Kai iš dangaus lyja ne vandeniu…

Istorijoje žinoma daug atvejų, kai iš dangaus krenta keisti daiktai. Vieni populiariausių pasakojimų yra apie iš dangaus krentančias žuvis. Ir dažniausiai tokios istorijos paaiškinamos kaip tornadų ir audrų padariniai. Vis dėlto ne visi iš dangaus krentantys daiktai gali būti taip lengvai paaiškinami.

 

Yra keletas pavyzdžių, kai žmonėms ant galvų pradeda lyti pačiais netikėčiausiais daiktais. Tikriausiai pats „maloniausias“ lietutis yra akmenų. Per paskutiniuosius tūkstantį metų tokių nutikimų buvo visai nemažai. Tačiau yra ir dar keistesnių dalykų krentančių iš dangaus.

 

Angelų plaukai

 

Kad ir kas būtų, tie angelų plaukai (šis terminas suteikiamas kelioms skirtingoms substancijoms) dažniausiai apibūdinami kaip ilgi siūlai, primenantys šilką ar vilną, balti, blizgantys ir stiprūs. Visuose liudijimuose pasikartojantis dalykas – bandant surinkti substanciją tikslesnei analizei, ji ištirpsta arba išgaruoja.

 

Bandoma paaiškinti šios keistos medžiagos prigimtį, tikriausia atrodo voratinklių teorija. Manoma, kad būtent vorai yra angelų plaukų atsiradimo priežastis. Vorų šeima, priklausanti Linyphiidae klasei, pradeda savo migraciją rudenį. Šiltais rytais jie pradeda keliauti į naujas teritorijas. Iš ryto iškritusią rasą pradeda garinti saulė ir vorai skrenda naudodamiesi savo voratinklio gijomis kaip oro balionu. Taip jie gali nukeliauti daugelį kilometrų. Pagaliau vorai nusileidžia ant žemės ir paleidžia savo parašiutą, kuris nuskrenda toliau. Esant intensyviai vorų migracijai gijos gali susipinti, sudarydamos storesnes ir tvirtesnes gijas. Vis dėlto ši teorija turi ir trūkumų. Ji niekaip nepaaiškina, kodėl pradingsta gijos. Paprasti voratinkliai nėra veikiami nei šilumos, nei drėgmės, todėl surinktos turėtų išlikti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kaip ir kai kurios kitos hipotezės, voratinklių hipotezė skirta tik paneigti radinių unikalumą, tačiau pati ji neatitinka faktų. Dar vienas faktas, paneigiantis šią hipotezę, – prie angelų plaukų nebuvo rasta nė vieno voro. Todėl drąsiai galime sakyti, kad angelų plaukų prigimtis iki šiol nėra paaiškinama.

 

Vienas įvykis, susijęs su šiuo fenomenu, užfiksuotas „Natūralioje Selburno (Anglija) istorijoje“, parašytoje Džilberto Vaito. Jis pasakojo, kaip 1741 metų rugsėjo 21 dieną jis išėjo į savo laukus anksti rytą ir pamatė, kad žolė padengta „storu į voratinklius panašiu audiniu“, todėl jo šunys turėjo audinį krapštytis iš akių. Tada apie 9 valandą ryto daugybė angelų plaukų pradėjo kristi iš dangaus ir tai be pertraukų tęsėsi iki dienos pabaigos. Dauguma jų buvo ne palaidos gijos, o susipynusios į snaiges ar 2,5-15 centimetrų ilgio skudurus. Substancija ore gerai atspindėjo saulės spindulius. Autorius teigė, kad reiškinys buvo pastebėtas Bredlyje, Melburne ir Alresforde. Šie trys miestai sudaro trikampį, kurio mažiausia kraštinė yra apie 12 kilometrų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Gijų pavidalo substancija, primenanti mėlyną šilką, dideliais kiekiais krito 1665 metų kovo 23 dieną Naumburge (Vokietija pietvakariuose nuo Leipcigo).

 

Panašių reiškinių yra buvę ir Lietuvos teritorijoje. Anglies juodumo iš gijų sudarytos snaigės, kai kurių iš jų dydis siekė stalo viršų, iškrito ant šviežio sniego prie Klaipėdos 1687 metais. Snaigės buvo drėgnos ir dvokė supuvusiomis jūros žolėmis, o paėmus į rankas plyšo kaip popierius. Išdžiovinus substanciją, ji tapo bekvapė. Dalis medžiagos buvo išsaugota 150 metų, tačiau, atidarius pavyzdžių saugyklą, medžiaga geitai sudūlėjo.

 

1820 metų gruodį šilką primenanti substancija iškrito ant Pernambuko salos (Brazilija) padengdama visą jos 135 kvadratinių kilometrų plotą ir beveik tiek pat jūros, kurioje į medžiagą įsipainiojo Prancūzijos laivas.

 

1883 metų spalio 16 dieną virš Prancūzijos Girondės regiono pasirodė tamsus didelis debesis. Iš jo pradėjo lyti baltais kumščio dydžio vilnos pavidalo gabalais. Žmonės galvojo, kad visas debesis sudarytas iš tos pačios medžiagos.

 

1898 metais lapkričio 21 dieną Montgoeryje (Alabamos valstija, JAV) lijo medžiaga, primenančia voratinklius. Dalis medžiagos buvo susisukusi gijomis, kita dalis priminė keliolikos centimetrų pločio ir ilgio snaiges. Nukritusi ant žemės medžiaga greitai ištirpo.

 

1949 metais rugsėjo 26 dieną Ontaryje (JAV), P.L. Liuisas pasakojo matęs keletą NSO danguje. Pro žiūronus jis matė, kad NSO yra disko formos ir judėjo keisdami savo kryptį. Netrukus pasirodė kelių metrų ilgio voratinklius primenančios gijos. Jos labai gerai atspindėjo saulės šviesą ir atrodė pritrenkiančiai.

 

1952 m. spalio 17 dieną žmonės Oloron Ste.Marie (Prancūzijos Pirėnai) matė cigaro formos objektą, skrendantį 45 laipsnių kampu virš jų miesto, paskui jį skrido apie 30 mažesnių lėkštės formos objektų. Po dešimties dienų tą patį vaizdą matė Gailako miesto gyventojai. Abiem atvejais iš NSO krito voratinklius primenanti medžiaga. Kai žmonės bandė surinkti angelų plaukus, jie pasidarė minkšti ir išnyko.

 

1962 metų spalį Monrealyje kapitonas R.H. Peipas stovėjo ant savo laivo „Roksburgo pilis“, kai pastebėjo nežinomos kilmės baltą medžiagą, krentančią iš dangaus. Angelų plaukai pateko ir ant laivo, todėl kapitonas paėmė vieną giją. Ji buvo tvirta ir Peipui nepavyko jos pertraukti, tačiau po 3-4 minučių gija išgaravo. Ore buvo matyti daugiau tos pačios medžiagos, tačiau jokių objektų, iš kurių galėjo atsirasti angelų plaukai, matyti nebuvo.

 

Žvaigždžių želė

 

Tarp kitų keistų daiktų, krentančių iš dangaus, yra žvaigždžių želė. Kaip ir angelų plaukai, želė dažniausiai išgaruoja, kai ją bandoma surinkti. Žvaigždžių želė dažniausiai randama ten, kur būna kritęs meteoritas.

 

1819 metais Letyje (Indijoje) nukrito meteoritas. Tyrinėtojai nuvyko į tą vietovę, kur nukrito meteoritas, ir rado daug želatininės masės, kuri greitai pradingo.

 

1652 metais Italijoje nukrito meteoritas, jo nusileidimo vietoje buvo rasta žvaigždžių želė. Želė buvo tamsiai geltonos spalvos ir skleidė puvėsių kvapą. Puvėsių kvapą skleidžianti želė iškrito dideliuose Pietų Airijos plotuose 1696 metais. Pasak Kloinio vyskupo, ji buvo minkšta, klampi ir tamsiai geltonos spalvos.

 

1803 metų sausio 21 dieną „žvaigždė“ nukrito Silezijoje, tarp Barsdorfo ir Freiburgo (dabar Swiedbodzice), meteorito trajektorija buvo žema, ir liudininkai sakė girdėję švilpesį, kai šis skrido virš galvų. Kurį laiką meteoritas degė, todėl jo nusileidimo vietą atrasti buvo nesunku. Rytą želatininė masė buvo rasta nusileidimo vietoje.

 

1819 metų rugpjūčio 13 dieną, puvėsiais dvokianti masė su primenančiu audinį apvalkalu, nukrito Amherste (Masačiūsetso valstija, JAV). Ją ištyrė profesorius Raselas Greivsas, kuris nuėmė apvalkalą ir rado odos spalvos minkštą substanciją. Susidūrusi su oru medžiaga pakeitė spalvą ir patamsėjo, įgaudama „veninio kraujo“ spalvą. Pagal liudijimus, medžiaga nukrito iš dangaus, skleisdama ryškią šviesą.

 

1846 metais balandžio 4 dieną Lietuvoje, Vilniuje, audros metu iškrito pilki sakų pavidalo ir riešutų dydžio gabaliukai. Kai materiją bandė deginti, ji skleidė skvarbų saldų kvapą. Palaikius medžiagą vandenyje vieną parą, ji suminkštėjo ir tapo želatinine.

 

1846 metų lapkričio 11 dieną, 1,20 metro skersmens meteoritas nukrito Louvilyje (Niujorke), palikdamas krūvą puvėsiais dvokiančios želė, kuri greitai ištirpo.

 

1870 metų vasario 14 dieną Genujoje (Italija) iškrito geltona substancija. Ją surinko Genujos technikos universiteto darbuotojai ir ištyrė. Masę sudarė šie elementai: 66 proc. smėlio (daugiausiai silicio oksido), 15 proc. geležies oksido (rūdžių), 9 proc. anglies, 7 proc. organinių medžiagų, likusi dalis buvo vanduo. Organinės medžiagos buvo sporas primentys junginiai, krakmolo grūdeliai, titnaginių dumblių fragmentai. Ir neatpažinti mėlyni kobalto rutuliukai.

 

Akmenų krušos

 

Tarp kitų iš dangaus krentančių objektų yra ir akmenų. Mes nekalbame apie meteoritus. Iš dangaus yra kritę nuo smulkaus žvyro iki gigantiškų granito blokų.

 

Tikriausiai seniausias įrašas apie akmenų lietų yra Senajame Testamente. Pasak knygos, izraelitai, vedami Jošuos, sutriuškino amoritų armiją viename naktiniame susirėmime: „Kai jie plūdo prieš Izraelį, eidami pro Beth-hor’oną, dievas numetė didžiulius akmenis iš padangių, ir jie žuvo. Nuo krušos žuvo daugiau priešų nei nuo izraelitų kardų“.

 

Akmenų kruša per karinius susirėmimus sutinkama ir vėliau. VI amžiaus viduryje, kai Abisinijos armija apsiautė Meką, iš dangaus pradėjo kristi akmenys. Tada buvo manoma, kad tai padarė paukščiai.

 

1874 metais Marsaloje (vakariniame Sicilijos krante) nedidelis tamsus debesis pasirodė giedrame danguje. Jis pradėjo didėti ir galiausiai pažėrė akmenų krušą. Akmenys pažeidė namų stogus.

 

1835 metais Volverhemptone (Anglija) pasirodė tamsus debesis. Jis taip pat pradėjo lyti akmenimis. Tačiau šie buvo labai smulkūs ir priminė smulkų žvyrą. Jų buvo tiek daug, kad juos reikėjo tiesiog šluoti nuo kelių.

 

1886 metais rugsėjo 4 dieną Čarlstone (Pietų Karolinos valstija, JAV) pradėjo lyti šiltais akmenimis. Tą dieną akmenimis lijo dar du kartus. Visus tris kartus krušos teritorija buvo labai nedidelė, lijo tik ant vietos laikraščio redakcijos pastatų. Akmenys krito dideliu greičiu ir daugelis tiesiog subyrėdavo atsitrenkę į šaligatvį. Jie buvo aprašyti kaip kiaušinio formos titnago gabalai, kurių mažiausias buvo vynuogės, o didžiausias vištos kiaušinio dydžio.

 

1898 metais kovo 21 dieną Mountvernone (Kentukio valstija, JAV) ir kai kuriose vietose Rokastlo valstijoje buvo stebimas reiškinys, pavadintas „sieros lietumi“. Nukritusi medžiaga buvo degi ir skleidė sieros kvapą.

 

1925 metais balandžio 11 dieną Blekenstade Švedijoje nukrito granito akmuo. Jis subyrėjo į gabaliukus, kuriuose buvo rasta suakmenėjusių kriauklių fosilijų.

 

1969 metais San Diego mieste (Kalifornijos valstija, JAV) iškrito raudonų akmenukų lietus. Apie pusę aštuntos vakaro Tomas Poteris išėjo iš savo namų ir išvydo iš šiaurės atlekiančius akmenis. Ji su savo vyru surinko visus akmenis ir išsaugojo. Akmenys buvo lengvi, su skylutėmis, grubaus paviršiaus ir tamsiai raudonos spalvos. Didžiausias akmuo buvo 2,5 centimetro skersmens.Akmenys krito ir atšokdavo nuo mašinų ar namų. Akmenų krušos metu aplink nebuvo jokių lėktuvų, sunkvežimių ar mašinų.

 

Parengė: Žygimantas Pauliukevičius, klaipeda.diena.lt

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite