Žiauriausi psichologiniai eksperimentai su žmonėmis

Norėdami išsiaiškinti įvairias žmonių emocijas, būsenas, pojūčius psichologai imasi eksperimentuoti su gyvūnais, o kartais net ir su žmonėmis. Nors tokie eksperimentai rengiami kilniais tikslais, ne visuomet jie būna sėkmingi, o kartais ilgam palieka pėdsaką eksperimento dalyvių sąmonėje.

 

Žinoma, dažniausiai apie blogai pasibaigusius eksperimentus daug nekalbama ir stengiamasi nenusisekusius faktus nutylėti. Taip elgiamasi saugumo sumetimais, kad visuomenė nesužinotų apie eksperimentus ir nepasmerktų juos vykdžiusių psichologų. Net ir geriausiai slepiami eksperimentai neretai patenka į viešumą.

 

Stenfordo eksperimentas

 

1971 metais eksperimentas su „dirbtiniu kalėjimu“ nebuvo sumanytas kaip neetiškas arba žalojantis jo dalyvių psichiką, tačiau šio tyrimo rezultatai visuomenei sukėlė šoką. Garsus psichologijos profesorius Filipas Zimbardo nusprendė ištirti individų, gyvenančių netipiškomis sąlygomis bei priverstų atlikti belaisvių ir prižiūrėtojų vaidmenis, elgesį ir socialines normas.

 

Tam psichologijos fakulteto rūsyje jis įrengė kalėjimo imitaciją, o 24 studentus savanorius suskirstė į kalinčiuosius ir prižiūrėtojus. Buvo manoma, kad „kaliniai“ jaus asmeninę dezorientaciją ir degradaciją, galbūt net visišką depersonalizaciją. „Prižiūrėtojams“ nebuvo pateikta jokių specialių instrukcijų. Iš pradžių studentai nelabai suvokė, kaip jiems vaidinti savo vaidmenis, bet jau antrą eksperimento dieną viskas atsistojo į savo vietas: „kalinių“ maištas buvo žiauriai numalšintas „prižiūrėtojų“. Nuo to momento abiejų pusių elgesys iš esmės pasikeitė. „Prižiūrėtojai“ sukūrė specialią privilegijų sistemą, skirtą suskaldyti „kalinius“ ir pasėti abipusio nepasitikėjimo sėklą – po vieną jie ne tokie stiprūs, vadinasi taip juos lengviau „saugoti“.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

„Prižiūrėtojams“ pradėjo atrodyti, kad „kaliniai“ bet kurią akimirką pasirengę sukelti naują „maištą“, ir kontrolės sistema buvo sugriežtinta iki kraštutinumo: „kalinių“ nepalikdavo vienų netgi tualete. „Kaliniai“ ėmė jausti emocinius sutrikimus, depresiją, bejėgiškumą. Po kurio laiko aplankyti „kalinių“ atvyko „kalėjimo kunigas“. Į klausimą, kuo jie vardu, „belaisviai“ dažniausiai įvardydavo savo numerius, o ne vardus, o klausimas, kaip jie ketina išeiti iš kalėjimo, įstumdavo juos į aklavietę.

 

Eksperimentatorių siaubui, „kaliniai“ visiškai įsigyveno į savo vaidmenis ir jautėsi kaip tikrame kalėjime, o „prižiūrėtojai“ jautė sadistinius jausmus „kaliniams“, kurie dar prieš keletą dienų buvo jų draugai.

 

„Baimės emocijos“

 

1939 m. psichologas Vendelas Džonsonas (Wendel Johnson), Ajovos universiteto profesorius, ir jo aspirantė Merė Tiudor (Mary Tudor) atliko šokiruojantį kalbos patologijos tyrimą su 22 našlaičiais vaikais iš Devenporto.

 

Vaikus padalijo į kontrolinę ir eksperimentinę grupes. Pusei vaikų eksperimentatoriai papasakojo, kaip švariai ir taisyklingai jie kalba. Antrosios vaikų pusės laukė nemalonios minutės: Merė Tiudor, negailėdama epitetų, sarkastiškai išjuokė jų kalbos trūkumus ir galiausiai visus išvadino niekingais mikčiais.

 

Eksperimento rezultatas: daugeliui vaikų, kurie neturėjo jokių kalbos defektų ir likimo valia atsidūrė „blogojoje“ grupėje, atsirado visi mikčiojimo simptomai. Jie išliko visą likusį gyvenimą.

 

Eksperimentas, vėliau pavadintas „Monster study“, buvo ilgai slepiamas nuo visuomenės bijant pakenkti Džonsono reputacijai: panašūs bandymai vėliau buvo atliekami su koncentracijos stovyklų belaisviais nacistinėje Vokietijoje.

 

2001 m. Ajovos valstijos universitetas oficialiai atsiprašė visų nukentėjusių per tyrimą.

 

Berniukas, užaugintas kaip mergaitė

 

1965 metų rugpjūčio 22 dieną Kanadoje, Vinipege, gimė dvynykai berniukai. Juos pavadino Briusu ir Brajanu. Kai Briusui buvo aštuoni mėnesiai, gydytojų patarimu jis buvo apipjaustytas, tačiau dėl chirurgo klaidos berniukui buvo pažeistas penis. Medikai tėvus informavo, kad Briusas nebegalės tapti visaverčiu vyru.

 

Tėvai nuvyko į Džono Hopkinso universitetą Baltimorėje (JAV) ir kreipėsi į seksologą bei psichologą Džoną Manį, kuris patarė jiems berniuką auklėti kaip mergaitę – Manis tikėjo, kad žmogus savo lytį „išmoksta“ iš tėvų ir visuomenės, o ne paveldi iš gamtos. Taip Briusas tapo Brenda. Nelaimingi tėvai net neįtarė, kad jų vaikas Džonui Maniui tapo galimybe įrodyti, kad lytinę priklausomybę lemia auklėjimas. Briusas tapo mokslinio eksperimento objektu. Berniukui pašalino kiaušinėlius, ir keletą metų Manis moksliniuose žurnaluose spausdino ataskaitas apie sėkmingą Brendos, kaip mergaitės, raidą.

 

Tačiau ir tėvai, ir mokytojai matė, kad vaikas turi tipiškų berniuko elgesio bruožų ir sumišusią savivoką. Briuso tėvai, slėpę nuo sūnaus tiesą, patys kentėdami emocines kančias. Kai Briusas įkopė į paauglystės amžių, jam buvo duodama estrogeno, kad stimuliuotų krūtinės augimą. Galiausiai Džonas Manis pareiškė, jog Briusui reikia atlikti vaginos suformavimo operaciją. Briusas kategoriškai atsisakė operuotis ir tėvams pareiškė nusižudysiąs, jeigu dar kartą jį priversią apsilankyti pas Manį.

 

Tuomet tėvas jam atskleidė baisiąją paslaptį. Tris kartus briusas bandė žudytis. Paskutinis bandymas baigėsi koma. Iš jos atsigavęs, jis ėmė kautis už teisę būti vyru. Briuso brolis dvynys Brajanas, paveiktas savo brolio metamorfozės, patyrė didžiulį mentalinį sukrėtimą, kuris vėliau komplikavosi į šizofreniją. 2002 metais Brajanas nusižudė tyčia perdozavęs antidepresantų.

 

Briusas pasikeitė vardą į Deivido, leidosi vyrišką hormoną testosteroną ir ėmė vilkėti vyriškus drabužius. 1997 metais jis ryžosi serijai rekonstrukcinių operacijų, kad susigrąžintų fizinius lyties požymius. Jis vedė moterį ir įsivaikino tris jos vaikus. 2004 metų gegužę žmona jo paprašė laikinų skyrybų. Kitą dieną Deividas nusižudė šaudamas sau į galvą. Jam buvo 38 metai.

 

Milgremo eksperimentas

 

Jeilio universiteto mokslininkas Stenlis Milgremas (Stanley Milgram) savo eksperimentą aprašė knygoje „Paklusimas autoritetui: eksperimentinis tyrimas“. Tyrime dalyvavo eksperimentatorius, bandomasis ir aktorius, vaidinęs kito bandomojo vaidmenį.

 

Eksperimento pradžioje tarp bandomojo ir aktoriaus burtų būdu buvo paskirti „mokytojo“ ir „mokinio“ vaidmenys. Iš tikro bandomajam visada tekdavo „mokytojo“ vaidmuo, o pasamdytas aktorius visada būdavo „mokiniu“.

 

„Mokytojui“ prieš eksperimentą buvo paaiškinta, kad bandymo tikslas – neva atrasti naujus informacijos įsiminimo metodus. Iš tikrųjų eksperimentatorius tyrė, kaip elgiasi žmogus, iš autoritetingo šaltinio gavęs nurodymus, kurie kertasi su vidinėmis nuostatomis.

 

„Mokytoją“ pririšo prie krėslo, prie kurio buvo pritvirtintas elektros šoko įtaisas. Ir „mokinys“, ir „mokytojas“ gaudavo „demonstracinį“ 45 voltų stiprumo smūgį elektra. „Mokytojas“ išeidavo į kitą kambarį ir turėjo garsiakalbiu duoti „mokiniui“ paprastas užduotis įsiminti. „Mokiniui“ suklydus, bandomasis turėjo paspausti mygtuką, ir „mokinys“ gaudavo 45 voltų elektros smūgį. (Iš tikro aktorius, vaidinęs mokinį, tik apsimetė, kad gauna smūgį elektra.) Paskui po kiekvienos klaidos „mokytojas“ turėjo padidinti įtampą 15 voltų.

 

Tam tikrą momentą aktorius pradėdavo reikalauti liautis eksperimentuoti. „Mokytojas“ imdavo abejoti, o eksperimentatorius į tai atsakydavo: „Eksperimentas reikalauja, kad jūs tęstumėte. Prašome tęsti.“ Keliant įtampą, aktorius vaidindavo vis stipresnį diskomfortą, paskui stiprų skausmą ir galiausiai imdavo rėkti.

 

Eksperimentas tęsėsi iki 450 voltų įtampos. Jeigu „mokytojas“ abejodavo, eksperimentatorius jį patikindavo, kad imasi atsakomybės už eksperimentą ir už „mokinio“ saugumą bei reikalaudavo eksperimentą tęsti.

 

Rezultatai šokiravo: 65 proc. „mokytojų“ leido 450 voltų elektros iškrovą žinodami, kad „mokinys“ jaučia baisų skausmą. Priešingai nei visos išankstinės eksperimentatorių prognozės, dauguma bandomųjų pakluso vadovavusio eksperimentui mokslininko nurodymams ir baudė „mokinį“ elektros šoku. Beje, iš 40 bandomųjų nė vienas nesustojo prie 300 voltų ribos, penki atsisakė paklusti tik po šio lygio, o 26 „mokytojai“ iš 40 priėjo iki skalės pabaigos.

 

Milgremo kritikai pareiškė, kad bandomuosius hipnotizavo Jeilio universiteto autoritetas. Atsakydamas į šią kritiką, Milgremas pakartojo eksperimentą išsinuomojęs apleistą patalpą Bridžporto miestelyje (Konektikuto valstija) su iškaba „Bridžporto tyrimų asociacija“.

 

Rezultatai nepasikeitė: 48 proc. bandomųjų nuėjo iki skalės galo. 2002 metais panašūs eksperimentai parodė, kad iki skalės galo prieina nuo 61 proc. iki 66 proc. „mokytojų“ nepriklausomai nuo eksperimento laiko ir vietos.

 

Išvados pačios baisiausios: nežinoma žmogaus prigimties pusė linkusi ne tik nesusimąstydama paklusti ir vykdyti bet kokius nurodymus, bet ir pateisinti savo elgesį gautu įsakymu.

 

Dauguma eksperimento dalyvių netgi jautė pranašumą „mokinio“ atžvilgiu ir, spausdami mygtuką, buvo tikri, kad „mokinys“, neteisingai atsakęs į klausimą, gauna ko nusipelnęs.

 

Galiausiai eksperimento rezultatai parodė, kad paklusimo autoritetams būtinybė įsišaknijusi mūsų sąmonėje taip giliai, jog bandomieji vykdė nurodymus nepaisydami moralinių kančių ir stipraus vidinio konflikto.

 

Mažylis Albertas

 

Džonas Votsonas, bihevioristinės psichologijos pradininkas, tyrinėjo baimes ir fobijas. Stebėdamas kūdikių emocijas, Votsonas susidomėjo galimybe formuoti baimės reakcijas objektams, kurie anksčiau baimės nekėlė. Mokslininkas pabandė sukelti emocinę baimės reakciją 9 mėnesių berniukui pasitelkdamas baltą žiurkę.

 

Iš pradžių mažylis žiurkės visai nebijojo ir netgi mėgo su ja žaisti. Po kurio laiko Votsonas ėmė daužyti geležiniu plaktuku per metalo plokštę vaikui už nugaros kiekvieną kartą, kai jis prisiliesdavo prie žiurkės. Dūžiams pasikartojus Albertas vengė kontakto su gyvūnu.

 

Po savaitės bandymas buvo pakartotas – šįkart per plokštę buvo suduota penkis kartus žiurkę tiesiog įdėjus į lopšį. Po šio karto mažasis Albertas verkė jau vien pamatęs žiurkėną. Dar po penkių dienų Votsonas nusprendė patikrinti, kaip vaikas reaguos į panašius objektus.

 

Mažylis jau bijojo balto triušio, vatos ir Kalėdų Senio barzdos, nors jokių triukšmingų garsų mokslininkas nekėlė. Votsonas padarė išvadą kad daug suaugusių žmonių baimių, antipatijų ir nerimastingų būsenų yra suformuojamos ankstyvoje vaikystėje.

 

Ve.lt (parengė: Vilma Skiotienė), Alfa.lt ir Anomalija.lt inf.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Ou

Jie sugadino gyvenimus daugybei žmonių…baisu

martyr

va va!

Linas

„Baimės emocijos“ ir „Mažylis Albertas“ kartais ne tas pats? :D

Anomalija.lt:
Ačiū už pastebėjimą ;)