Mirusiųjų skambučiai

XX a. pradžioje garsusis išradėjas Tomas Edisonas nesėkmingai mėgino išrasti telefoną, kuriuo gyvieji galėtų susisiekti su mirusiaisiais. Panašūs bandymai, pakartoti Anglijoje ir JAV maždaug 1940-aisiais, taip pat nepavyko. Tačiau, regis, norintiems “prisibelsti” į gyvųjų pasaulį mirusiesiems jokio specialaus įrenginio nereikia – jie gali tai padaryti paprasčiausiu telefonu.

 

Kad jums paskambintų mirusysis, nereikia būti ypatingam – tokių skambučių dažniausiai sulaukia paprasti žmonės, neturintys jokių mistinių savybių.

 

Amerikietė Valerija liūdėjo dėl savo mylimojo mirties. Apimta depresijos mergina net nesikėlė iš lovos – tik gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Vieną gražų vidurdienį suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį Valerija atpažino prieš aštuonis mėnesius mirusios senelės balsą. “Tu dabar pat pakilsi iš tos lovos, supratai?” – paliepė mirusioji. “Taip, senele”, – tepajėgė suvapėti nustebusi mergina. Kaip vėliau ji prisipažino savo draugams, šis skambutis įkvėpė ją naujam gyvenimui. Valerija sako, kad velionės senelės balsas skambėjo tarytum iš labai toli.

 

Deja, daugelis mirusiųjų nepasako nieko rišlaus arba kartoja vis tas pačias keistas frazes. Jie nieko nepasakoja apie gyvenimą anapus… Tik retkarčiais skambinantiesiems išsprūsta: “Jie sakė, kad man negalima skambinti”, ar panašus sakinys.

 

Pranešė apie paslėptą testamentą

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Aktorės Idos Liupino tėvas, miręs Londone per Antrąjį pasaulinį karą ir nespėjęs pareikšti savo paskutinės valios, po pusės metų paskambino dukrai ir papasakojo apie slaptavietę, kurioje laikė savo dokumentus. Mirusiojo nurodytoje vietoje iš tiesų buvo rastas testamentas…

 

Žmonės, sulaukę keistų skambučių, teigia, kad mirusiųjų balsai būna visiškai tokie patys kaip tada, kai jie dar gyveno. Skambinantieji vartoja ir savo mėgstamus žodžius, švelnius vardus. Neretai ryšys būna prastas dėl įvairių trikdžių ir pašalinių balsų, tarytum būtų susikirtusios kelios telefono linijos. Dažniausiai nevyksta “tikras” pokalbis. Atsiliepęs žmogus tiesiog atpažįsta mirusio artimojo balsą arba išgirsta kokią nors frazę, kuri leidžia suprasti, kad skambino būtent mirusysis.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Paliko žinutę atsakiklyje

 

Viena amerikietė tvirtina girdėjusi telefonu savo mirusios motinos balsą. “Buvau ką tik po operacijos, – sakė moteris, – tokios, kuriai mano mama nepritartų. Grįžusi iš ligoninės atsakiklyje radau paliktą žinutę – piktą velionės mamos šūksnį: “Tai aš!” Taip ji, būdama gyva, mėgo atsiliepti į telefono skambučius.” Po motinos mirties tuo metu buvo praėjęs vienas mėnuo. Velionės balsą nedvejodami atpažino ir moters brolis bei tėvas.

 

Paslaptingų reiškinių tyrinėtojai net suskirstė tokius skambučius į kelias grupes: “paprastus”, “ilgus”, “tikruosius” ir “atsakomuosius”. Patys dažniausi yra neilgai trunkantys “paprastieji skambučiai”. Tuomet vaiduoklis skambintojas ištaria ne daugiau kaip trisdešimt žodžių. Dažniausiai jis kartoja kokią nors frazę ar klausimą ir visai nereaguoja į atsiliepusiojo žodžius. Paprastai toks pokalbis nutrūksta tik tada, kai ragelį padeda atsiliepęs gyvasis.

 

“Ilgieji” skambučiai kur kas retesni. Jie išskirtiniai tuo, kad atsiliepiantysis dažniausiai nė nežino, kad jam skambinantis žmogus yra jau miręs ir kalba su juo tarytum su gyvu. Tiesa, pastebėta, kad per tokius pokalbius skambinantys mirusieji vengia atsakinėti į klausimus apie savo ateities planus ar sveikatą. Na, o “tikrieji” ir “atsakomieji” skambučiai skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju skambina pats mirusysis, antruoju – gyvasis skambina jau mirusiam žmogui dar nežinodamas apie šio mirtį ir sulaukia atsakymo…

 

Rūpestinga roko muzikanto senelė

 

1969 metais telefonas suskambo amerikiečio roko muzikanto Karlo Uphofo draugo namuose. Atsiliepęs Karlas atpažino prieš dvi dienas mirusios savo mylimos senelės balsą…

 

Karlo senelė buvo kurčia, tačiau mėgdavo skambinėti anūko draugams ir klausti: “Ar Karlas pas jus? Pasakykit jam, kad tuojau pat eitų namo.” Kadangi atsakymo ji vis vien negalėdavo išgirsti, padėdavo ragelį.

 

Muzikanto draugus labai nervindavo šis senosios ponios įprotis. Negana to, rūpestingoji močiutė sugebėjo paskambinti savo anūkui net iš ano pasaulio…

 

Tyrinėjantys šį reiškinį psichologai nusprendė pasidomėti, kiek laiko dažniausiai būna praėję nuo skambinančio mirusiojo mirties ir jo skambučio. Mokslininkai tikėjosi, kad dauguma tokių įvykių turėtų nutikti nepraėjus nė parai po skambinančiojo mirties – greičiausiai sielvarto prislėgti ir niekaip negalėdami susitaikyti su artimo žmogaus praradimu draugai ar giminaičiai išgalvoja tokius skambučius, o gal net patys sau skambina. Tačiau atlikus statistinius skaičiavimus pasirodė, kad beveik trečdalis mirusiųjų skambino artimiesiems praėjus pusmečiui ar ilgesniam laikui nuo savo mirties. Mokslininkus labai nustebino tai, kad nuo aštuonių iki trisdešimties dienų po artimojo mirties tokių skambučių beveik neužfiksuota.

 

Anūkei skambino iš jos pačios telefono

 

Tyrinėtojus domina ir techninis mirusiųjų skambučių aspektas. Ar jie iš tiesų naudojasi telefonu taip pat, kaip mes, skambindami savo draugui? Ar priverčia gyvuosius girdėti savo skambutį ir balsą ragelyje kokiu nors “vaiduoklišku” būdu?

 

Dažniausiai mirusiųjų skambučiai niekuo nesiskiria nuo paprastų: jei namie yra keli “sublokuoti” telefonai, jie visi suskamba vienu metu. Tačiau yra buvę ir tokių atvejų, kai iš visų namie esamų telefonų skambėjo tik vienas, skambučio garsas buvo ne toks kaip visada, tarsi prislopintas, pokalbio pabaigoje ragelyje tvyrojo tyla, o tuo metu dirbęs operatorius neigia priėmęs tokį skambutį.

 

Viena anglė ponia Vilson be galo troško gauti bent kokią žinutę iš savo mirusio senelio. Tuo metu Liverpulio radijuje savo laidą turintis mediumas Džeimsas Byrnas tvirtino, jog gali gauti žinutes iš ano pasaulio. Jo laida buvo labai populiari, telefono linijos tiesiog lūždavo nuo skambučių žmonių, norinčių paprašyti, kad mediumas susisiektų su mirusiais artimaisiais. Viena tokių buvo ir ponia Vilson, bet jai taip ir nepavyko prisiskambinti mediumui. Nusiminusi moteris pasiklausė radijo ir nuėjo miegoti. Tačiau netrukus, apie dešimtą vakaro, suskambo telefonas. Pažįstamas senelio balsas (atrodė, kad jis sklinda iš labai toli) ištarė: “Mieloji, man viskas gerai, esu su tavo senele ir kitais mirusiais žmonėmis. Negalvok apie praeitį ir judėk į priekį. Linkėjimai vaikams.” Nustebusi moteris, manydama, kad tai gali būti pokštas, paskambino telefonų tarnybai, norėdama sužinoti skambinusiojo numerį. Tačiau pasirodė, kad poniai Vilson buvo skambinta… iš jos pačios telefono.

 

Parengta pagal dienraštį “Vakaro žinios”


2500
14 Comment threads
7 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
7 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
pasakos

Nera jokio pomirtinio gyvenimo. Skambuciai jei ir buvo greiciausiai tik hakeriu pokstai isilauzus i telefona ar i linija, o balsa gali pakeisti, nes 25 metus pragyvenau daug kas is labai artimu mire ir nieko panasaus nesu patyres. gyvenes esu ir name kuriame buvo kvieciamos tariamos dvasios ir istoriju prisiklausiau ivairiu apie ta nama, o realiai nieko nepatyriau. Tai isvada kurie apie tai teigia meluoja siekdami gauti demesio ar isgarseti, o manau po mirties nieko nebuna.

Kas gali paaiškinti?

Mano dėdei skambino iš laidinio tel nr, kur kažkada kaime kabojo ant sienos… o senelė buvo mirus… dėdė labai nustebo, nes tai buvo kelis kartus ir nr rodė po užrakintu telefonu ekrane.

Tėvas man pasakojo, kas jam vienas vyras pasakojo, jog kai mirė jo sūnus, jo mergina gavo sveikinimą su gimtadieniu iš to nr, kurio korta jau buvo išmesta į siukšlių dėžę.

Taip pat po senelės mirties praėjus savaitei, skambino anksti ryte, kai visi dar miegojo, mano tėvui iš pusseserės nr. O ji laikė tel ant stalo.

nesvarbu

Nesamone aš tai netikiu paprašiausiai galejo buti tik pokštas čia kaip tam filme privatus numeris

ahh

Buvo atvejis kai nakti suskambo mano mobilusis, pasieme ji pastebejau, kad tai kas man skambina buvo mano pacio numeris, buvau uzsivardines ( mano numeris ) ir tai buvo ekrane, pakeles rageli girdejau tik tyla, nieko daugiau, labai issigandau….

Jaunelis

Ar esate isitikinus,kad ten tikrai buvo velionio vyro balsas,gal tik kas nors nevykusiai pajuokavo,butu idomu apziureti isklotine,is kur skambinta. O kas liecia sapna,tai nieko nuostabaus,kad dukra sapnuoja mirusi teva.

To Sharikovas

Kažkam kažkada SVEIKAS PROTAS IR ANALITINIS mąstymas neleido įsivaizduoti, kad žmogus gali skraidyti, kad gali kalbėtis kitam pasaulio krašte esančiu žmogumi, o ir dar jį matyti… Kokia nesąmonė kadaise buvo idėja apie dėžutę kuri rodo spalvotus vaizdus ir galimybė siųsti laiškus vienas kitam nenaudojant nei popieriaus nei rašiklio. Bet visa tai turime dabar, nes kažkas tikėjo, jog tai įmanoma. Pirmiausia patikėjo, o poto sugalvojo kaip tai išrasti.

Sharikovas

Tai ,kad nepataikyta su palyginimu, apskritai keistai skamba tas “Pirmiausia patikėjo, o poto sugalvojo kaip tai išrasti.”, bent jau as neesu niekur skaites ,kad butent taip buvo padaryti didziausi atradimai. Griztant prie pomirtinio gyvenimo, tai cia daugiau religiniai reikalai ir su mokslu siek tiek prasilenkia, neverta ausinti burnos lengvatikiams sugalvotomis pasakelemis.

Šešėlis

Sharikovas, apie Nikola Tesla paskaityk.

jonas

bliamba, infarktą gaučiau jei man paskambintu miręs artimasis :DD

m

skambino i laidini

to m

O kur jums skambino? Į laidinį ar mobilųjį?

m

jau metai kaip mire vyras. Po jo mirties buvo trys gana keisti skambuciai, Du kartus ragelyje buvo tik didelis traskesys. Siais metais tevo diena paskabino ir paklause kaip gyvename ir mane pasveikino su tevo diena , tai buvo mano velionio vyro balsas, taip pat pries tevo diena dukra sapnavo, kad tevas musu virtuveje verda sriuba.