Po mišką klaidžiojanti dvasia

Štai ką žinomam Rusijoje paranormalių reiškinių tyrinėtojui Igoriui Mirejevui, pasakojo vienas Ufos gyventojas.

Kaime, kuriame jis gyvena, buvo mergina. Draugiška su kaimynais, mylima tėvų, gerbiama senukų už pagarbų elgesį su jais.

Bet mergina dėl nežinomų priežasčių pasikorė ligoninėje, kur pakliuvo pirmą sykį per savo gyvenimą. Niekas nesuprato, kas atsitiko, spėliojo, kokios priežastys ją prie to galėjo privesti. Dar ilgai po jos mirties kaimynai gūžčiojo pečiais.

Greitai žmonės, pakliuvę į ligoninę, pradėjo pastebėti, kad palatoje, kurioje gulėjo toji mergina, naktimis ėmė girgždėti grindys, savaime atsidarinėjo ir užsidarinėjo durys. O tie, kurie kietai miegojo ir negirdėjo girgždesio, kartais pabusdavo nuo prisilietimų – tarytum kažkas užkliudytų juos savo drabužiais. Visi buvo įsitikinę, kad tai merginos dvasia.

Kiti tvirtino matę velionę miške, girdėję jos melodingą balsą. Be to, ji pažindavo savo žemiečius ir pranešdavo jiems, kur jie gali daugiausiai prisirinkti grybų ir uogų.

Ir štai kartą mano pašnekovas nutarė nudžiauti iš naftininkų, dirbančių netoli jo kaimo, kelis vamzdžius. Nutaikęs patogų momentą, kai aikštelėje nieko nebuvo, jis su savo traktoriumi greit prikabino vamzdžius ir pasislėpė miške. Tačiau į kaimą su grobiu iš karto važiuoti pabijojo, nutarė paslėpti vamzdžius, kad paskui po vieną susivežtų namo. Greitai pasitaikė palanki proga.

Jis pasodino ant savo „Uralo“ motociklo giminaitį ir jiedu nuvažiavo į tą vietą, kur buvo paslėptas grobis. Tačiau kiek bevaikščiojo, taip ir nerado. Galiausiai nutarė išsiskirti ir tčsti paieškas kiekvienas savo kryptimi.

Kiek vaikščiojo, jis neprisimena. Tik staiga už nugaros išgirdo balsą, kurio buvo neįmanoma supainioti su jokiu kitu. Mergina šaukė jį vardu. Iš baimės vyrukui kojos priaugo prie žemės. Bet kai jo vardas nuskambėjo dar sykį, jis su didelėmis pastangomis apsidairė.

Ir iš tiesų, kaip buvo p[asakoję daugybė liudininkų, jam už nugaros stovėjo mirusi mergina, kurios laidotuvėse jis asmeniškai dalyvavo, ir šypsojosi jam savo nepakartojama šypsena. Kelias sekundes jie stovėjo tylomis žvelgdami vienas į kitą.

Ji paklausė, ar ne vamzdžių jis ieško, kuriuos paėmė iš naftininkų. Jis tylėdamas linktelėjo galva. „Neieškok. Juos nusivežė Achmetas“. – pasakė mergina ir dar sykį nusišypsojusi jam, lėtai pranyko tankmėje.

Nelabai paklusniomis kojomis vyrukas atėjo prie savo motociklo, kur jo jau laukė giminaitis, ir viską jam papasakojo. O kitą dieną nuvažiavo pas Achmetą, gyvenantį gretimame kaime. Ir kaip nustebo, kai kaimyno kieme pamatė „savo“ vamzdžius.

Nuo to įvykio praėjo nemažai laiko, bet iki šiol kaimo gyventojai nuolat sutinka tą merginą tai miške, tai ligoninėje, kur ji naktimis ateina į savo palatą. O ir pravažiuojantys vairuotojai, užsukę į kaimą, dažnai klausinėja vietinių, kokią merginą jie matę miške, draugiškai mojuojančią jiems ranka, tarsi linkėdama laimingo kelio…

Pagr. šaltinis: visokybes.com