50 paranormalių istorijų iš pirmų lūpų (1 dalis)

Ne mažuma, o būtent dauguma žmonių yra patyrę ką nors keisto ir nepaaiškinamo. Tik ne visada tuo giriasi. Užtat vienas užsienio portalas savo skaitytojams pasiūlė pasislėpus po slapyvardžiais papasakoti viską, kas neįprasto, įdomaus, paranormalaus jiems yra nutikę.

Belsk ir bus atidaryta: pasipylė įvairiausiai pranešimai, nuo šiaip keistokų, iki stačiai šiurpių. Žemiau pateikiame 10 paranormalių istorijų iš pirmų lūpų.

1. Nežinau, ar tai paranormalu, bet kai būdavau apimtas skausmo ar užmaršties, išgirsdavau gilų vyro balsą, skaičiuojantį, kuo toliau, tuo garsiau. Augdamas girdėjau jį vis rečiau, dabar išvis nustojau. Maniau, kad čia kažkoks pasikartojantis košmaras, kol sužinojau, kad ir mano sesuo, būdama maža, patyrė tą patį.

2. Mudu su žmona miegojome, kai apie trečią nakties pabudau. Vos prasimerkęs išvydau, kaip ant komodos esanti lempa lyg niekur nieko nuslydo ant žemės ir sudužo. Mano žmona net pašoko iš miegų nuo garso. Visgi sutarėme surinkti šukes ryte, kai pasiilsėsime. Ryte atsibudę išvydome, kad lempa, sveikut sveikutėlė, stovi lovos gale, už kokių penkių pėdų nuo ten, kur nukrito.

3. Eidamas miegoti palikdavau duris atidarytas. Tarp trečios ir ketvirtos valandos visada, vi-sa-da girdėdavau žingsnius name. Pirmiausia kažkas užlipdavo laiptais, tada per svetainę ir virtuvę nueidavo prie mano kambario, sustodavo, o tada nužingsniuodavo į rūsį.

Vieną sykį paslaptingasis kažkas nesustojo prie durų, o įžengė vidun, ir pamačiau mažo vaiko šešėlį. Jis kelias sekundes žiūrėjo į mane, o tada nulipo laiptais.

Spėkit, uždarytos ar ne mano kambario durys buvo nuo tada?

4. Visą vaikystę mane lankė maža baltai apsirengusi mergaitė. Ji niekada nekalbėjo. Atsibusdavau naktim ir pamatydavau arba pajusdavau ją. Paklausiau tėčio apie tai ir jis pasakė, kad mūsų šeimos vyrai gali matyti dvasias.

Tuomet sumąsčiau, kad iš kartos į kartą paveldime lengvą šizofrenijos formą, bet kai sužinojau, kad žmonės, nupirkę iš mūsų namą, skundžiasi tuo pačiu, nebežinojau, kaip tą paaiškinti. Tas namas stovi, kaip sakoma, vidury niekur. Artimiausias objektas – Josemičio nacionalinis parkas.

5. Kai atsikraustėme į naujus namus, ramybę teturėjome pusę metų. Iš kaimynų sužinojome, jog buvę savininkai išsikraustė avarijoje žuvus sūnui. Tuomet netikėtai mirė mano tėtis… Ir viskas prasidėjo.

Eilinį sykį pakviečiau draugus likti nakvoti. Naktį jie pažadino mane ir pasakė, kad vonioje stovi nepažįstamas jaunuolis. Apsimiegojusi nuėjau… Ir nieko neradau. Tai kartojosi metų metais: draugai tikino matę aukštą šviesiaplaukį vaikiną, vaikštantį po namus. Aš pati mačiau, kaip vyno taurė, niekieno neliečiama, stovinti ant stalo, staiga suskilo ir subyrėjo.

Paskutinis lašas buvo, kai vaiduoklis nustūmė mano vaikiną nuo sofos. Pastarasis miegojo, kai pajuto esąs stumiamas. Atsimerkęs išvydo tą patį šviesiaplaukį. Nors vaiduoklis nieko nesakė, mano vaikinas suprato, kad turi išeiti. Taip ir padarė. Ir daugiau niekada pas mane nenakvojo.

6. Gerai tiems, kieno namuose tik taikus vaiduoklis tegyvena. Aš gyvenau gatvėje, kuri visa ištisa buvo prakeikta. Gal dešimt naujai pastatytų namų, ir visuose kas nors nutikę.

Viena savižudybė, viena avarija, vienas mirtinas vėžio atvejis, vienas vaikinas nukrito nuo kopėčių ir nusisuko sprandą, kitas, dar neturintis nei aštuoniolikos, išprotėjo. Atrodė, kad negandos aplenkia mūsų namą, deja, kažkas pasidarė tėčiui – jis ėmė smurtauti prieš mamą ir mus, vaikus. Tai sugriovė mūsų šeimą… Kartu su mama išsikraustėme. Kiti žmonės, kurie atsikraustė į mūsų namus, pasistatė garažą. Savo nelaimei – jame po metų pasikorė jų sūnus.

Vėliau sužinojome, kad vienas aborigenų vyresnysis (viskas vyko Australijoje) rado ant akmenų išraižytus įspėjimus laikytis atokiai nuo šitos vietos, mat joje knibždėte knibžda blogosios dvasios.

7. Sykį atsibudau vidury nakties nuo kažkokio keisto šnypštimo, lyg kokio nazgulo iš „Žiedų valdovo“. Visas kambarys mirguliavo nuo šviesų. Mano kompiuteris staigiai įsijungė, tiek, kad pasigirstų ventiliatorių ūžimas, o ekrane pasirodytų mirgėjimas. Ir lygiai taip pat staigiai liovėsi. Viskas vyko gal sekundę… Gal aš sapnavau?

8. Ramus, tamsus, šiltas rudens vakaras. Su draugu ėjome iš neapšviesto parko link apšviestos gatvės. Jokio eismo, visiška tyla ir ramybė, buvome tik dviese. Taigi, ėjome link namų, kai išvydome TAI…

Pagrindiniu keliu, iš kairės į dešinę, judėjo figūra. Panašios formos į žmogų, bet tokia, na, tarsi drabužis vandenyje, siūbuojančiais kraštais.

Dviejų su puse – trijų metrų ūgio. Tas padaras ne ėjo, bet sklendė, slinko. Ir buvo juodas. Toks juodas, kad juodesnis už aplinkui esančią tamsą. Jis neturėjo nei šešėlio, nieko.

Paklausiau draugo, ar mato tą padarą… Jis atsakė, kad taip. Ir tas padaras pasitraukė nuo gerai apšviesto kelio į tamsumą – pajudėjo į mus.

Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, tai kad tas padaras, peržengdamas šaligatvį, kilstelėjo, tarsi paklusdamas bent kažkokioms šio pasaulio taisyklėms. Tai lyg įrodė, kas jis tikras, ir tada, apėmus nenusakomui siaubui, nešėm kudašių.

Kartais galvoju, ką daryčiau, jei vėl pamatyčiau tą esybę. Bėgčiau? Ar bandyčiau įminti 30 metų senumo mįslę?

9. Dirbu labai senoje mokykloje. Esu girdėjusi balsų ir kitų kasdienių mokyklos garsų visiškai tuščiose klasėse. Taipogi mačiusi atsidarinėjančias duris ir įsijungiančius elektroninius žaislus, nors žinojau, kad pastate esu viena vienutėlė.

10. Užsukau pas draugę, bet jos nebuvo namie, tad, kaip visada, tikėdamasi, kad ji greit grįš, nuėjau į galinį kiemą pasisupti. Sėdėdama sūpynėse pro virtuvės langą galėjau matyti draugės namų svetainę ir jų paradines duris. Laukiau, kada jos atsidarys ir pasirodys draugė su tėvais. Tada būčiau apibėgusi namą ir užėjusi.
Mano dėmesį patraukė tamsi, lėtai judanti figūra, slenkanti per svetainę.

Ne ne ne ne, mintyse ėmiau kartoti. Tai negali būti tikra, tai netikra, netikra…

Figūra ima suktis į mane. Ji neturi nei veido, nei ko nors panašaus, bet aš juntu, kad ji gręžiasi į mane veidu. Ta būtybė tikrai vyriškos lyties ir tikrai pilna neapykantos.

Negaliu pajudėti. Negaliu išleisti nė garso. Mane užvaldęs nenusakomas siaubas.

Padaras ima slinkti mano pusėn. Nors mus skiria langas, aš nelaukiu – apsižvalgiusi šiaip ne taip išsivaduoju iš sąstingio ir neriu prie tvoros. Užlipu ant viršaus ir žvilgteliu atgal – šešėlis smelkiasi kiaurai langą. Rėkdama nukrentu ant žemės ir pasileidžiu bėgti kiek kojos neša. Įlekiu į savo namus ir sulendu į spintą, kur išbūnu ištisas keturias valandas, kol tėvai iškrapšto vakarienei.

Tada man tebuvo kokie devyneri, bet niekada nepamiršiu, kas įvyko…

Antrą straipsnio dalį skaitykite paspaudus čia.

O jums? Ar kada nors teko patirti ką nors paranormalaus? Laukiame Jūsų istorijų komentaruose.

Parengė: E.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.