Ežerai – žudikai

1986 metų rugpjūčio 22-osios rytą nusileidęs iš kalnų į Kamerūno ežero pakrantėje esantį kaimą, piemuo Adaris rado negyvus visus gyventojus. Visur gulėjo lavonai: namuose, kiemuose, gatvelėse. Gulėjo ten, kur žmones užklupo netikėta mirtis.

Kai kurie iš lovų nebuvo išlipę.

Tą naktį vos nežuvo ir pats kalnų piemuo Adaris. Jis pasakojo, jog vidurnaktį jį prižadino tarytum didžiulis perkūno trenksmas. Iššokęs iš savo trobelės, jis išvydo iš ežero, kuris buvo susiformavęs Nioso ugnikalnio krateryje, pakilusį į tamsų dangų milžiniškos kolonos pavidalo šviesos stulpą. Leisdamasis pro nuolaidesnį kraterio kraštą, jis lyg liepsnos upė tekėjo į slėnį kaimo link. Trenksmas vėl pasikartojo, ir Adaris nuo oro smūgio vos neparvirto. Paskui pajuto bjaurų supuvusio kiaušinio kvapą. Pažadinęs kitus piemenis bei savo šeimą, leidosi bėgti.

Juos vijosi ne lava, o dujos…

Po valandos išsiveržimas baigėsi, o netrukus į kaimą atvyko grupė amerikiečių vulkanologų. Jie po kurio laiko nusileido į vulkano kraterį prie ežero. Vandenyje plaukiojo dėmės. Buvo nustatyta, jog tai geležies hidroksidas. Atrodė, jog ežere plaukioja kažkokios pabaisos raudonai žėruojančiomis akimis. Iš ežero dugno paimto vandens analizė parodė, jog jis prisotintas sieros vandenilio dujų.

Amerikos mokslininkai nustatė, jog tą naktį dujos, susikaupusios ežero dugne, ir sukėlė galingą sprogimą. Per valandą į atmosferą buvo išmesta apie milijardą kubinių metrų mirtinai nuodingo sieros vandenilio, kuris susiformavo debesies pavidalu 50 metrų skersmens stulpu. Kartu su dujomis 80 metrų į viršų “iššovė” ir ežero vanduo. Ten, kur į slėnį nutekėjo nuodingos dujos, užtroško visa, kas gyva (1200 žmonių). Jos pasiekė dar ir kitą žemiau buvusį kaimą. Čia žuvo 500 žmonių.

Kamerūno ežeras ne vienintelis gavo žudiko vardą. 1984-aisiais savo dugne susikaupusias dujas šitaip išsprogdino už 95 kilometrų nuo čia esantis Monouno ežeras. Tik žmonių aukų ten buvo kur kas mažiau – 37.

Kamerūno kalnuose tokių ežerų esama ir daugiau. Kalnų gyventojai yra sukūrę legendą apie juose gyvenančias piktąsias dvasias, bijo su jomis susidurti, net vengia tokiuose ežeruose plaukioti.

Tyrinėtojai nustatė, kad Kamerūnas – pati seismingiausia Afrikos šalis, kraterių ežeruose kaupiasi mirtį nešančios dujos.

Brosno ežero “pabaisa”

Tokių ežerų esama ir kitose šalyse. Tai Rusijoje, Tverės srityje, esantis Brosno ežeras. Jis irgi apipintas legendomis, kelia gyventojams siaubą dėl savo nesuprantamų reiškinių. Ežerą tyrinėjančios ekspedicijos nariams iš susivienijimo “Kosmopoisk” teko net rizikuoti gyvybe.

Legendos legendomis, tačiau mokslininkams iš tikrųjų buvo įdomu išsiaiškinti, kas ten dedasi, nes sklido gandas, kad ežere gyvenanti pabaisa apverčia žvejų valtis, ryja žmones. Žodžiu – kažkas panašaus į rusišką Nesę. Atsirado ir gyvų liudininkų, tą pabaisą regėjusių. Jie jau pelnėsi iš smalsaujančių turistų. Tokiais palaikę ir mokslininkus, šie vertelgos vien už vietos nurodymą paprašė 25 tūkstančių dolerių. Bet sužinoję, jog tai – speciali ekspedicija, “liudininkai” ėmė viską neigti ir dingo. Matyt, todėl, kad išties nežinojo, kaip realiai tą paslaptį paaiškinti.

Ką tame ežere, jau vadinamame antruoju Lochnesu, aptiko mokslininkai?

“Mes echolotu zondavome ežero dugną, – pasakoja jie. – Prietaisas užfiksavo anomaliją: penkių metrų aukštyje nuo dugno “kabojo” kažkoks didžiulis, maždaug geležinkelio vagono dydžio, drebučių masės darinys. Kabojo ir nejudėjo. Mes kiek palaukėme, o paskui ryžomės jį provokuoti – įmetėme vandens petardą, nestiprų sprogstamąjį įtaisą. Kai šis sprogo, “pabaisa” pradėjo lėtai kilti į paviršių. Mes neatitraukėme akių nuo echoloto ekrano rodomą nuotolį… Bėgo skaičiai: 30 metrų, 20, 15, 10, 5… Kai iki mūsų valties liko pora metrų, didžiulė minkšta masė sustojo. Mes išpūtę akis žiūrėjome į vandenį. Šiame ežere jis skaidrus, ne toks kaip Kamerūno Nioso ežere (ten jis rausvai rudas, drumzlinas). Mes jau matėme, jog tai tikrai ne kažkoks gyvas monstras. Bet kas tai? Mes palietėme tą darinį irklu, ir tada jis pradėjo leisti burbulus. Iš karto pajutę sieros vandenilio kvapą, mes greitai nešdinomės iš tos vietos. Brosno ežero paslaptis paaiškėjo: jo dugne guli suskystintos dujos, vadinamieji dujų hidratai – kai kurių dujų ir vandens junginiai, primenantys supresuotą sniegą. Bet koks mechaninis staigus prisilietimas sukelia efektą, panašų į šūvį iš ginklo: pro “skylę” dujos ima burbuliuoti ir kilti į paviršių.”

Ar Brosno ežerą galima pavadinti žudiku?

Mokslininkai tai patvirtina. Jie paaiškina ir procesą, kaip ežeras “praryja” plaukiančias valtis (tai jau ne legenda). Galima įsivaizduoti gazuoto vandens butelį. Jei jis bus ramybės būvyje, tai ir iš atidaryto dujos ūmai nekils. Net nepasakysiu, kad vanduo gazuotas. Bet užtenka butelį krestelėti, ir burbuliukų lavina kils į paviršių. Jį pasiekę dujų burbuliukai virsta lyg balta mase. Jos tankumas kurį laiką bus mažesnis nei vandens, todėl paviršiuje plaukiantys daiktai (ežere – valtys ar žmonės) nusmegs į dugną. Taigi Brosno ežere kaip tik ir vyko tokie procesai. Kamerūno Nioso ežero dugne susikaupusias dujas galėjo išjudinti vulkanas, o Brosno ežere tokio proceso pradžiai užtenka nuleisti valties inkarą. Sieros vandenilis, veikiamas penkių atmosferų (tai nustatė mokslininkai) slėgio, traukia į dugną iš paviršiaus viską, “ryja” valtis. O jei žvejys valtyje rūko, susidaro ir “ugninių nasrų” efektas, nes dujų burbulai degė…

Susivienijimo “Kosmopoisk” ekspedicijai pasisekė: mokslininkai pagaliau išaiškino ežero paslaptį ir patys išnešė sveiką kailį, nes laiku suprato, kas vyksta.

Parengė: Vetusta Prišmantienė, klaipeda.diena.lt