Susitikimai pasaulių sankirtoje

Anapilin iškeliavusių artimųjų ilgesys – viena didžiausių mūsų kančių. Kartais praradimo skausmas būna toks nepakeliamas, kad kartėliu paženklina visą likusį žmogaus gyvenimą, atima paskutinę džiaugsmo ir prasmės viltį.

 

Toks žmogus, nors ir vaikšto žeme, gyvena vien prisiminimais, graužiamas kaltės jausmo, mintyse kalbėdamasis su mirusiaisiais ir pan. Ar galima ką nors pakeisti, grąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą? Taip mano žinomas gyvenimo po mirties tyrinėtojas Raimondas Moudis.

 

Neišdildomas įspūdis

 

Statistika rodo, kad daugeliui gyvųjų yra tekę išvysti mirusius artimuosius. Tačiau panašūs susitikimai vyksta nevalingai, jų negalima užsakyti, stebėti ar tirti laboratorijose. R. Moudis visame pasaulyje žinomas kaip klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių prisiminimų tyrinėtojas. Labai dažnai, kol gydytojai grumiasi dėl žmogaus gyvybės, šis leidžiasi į astralinę kelionę, čia sutinka mirusius gimines ir draugus.

 

Tokie susitikimai ligoniams palieka neišdildomą įspūdį, pakeičia jų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Jie nustoja bijoti mirties, nes jau iš savo patirties žino, jog tai tik perėjimas į kitą – laimingesnį ir puikesnį – gyvenimą. Žmonės atsikrato kompleksų, baimių, ligų, daug optimistiškiau pradeda žiūrėti į gyvenimą. Taigi akivaizdus teigiamas klinikinės mirties poveikis.

 

Netikėtai mokslininkas atrado, kad susitikimai su mirusiais artimaisiais gali vykti ne tik anapusiniame pasaulyje ir nebūtinai patiriant klinikinę mirtį.

 

Prieš 10 metų R.Moudis parašė knygą “Viskas apie susitikimus po mirties”, kuri ne tik pratęsia jo ankstesnius tyrinėjimus, bet ir yra neįprasta terapinė priemonė žmonėms, kurių psichiką skaudžiai paveikė artimojo netektis. R.Moudžio tyrinėjimai lėmė kelių naujų psichoterapijos krypčių atsiradimą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Paslaptingos veidrodžių galios

 

Nuo senų senovės žmonės naudodavosi poliruotomis taurėmis, pripildytomis vandens, stikliniais rutuliais, paprasčiausiu upės, fontano ar krioklio vandeniu ir taip bandydavo iššaukti įvairių regėjimų. Be abejo, šiam tikslui jie naudodavo ir veidrodžius.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ypatinga žiūrėjimo į veidrodį technika (ŽVT), pasak R.Moudžio, suteikia žmonėms galimybę išvysti mirusių artimųjų dvasias praktiškai bet kuriuo metu, ir tai labai palengvina gyvųjų skausmą. Ši technika – puiki dovana mums, nes praradimo gėla – vienas pačių sunkiausių sielos skausmų.

 

Žmones apninka daug įvairiausių baimių, bet vienos jie neįveikia niekada – tai mirties. ŽVT padeda visiškai nauju ir saugiu būdu prasiskverbti į anapusinį pasaulį. Ir kitaip, nei knygose ir kino filmuose, šmėklos čia ne baisios, o geranoriškos.

 

Senovės graikai turėjo specialių mirties orakulų, kurie atlikdavo tam tikras apeigas. Tie, kurie juos valdė, gyvendavo požeminiuose moliniuose namuose, sujungtuose tuneliais. Jie niekada neišeidavo į paviršių dieną, – savo urvus palikdavo tik naktį.

 

Kaip būdavo organizuojami gyvųjų susitikimai su mirusiaisiais, paaiškėjo atlikus kasinėjimus praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. R.Moudis savo darbuose vadovavosi archeologų duomenimis ir likusiais ritualų aprašymais. Apibendrinęs sukauptą medžiagą, jis nusprendė pasekti graikų pavyzdžiu ir organizuoti pasimatymus su vėlėmis.

 

Išsinuomojęs seną malūną viename kambaryje jis pakabino didelį veidrodį, netoliese pastatė patogų krėslą, juos supo juoda akosminė užuolaida. Žmogus jautėsi tarsi tamsioje kameroje, o veidrodis atspindėjo tik tyrą tamsos erdvę. Už krėslo kabojo vienintelis šviesos šaltinis – nedidelis spalvoto stiklo šviestuvas su su 15 vatų lempa.

 

Eksperimento dalyviai turėdavo atsinešti kokių nors mirusiajam priklausančių atmintinų daiktų. Jie neskubiai vaikščiodami gamtoje papasakodavo, kodėl nusprendė susitikti būtent su tuo mirusiuoju. R.Moudis stengdavosi pakeisti laiko pojūtį – liepdavo nusisegti laikrodį, išnešdavo visus mechanizmus, kambarį apstatė senoviniais baldais, pririnko įvairių praeities meno albumų.

 

Savo vaidmenį atliko ir 1839 metais statytas malūnas. Ilgainiui R.Moudis suprato, kad tinkamas pasirengimas turi didžiulės reikšmės, palengvina perėjimą prie kitokios sąmonės būsenos, kurioje ir įmanomi panašūs susitikimai.

 

Susitikimai veidrodžių karalystėje

 

R.Moudis tvirtina, kad tokia darbo su veidrodžiais technika negali pakenkti, nors daug kalbama apie veidrodžių klastą ir net mirtiną pavojų. Tuo pat metu jis atvirai prisipažįsta nežinąs, kaip veikia ŽVT ir kodėl ši sistema apskritai veikia. Nuo 1990 metų jis ištyrė daugiau kaip 300 žmonių. Stebėtina, bet dauguma jų (apie 25 proc.) susitiko ne su tais mirusiais, su kuriais norėjo susitikti.

 

Be to, ne visi susitikimai vyko pačiame veidrodyje. Maždaug kas dešimtas teigė, jog šmėkla iš jo išeidavo, net liesdavo gyvuosius arba jie tiesiog jausdavo vėlių artumą. Būdavo ir priešingai – apie 10 proc. pacientų pranešė, kad patys atsidurdavo veidrodyje, čia ir įvykdavo pasimatymas su mirusiaisiais. Dar keisčiau, kad kai kurie mirusius artimuosius sutikdavo grįžę į viešbutį, namo ar išėję į kitą kambarį.

 

Po tokių susitikimų žmonės dažniausiai nurimdavo supratę, kad jų artimieji ten laimingesni nei buvo gyvenime. Ir patys patikėdavo, kad kiekvieno mūsų ten laukia šviesos, o ne tamsos karalystė.

 

Parengė: Raimonda Baublytė, “Vakaro žinių” priedas “Geras!”


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Rima

Patikekite tai tikra tiesa,jei mes daznai sapnuojame savo mirusi artima,tai jo siela praso maldos,dar geriau uzsakyti misias…

Cha

Gera idėja užmirštą seną pateikti kaip naują…. Buvo šis straipsnis jau… buvo :)