama hipotezei.

1993 metais Amerikos astronomas Dr.Artie Hatzer teigė atradęs didelę planetą besisukančią apie Aldebaraną. Tas atradimas buvo bandomas patvirtinti, tačiau iki šių dienų niekam nepavyko to įrodyti. Aldebaranas yra nepastovus ir būdamas raudonuoju milžinu turi nepastovų diametrą. Abu šie aspektai žymiai apsunkina egzo-planetos atradimą. Tačiau pagal paskutinius pasiekimus yra teigiama, kad Aldebaranas turi planetinę sistemą.

Žinoma tuo tarpu kai Aldebaranas pasidarė raudonuoju milžinu, planetos turėjusios būti gyvybinėje zonoje buvo sunaikintos. Jei technologiškai išsivysčiusios būtybės egzistavo toje žvaigždžių sistemoje, tai suprasdamos kas gresia jų saulei, jie galėjo persikelti į kitą planetą ar Mėnulį besisukantį apie dujinę milžinę. Arba jie sukūrė dirbtinę planetą ant kurios ar kurioje galėtu gyventi.

Jei ateiviai ir kontaktavo Žemę praeityje, tai Aldebaranas būtų vienas geriausių kandidatų tai padaryti. Aldebaranas yra teisingos grupės žvaigždė ir atstumas galaktiniu masteliu iki jos nėra didelis. Žinoma, tai neįrodo mano hipotezės, tačiau hipotezė nebūtų galima jei Aldebarano savybės būtų kitokios, tokios kuriose gyvybei neįmanoma atsirasti.

Pavyzdžiui jei mitologija būtų nukreipta į Betelgeize Oriono žvaigždyne, aišku, hipotezė būtų neįmanoma. Betelgeize, kuri yra apie 650 šviesmečių nuo Žemės, yra apie 50 kartų didesnė už mūsų Saulę. Tokia didelė masė reiškia, kad Saulė egzistavo tiktai keletą dešimčių milijonų metų todėl per tokį trumpą laiką gyvybė nebūtų net atsiradusi, nekalbant apie technologiškai išsivysčiusias būtybes.

Iš tikrųjų, kai sakoma, kad ateiviai vizitavo mūsų Žemę užtenka sužinoti iš kurios jie žvaigždės, kad pasakyti ar tai iš viso buvo įmanoma. Bet kokia žvaigždė turinti masę 3 kartus didesnę nei Saulė, gyvuos ne ilgiau nei 1 bilijonas metų. O to paprasčiausiai neužtenka išsivystyti protingoms būtybėms.

Projektas „Aldebaran“: pasaulio elito paslaptys (9 dalis)

Vertė: Šaulys