Kontaktų su ateiviais tikrumas

Pasakoja Dženė Rendels. (Jenny Randles – profesionali ufologė, beveik dvidešimt metų tirianti nesuskaičiuojamą daugybę keistų atsitikimų keturiuose žemynuose. Ji atstovauja D. Britanijai prestižiškiausioje Amerikos NSO tyrinėtojų grupėje — daktaro Dž, Aleno Haineko NSO studijų centre.)

 

Tikintiems tuo, kad kontaktai su ateiviais iš tikrųjų vyksta, pagrindinis tikslas — atrasti tą svarbiausią tikrąjį įvykį; apie tai buvo tiek daug kalbama, kad pagaliau pasaulį pavyko įtikinti, jog nežemiškos būtybės iš tikrųjų nusileido.

 

Tai pasirodė beviltiškai klaidinga. Per du ufologų balsavimus, vykusius 1980 (jį organizavo Ronaldas Storis (Ronald Story) Jungtinėse Valstijose) ir 1986 metais (šį aš pati rengiau Britanijoje), beveik niekas nenorėjo statyti ant kortos savo reputacijos ir išskirti kurį nors vieną atvejį. Sunku buvo sutarti, kuris atsitikimas pats svarbiausias, jų sąrašas buvo beveik toks pat ilgas kaip ir tyrinėtojų, kurie vieną ar kitą įvykį stebėjo patys. Beje, labai įspūdingi yra daugelis klasikiniais tapusių įvykių, kuriuos ekspertai daugiausia ir minėjo (pavyzdžiui, 1950 metais Oregono valstijoje Makminvilio (McMinnville) darytos nuotraukos, 1956 metais Anglijoj Leikenhy-zo ir Bentvoterio (Lakenheath/Bentwaters) karinėje oro bazėje radarais užfiksuotas ir iš naikintuvų stebėtas objektas arba Prancūzijoj Trans en Provanse 1981 metais nusileidęs objektas). Bet juos tyrinėjant pavyko ne nustatyti, kad ateiviai iš tikrųjų egzistuoja, o tik užfiksuoti neįprastus gamtos reiškinius.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tačiau nuo 1987 metų įvyko reikšmingas posūkis. Staiga ufolo-gus kaip lavina užgriuvo nauji svarbūs įvykiai. Visi jie baigdavosi kontaktu su ateiviais. Prasidėjo nuo Vitlio Stryberio aprašyto pagrobimo Niujorko valstijoje. Šis įvykis labai išpopuliarėjo ir per metus pasidarė geriausiai žinomas iš visų tokių įvykių pasaulyje. Tam įtakos turėjo liudininko garbė ir reputacija, o ne pats įvykis, visai ne išskirtinis, bet vis dėlto žmones sudominęs.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Po metų buvo dramatiškai atskleistas dar vienas vis dar karštai aptarinėjamas įvykis — paaiškėjo, kas nufotografuota Floridos valstijoje virš Galf Bryzo. Kad ir kaip vertintume šiuos įvykius, bet įkyriai pasikartojantys vizitai ir tariamai besileidžiančių NSO padidintos nuotraukos, kontaktai su ateiviais ir grobimai — visa tai buvo iki tol negirdėta, o svarbiausia (tai ir yra esminė priežastis, kodėl kai kurie ufologai pasidarė tokie skeptiški) — visiškai nesiderino su tuo, ką mes žinojome apie šiuos nepaprastus reiškinius. Iki tol ufologi-joje panašių dalykų nepasitaikė.

 

Tuo pačiu metu buvęs policininkas, žingsniuodamas Ilklio dykyne, buvo pagrobtas ir nufotografavo savo grobiką. Šis įvykis vėl nesiderino su ankstesniais tradiciniais. Jis kėlė daug abejonių, bet nebuvo nuneigtas.

 

O 1989 metais net kažkada rimta ir sensacijų vengianti sovietinė naujienų agentūra TASS paskelbė pasauliui, kad viename Sovietų Sąjungos parke įvyko kontaktas su ateiviais, ir net pagrindė tai įrodymais.

 

Kai kas netgi įrodinėja, kad skrituliai pasėliuose, sudominę milijonus žmonių, yra dar vienas šio reiškinio požymis. Tikra tiesa ir tai, kad daugelis buvusių ufologų dezertyravo, norėdami tapti „javo-tyrininkais“ — tyrinėti šiuos ženklus, nors ir nebūdami įsitikinę (mano manymu, tai neteisingas požiūris), jog tai yra bendravimo su ateiviais išraiška.

 

Pridėjus prie viso šito ir nesibaigiantį srautą paaiškinimų, kad šalia NATO bazės Safolko grafystėje 1980 metų pabaigoje nusileido ateiviai ir įvyko kontaktas su jais, buvo dar labiau imta tikėti absurdiška „švietimo programos“ koncepcija. Tai reiškia, kad mes žingsnis po žingsnio vedami aukštyn, todėl atsitinka vis reikšmingesnių įvykių ir jie pamažu įgauna naują reikšmę. Šie įvykiai visiškai skiriasi nuo ankstesniųjų. Kiekvienas yra tarsi stumiamas prie išvados, kad kažkas kažkur pateikia mums vis svarbesnių įrodymų apie NSO paslaptis, bet daro tai tokiu būdu, kad mes niekada visko tiksliai nesužinotume.

 

Anksčiau ufologijai „jėgų teikdavo“ tūkstančiai kasmet atsitinkančių įvykių. Įsigilinus į kurį nors vieną iš jų, būdavo sunku api­bendrinti, kas iš tikrųjų vyksta, bet apžvelgus visus tuos įvykius kartu, galima prieiti prie reikšmingų išvadų. Dabar visa tai pasikeitė. NSO tyrinėtojų grupės visame pasaulyje ėmė pranešinėti, kad objektų pastebima daug mažiau negu bet kada anksčiau. O ypatingų, itin neįprastų ir neįtikėtinų įvykių pasitaiko vis įvairesnių. Kai kas mano, kad ateiviai pasirinko naują taktiką ir kad jų planas yra pasirodyti daug rečiau, bet gerokai atviriau, neatskleidžiant visų įrodymų, bet beveik prie to priartėjant.

 

Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie įspėja, kad ne visa informacija yra gera. Gali būti ir kitų šaltinių, ne vien tik iš NSO, kurie norėtų pateikti naujų įrodymų. Mokslininkai skeptikai tapo karingi. Kyla įtarimų, kad kai kada jie gali suorganizuoti įvykių, kurie vėliau bus atskleisti, ir paaiškės ekspertų kvailumas. Tokiais atvejais nereikėtų išleisti iš akių ir vyriausybės skleidžiamos dezinformacijos. O galbūt ir apgaudinėtojai retkarčiais gali pamanyti, kad didesnė falsifikacija labiau visus sudomins.

 

Tačiau nereikia stebėtis, kad 1991 metais iš pačių ufologijos viršūnių ėmė sunktis naujienos apie tai, kad pagaliau įvyko „tas svarbiausias“ susitikimas, ir kai tik ateis tinkamas laikas, jis bus atskleistas. Tada jau pasaulis neabejos. Kai 1992 metų birželio mėnesį Jungtinėse Valstijose kalbėjau su vienu įžymiu ekspertu, jis man pasakė, kad tada, kai apie šį įvykį sužinos tie visi gatve einantys vyrai ir moterys, viskas pasikeis per vieną naktį.

 

Kadangi aš pagaliau galiu papasakoti apie šį įvykį, tai jūs patys nuspręsite, ar toks optimizmas pateisinamas ir ar tai iš tikrųjų paskutinis žingsnis į ufologijos Everestą, ar tik dar kartą sukeltas triukšmas.

 

Linda jau buvo ne kartą pagrobta, kai jai nutiko vadinamasis „amžiaus įvykis“. Ateivius ji sutikdavo nuo pat vaikystės, todėl 1989 metų balandžio mėnesį, perskaičiusi vieną Budo Hopkinso knygą, nuvyko pas jį pati. Čia ji, žinoma, galėjo sužinoti viską apie grobimus. Hopkinsas mielai ėmėsi Lindą globoti. Taip jis elgdavosi su kiekvienu. Jis nenuilstamai dirbo ir hipnoze atgaivino jos prisiminimus apie tai, kaip ji keletą kartų per savo gyvenimą buvo NSO viduje.

 

Tačiau po septynių mėnesių ji paskambino Hopkinsui iš savo prabangaus buto Manhatano centre ir pranešė, kad įvykiai, kurie, kaip jie abu manė, baigėsi prieš keletą metų, vėl pasikartojo.

 

Jos sąmoningi prisiminimai buvo sudėlioti tik iš nuotrupų. Tądien ji dirbo iki vėlumos ir baisiai išvargusi nuėjo miegoti 3 valandą nakties. Tada kūnas nutirpo — tai perspėjantis ženklas, kurį ji žinojo iš anksčiau. Prie lovos išdygo vienas tipiškas „pilkasis“ (mažas, didžiagalvis, apvaliomis juodomis akimis). Ji sviedė į jį pagalve. Tuomet buvo visiškai paralyžiuota ir po to atsimena tik tai, kad gulėjo ant įprasto stalo NSO viduje, o su ja buvo atliekamos medicininės procedūros. Po viso šito ji vėl atsidūrė lovoje.

 

Paveikta hipnozės, Linda papasakojo vieną iš šiurpiausių pagrobimo momentų — keletas būtybių paėmė ją ir visi tiesiog išskrido pro uždarytą buto langą. Linda pakibo dvylikos aukštų aukštyje virš Niujorko gatvių. Ją ir palydovus laikė šviesos spindulys. Po to ji buvo įtraukta į disko formos laivą, kur su ja buvo atlikti įprasti medicininiai bandymai. Paskui ją vėl nugabeno į miegamąjį ir „sviedė“ į lovą iš pusės kambario aukščio. Linda patyrė didžiausią siaubą, kai negalėjo prižadinti vyro ir mažų vaikų. Jau pamanė, kad ateiviai bus nužudę, bet pridėjusi prie jų lūpų veidrodėlį įsitikino, kad jie kvėpuoja.

 

Linda ėmė reguliariai lankyti Budo Hopkinso terapijos užsiėmimus Niujorke, kur pagrobtieji mokosi padėti patys sau ir bendrauja, vienas kitą padrąsindami ir pasakodamiesi savo istorijas (panašiai Londone dirba tyrinėtojas Kenas Filipsas). Šis įvykis galėjo nustelbti daugybę kitų panašių grobimų, bet praėjus maždaug penkiolikai mėnesių, 1991 metų vasarį, Hopkinsas gavo laišką.

 

Jį atsiuntė du vyrai, iš pradžių parašę tik savo vardus ir pasisakę, kad dirba policijoje. Jie papasakojo, kad tą 1989 metų lapkričio naktį 3 valandą jie patruliavo ir sėdėdami automobilyje minėtoje Manhatano vietoje išvydo virš namų kabantį objektą. Po to tiksliai nusakė, kaip pamatė Lindą, išsklendžiančią pro langą ir nuskriejančią į NSO. Tada objektas pajudėjo ir paniro į upę. Nors policininkai laukė keturiasdešimt penkias minutes, bet išnyrančio iš vandens jo taip ir neišvydo.

 

Tiedu vyrai, Ričardas ir Danas, sakosi susigėdę, kad negali išgelbėti moters. Ėmęs graužti kaltės jausmas netrukus vieną iš jų taip paveikęs, kad tekę kreiptis į psichiatrus. Jie paaiškino žinoję, kur moteris gyvena, stebėję jos butą, mėginę sukaupti visą drąsą ir nueiti ten, kad įsitikintų, ar ji iš tikrųjų egzistuoja, gyva ji ar mirusi, ar jiems visa tai tik pasirodę.

 

Dvejus metus Budas Hopkinsas mėgino suartėti su šiais žmonėmis ir pasikalbėti. Tačiau tik gavo iš kiekvieno po keletą laiškų ir magnetofono juostoje įrašytą pasakojimą. Jų paaiškinimas, kodėl negalima susitikti, buvo išties įdomus. Pasirodo, tiedu vyrai ne šiaip sau policininkai. Iš tikrųjų jie dirba žvalgyboje ir tą naktį saugojo trečią asmenį, buvusį su jais automobilyje. Tai pasaulinio masto svarbi asmenybė. Po slapto susitikimoji reikėjo nuvežti iki sraigtasparnių pakilimo aikštelės. Pakeliui staiga automobilio variklis išsijungė, šviesos užgeso, ir jie sustojo būtent toje vietoje, iš kurios stebėjo pagrobimą.

 

Kai kas mano, jog šį įvykį ateiviai turėjo „surežisuoti“ specialiai tai pasaulinio masto asmenybei. Jis turėjo tai pamatyti, o kiti turėjo tai prisiminti, kad pritartų, jog tai neprasimanyta istorija. Būtent šitaip 1992 metų pabaigoje svarstė Budas Hopkinsas.

 

Nors Ričardas ir Danas nebuvo svarbiausi šio įvykio veikėjai, bet jie vis tiek apsilankė pas Lindą. Hopkinsas ją perspėjo, kad šito galima tikėtis. Kai jie pamatė, kad yra laukiami, jų baimė tik dar labiau sustiprėjo.

 

Hopkinsas teigia, kad liudininkams sukelia siaubą kiekvienas įrodymas, patvirtinantis, kad jie buvo iš tikrųjų pagrobti. Daugelis jų gali gyventi tik diena iš dienos įtikinėdami patys save, jog tai tebuvo ryškus sapnas. Tikrovė jiems per daug klaiki.

 

Tačiau po šio įvykio buvo ne mažiau stebinančių dalykų. Per 1991 ir 1992 metus keletas visiškai tarpusavyje nesusijusių liudininkų kreipėsi į Budą Hopkinsą ir pranešė regėję NSO. Tuo metu apie Lindos įvykį dar viešai nebuvo skelbiama, bet vis daugiau ufologų apie tai sužinodavo. Pagaliau viena moteris papasakojo, kad važiuojant per Bruklino tiltą jos automobilį ir visus kitus sustabdė NSO ir ji išvydo Lindą, skriejančią pro langą. Hopkinsas pagaliau turėjo trijų liudininkų parodymus.

 

Tačiau šį įvykį kritiškai vertino net kai kurie ufologai. Problema ta, kad dingo Ričardas ir Danas. Linda kelis kartus pranešė, kad jai ramybės neduoda valdžia. Kai kas susirūpino, kad šis įvykis tokiu įprastu būdu ėmė ir pateko tiesiai Būdui Hopkinsui į rankas. Lygiai taip aš buvau susirūpinusi, kai tiek daug sužinojau apie Rendlešamo miške nutikusį įvykį. Turiu pažymėti ir tai, kad sužinojusi visų trijų liudininkų pasakojimus apie tai, ką jie matė iš skirtingų vietų, nustebau, kad jų visų požiūriai sutapo. Savo pranešime Hopkinsas atkreipė į tai dėmesį, o aš tik galiu pridurti, kad neabejoju jo sąžiningumu. Esu įsitikinusi, kad jis tiki tuo, apie ką kalba.

 

Gali būti, kad šis įvykis per daug sklandus, kad būtų tikras, bet laikas viską parodys.

 

O apie „trečio žmogaus“ tapatybę galiu pasakyti tik tiek, kad Hopkinsas ir dar keletas žmonių žino, kas jis toks. Hopkinsas net sako turįs jo laišką. Tačiau šis žmogus dar nepasirengęs viešai paaiškinti tai, ką matė. Laikas tam dar neatėjo. Per 1992 metų rugsėjo mėnesį vykusią paskaitą vienas ufologas atskleidė jo vardą ir tai buvo paminėta keliuose Jungtinių Valstijų ufologijos žurnaluose. Tačiau kadangi šito nepaneigė ir nepatvirtino nei tyrinėtojai, nei tas pats žmogus, aš nepateiksiu jo vardo šioje knygoje. Galiu tik pasakyti, jog tai iš tikrųjų pasaulinio garso asmenybė, labiau susijusi su Jungtinėmis Tautomis, o ne su kuria nors vyriausybe ir jai nevadovaujanti. Jeigu jis pasakys, kad regėjo vykstant pagrobimą, tai bus reikšminga naujiena.

 

O NSO tyrinėtojų pasaulį šis svarbus įvykis dar kartą suskaldė. Tiesą kaip visuomet gaubia šešėlis.

 

Iš užsienio kalbos vertė exlab.lt komanda.


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Aalyah

Krc pradėjo dėt tokias traumas…