Daugėja liudijimų apie ateivių egzistavimą

„Aš papasakočiau, kas parašyta „Paslapčių knygoje“, bet tada man teks jus nužudyti“, – taip pajuokavo JAV prezidentas Barakas Obama. Bet kiekviename juokelyje yra tik dalis juoko…

Astronomai gali mus apšviesti. Neseniai, 2009 metų lapkritį, jie pastebėjo ir nustatė tolimąją žvaigždę, kuri sprogo prieš 13,1 milijardą metų. Taip seniai ir toli, kad jos šviesa mus pasiekė tik dabar. Kadangi visatos amžius, kaip manoma, 13,7 milijardai metų, tai žvaigždė, kurios šviesą mes išvydome tik dabar, gyvavo pasaulio pradžioje. Ne mūsų, žemiškojo, o visatos. To neįmanoma įsivaizduoti.

Mes Žemėje užduodame klausimus apie kitus pasaulius

Pats svarbiausias ir, iš pirmo žvilgsnio, labai paprastas klausimas – kodėl slepia informaciją apie NSO? Žinoma, jeigu yra patikimos, nenuginčijamos informacijos.

Knygų ir kino filmų siužetai statomi būtent apie tai, kad slepia. Į šiuos klausimus kaip visada neatsakoma. Savaime suprantama, kad vyriausybės biurokratai, kariškiai, spec. tarnybų agentai stengiasi nuslėpti. Būna, kad jų klausia; atsakymai paprastai telpa į vieną frazę: „Nacionalinio saugumo sumetimais!“

Manoma: dėl to, kad mokslo žinios ir technologijos, kurias turi ateiviai, nepasiekiamos kitai valstybei. JAV dėl kosmoso paslapčių kovoja su Kinija ir Rusija, o Kinija ir Rusija – su JAV ir viena su kita. Bet ateivių daug, užteks visiems. Neatmetama, kad ir Rusijos prezidentas turi savo tikslios informacijos, ir JAV prezidentas, ir komunistinės kinų partijos centrinio komiteto pirmininkas. Ir jie jau turbūt žino, ką kiekvienas iš jų žino.

JAV tariamai egzistuoja „Paslapčių knyga“, kurią skaito kiekvienas naujas šalies prezidentas. Rašoma ji neva nuo 1947 metų, ir todėl pirmoji paslaptis joje – tiesa apie „skraidančių lėkščių“ katastrofą Naujosios Meksikos valstijoje, karinėje bazėje Rozvele. Daugelis protingų ateivių teorijos šalininkų įsitikinę, kad 1947 metais kariškiai surinko mirusių ateivių kūnus. Ir dabar jie saugomi taip vadinamame žaliajame kambaryje, kurį aplanko naujai išrinktas JAV prezidentas, kai perskaito „Paslapčių knygą“. Apie tai ir paklausė žinomas radijo žurnalistas Maiklas Smerkonišas prezidento Barako Obamos.

„Aš papasakočiau, kas parašyta „Paslapčių knygoje“, bet tada man teks jus nužudyti“, – pajuokavo Obama. Informacinis pasaulis pilnas pranešimų, interviu su kosmonautais apie susitikimus su neatpažintais skraidančiais objektais, apie jų raštiškus pranešimus aukščiausiai vadovybei.

Unikali lakūnė bandytoja (101 pasaulio rekordas) Marina Popovič, pirmoji kosmonauto Paulo Popovičiaus žmona, deja, prieš du mėnesius pasitraukė iš gyvenimo, tvirtino, kad NSO yra matę visi kosmonautai be išimties, bet pasisako – vienetai.

1985 metais amerikiečių astronautas pulkininkas Gordonas Kuperis, pirmasis kosmonautas pasaulyje, dalyvavo dviejuose kosminiuose skrydžiuose – 1963 m. ir 1965 m., mirė 2004 metais (77 metų amžiaus) padaręs pranešimą Jungtinių Tautų Organizacijoje. „Ilgus metus aš gyvenau su paslaptimi, su kuria gyveno ir visi kiti astronautai, – kalbėjo jis. – Viskas, kas liečia NSO, įslaptinta, bet mes turim instrukcijas „kontakto“ atveju. Šiandien aš galiu atskleisti paslaptį: kiekvieną dieną JAV radarai užfiksuoja objektus, formas ir konstrukcijas, kurios mums nepažįstamos.“

Bet, ko gero, pats garsiausias liudijimas – Bazo Oldrino pasisakymas

Astronautai Nilas Armstrongas, Maiklas Kolinzas ir Bazas Oldrinas Apollo 11 laivu ant Mėnulio paviršiaus nusileido 1969 m. liepos 20. Buvo 20 valandų 17 minučių ir 42 sekundės pagal Grinvičą. Pirmasis ant Mėnulio paviršiaus žengė Nilas Armstrongas – 1969 m. liepos 21, 02 val. 56 min. ir 20 s. Grinvičo laiku. Po 15 minučių – Bazas Oldrinas.

Apollo 11 laivas Mėnulyje išbuvo 21 val. 36 min.

Pirmieji nusileido nukariautojo Mėnulio Ramiajame vandenyne. Lėktuvnešiu „Hornet“ į susitikimą su herojais atvyko JAV prezidentas Ričardas Niksonas.

Praėjus 37 metams nuo Mėnulio epopėjos, 2006 metais mokslo populiarinimo tv kanalas Discovery išleido filmą „Apollo 11: nepapasakota istorija“.

Jame 76 metų Bazas Oldrinas pareiškė, kad NASA įslaptino jų informaciją apie ateivius: „Iliuminatoriuje mes matėm, kad tam tikru atstumu nuo mūsų yra didelis objektas. Jis buvo žiedo formos ir judėjo elipsės trajektorija… Ką mes galėjome padaryti? Suprantama, niekas iš mūsų neketino rėkti: „Ei, Hiustone, čia kažkas juda kartu su mumis, ir mes nežinom, kas tai.“ Mes neketinome to daryti, žinodami, kad žinią išgirs patys įvairiausi žmonės, ir mums gali liepti sugrįžti dėl ateivių…“

Filmo autoriai suabejojo. Į tai Oldrinas jiems pasakė: „O kaip jūs tada paaiškinsite tą faktą, kad ir JAV, ir SSSR vyriausybės tuoj pat pristabdė Mėnulio programą, o vėliau ir visai pamiršo Žemės palydovą?“

Taigi, tarkime, kad viskas, ką sakė žmonės, pabuvoję kosmose, tikra tiesa. Tai kodėl tada valdžia, valstybės galvos slepia tiesą nuo žmonijos?

Nuo aukščiausios valdžios nusileiskime žemiau – į mokslininkų, kariškių, NSO teorijos priešininkų lygį. Kai jų klausia, jie sako: „Nėra ko slėpti! Nėra NSO, yra meteorologiniai reiškiniai arba kariniai bandymai.“ Iš pirmo žvilgsnio panašu į tiesą, bet, jeigu būti tiksliasniam, tai iš tikrųjų jie atsako į visai kitą klausimą: yra NSO ar ne, tiki jie NSO ar ne.

O klausimas juk visai kitas – kodėl slepia? Kodėl iš patikimų arba nepatikimų liudijimų visada darė ir iki šiol daro paslaptį?

1980 m. „Naujajame pasaulyje“ pasirodė Čingizo Aitmatovo romanas „Ir diena trunka ilgiau nei šimtmetį“.

Pastarasis leidinys 2008 metais pasirodė su netikėta anotacija: „Kūrinys, kuris šiandien, praėjus dešimtmečiui, skamba tragiškai aktualiai“.

Vienas iš romano siužetų – fantastinis. Sovietų kosmonautai perdavė į Žemę, kad jie pateko į apgyvendintą planetą, kurioje gyvybė pasižymi aukščiausiais intelekto, dorovės, gėrio principais. Ir greitai drauge su ateiviais grįžta į Žemę, nudžiuginti žmoniją. Dviejų priešiškai nusiteikusių šalių, JAV ir SSSR vyriausybės tučtuojau suvienija pastangas ir sukuria aplink Žemę raketinį skydą – kad nepraleistų, sunaikintų, neleistų net informacijai prasiskverbti į Žemę.

Kodėl? Aitmatovas neatsako. Tik nupiešia įvykių eigą.

Dar tada, 1980 metais, iš karto, perskaičius romaną, man gimė nedidelė teorija.

Bet kuris žmonių piemuo labai saugosi nuo kontakto su prašaliečiu jo aukštikalnėje. Prašaliečiai neša grėsmę įsivyravusiai tvarkai. Pats faktas, kad už kalno irgi yra žmonės, ir, galbūt, gyvena jie kitaip nei čia – išjudina pamatus. O čia juk ne žmonės – ateiviai. Gilus sukrėtimas. Nežmoniška jėga smūgis pasaulio tvarkai, suvokimui. Pasak religijos, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra panašus į jį. Tada pagal kieno paveikslą ir panašumus sukurti ateiviai?

Nuo šito ir saugo slėpdami faktą. Jei jis, žinoma, egzistuoja.