Aukštesnės būties ilgesys
|Ar jums kada teko pasijausti svetimu, na tiesiog viskam, kas supa aplink? Iš pačios esmės, – kai gamtovaizdis, pastatai, gatvės, reklamos, žmonės ir jų apranga, apsireiškimas ir gyvenimo būdas – viskas taip keista, neteisinga, kvaila, nesuprantama, lyg jūs būtumėt iškritęs iš dangaus.
Galbūt tai paskatintų atsiribojimą, mintis apie vienuolyną, o gal bylotų apie polinkį atsidurti vieną dieną kurioje iš alternatyvinių, ar nuo seno vadinamų – neformalių grupuočių bei judėjimų ?
Bet kas, kažkada įkvėptas įsijungti į bitnikų gretas, sėsdamas ant modų motorolerio, ar tapdamas hipiu, vėliau panku, reiveriu ar gotu, turėjo išgyventi panašų pojūtį – svetimumą pripažintai nusistovėjusiai aplinkai.
Žinoma, tai ne vienintelis ir gal ne svarbiausias motyvas. “Įstojimas”, kur tai bebūtų, gal būt iššauks svarstymus, kiek bet kuris alternatyvinis judėjimas nėra (ar yra) tos pat aplinkos dalimi. Bet jau atsidūrus grupuotės viduje tai neturi reikšmės. Kitas klausimas – kiek giliai viena ar kita neformali grupuotė gali įtraukti jos dalyvį. Na, atsitinka, kad religinė bendruomenė ar (baisiau skambanti) sekta gali įsukti savo narius tikrai giliai.
O jos dalyvis reik manyt, vertins plačiąją visuomenę kaip gyvenančią neteisingai, todėl turės neišvengiamai pajusti svetimumą aplinkai. Gal būt ši savybė vis dėlto svarbi, jei gali būt patirta tiek “jehovisto”, tiek “goto”, nepaisant, kad šie vargu ar daugiau ką turėtų bendro. Svetimumas vadinas gali būt labai skirtingas, nes vien jo patyrimas nesuartina “nesuderinamų” tarpusavy grupuočių ar pažiūrų. Nors ir čia gali būt netikėtumų.
Svetimumo pojūtis, neretai iššaukiantis atsiribojimą, žinomas ir kaip grynai individualus bruožas, sietinas su vienatve, atsiskyrimu bei visapusišku nepritapimu prie aplinkos. Bet kiek gilus, tikras ir stipriai išreikštas gali būt šis potyris.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Svetimumas aplinkai, visuomenės tvarkai, o ir visam pasauliui – pakankamai radikalus nusiteikimas – visai įprastas Naujojo Testamento tekstuose, galbūt dažnai priimamas formaliai, visgi nenustoja būt diskusijų tema. Manoma, kad ši nuostata atspindi gnostikų bei ankstyvųjų krikščionių sampratas.
Gnosticizmas (pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio gnosis – “žinąs”, “pažinimas”) – sinkretinis religinis judėjimas, klestėjęs I-IV a. po Kr. , turėjo nemažos paskatos pačios krikščionybės formavimuisi, o ir vėlesniais laikais jo įtaka neapleido Europos ir Amerikos kultūrinio gyvenimo.
Pavyzdžiui, psichologas Karl Gustav Jung aukštai vertino gnostikus už jų savianalizės sugebėjimus. Antikos bei ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojas James M.Robinson mato gnostikų įtaką septinto dešimtmečio kontrkultūros judėjimams, prasidėjusiems Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje.
Išlikę gnostiniai raštai, vaizdingi mitologinio pobūdžio pasakojimai, ar savotiški aforizmų rinkiniai, kaip kad žymioji “Tomo evangelija”, tiesiog persmelkti svetimumo pasauliui nuotaika, nors visumoje gnosticizmas išlieka painia filosofija, nepateikiančia aiškios doktrinų sistemos. Tačiau viena svarbiausių idėjų, apjungianti daugelį, tuomet naujojo mokymo grupuočių ta, kad tikrasis žmogus esąs amžina dvasia, kuri buvo įkalinta fiziniame kūne ir nežinojime. Kai kada kūnas nurodomas lyg sielos kalėjimas, ar nukreipiantis mūsų sąmonę nuo tikrosios žmogaus prigimties.
Tad pagrindiniu gnostikų tikslu buvo ištrūkti iš kūno ir žemiausios kūrybinės apraiškos – materialaus pasaulio, į kurį esame ištremti. Pasak jų, žemiškasis pasaulis nėra mūsų tikrieji namai, o jo pagundos ir tvarka – tikriausios kliūtys dvasiniam atsivėrimui. Kūnas, o ir visa materija buvo suprantama, kaip bloga, ar, kai kuriais atvejais, iliuziška. Ši vieta, į kurią mes “nukritome” – neatbudusių, nežinančiųjų valdoma Žemė – tikras vargų kraštas, užvaldytas baimės, sklidinas kančių.
Nenuostabu tuomet, kad žinomi gnosticizmo skelbėjai dažniausiai minimi kaip keistuoliai, sąmonės revoliucionieriai, nepalaužiamai ištikimi savajai tiesai. Siekdami dvasinio išsivadavimo jie skelbė nesusitaikymą su žemesniojo pasaulio valdovų, vadinamųjų Archontų primesta tvarka ir gyvenimo įstatymais.
Pasak gnostikų, tikras laisvės polėkis atbunda peržengus menkystų suraizgytus apribojimus, sulaužius visuomenių normų kodus ir praplėšus visuotinio manipuliavimo šydą. Tam tikslui vieni mokytojai bei grupuotės atsiribojo nuo pasaulio pilnam asketizme, kiti – įkūrė komunas, drastiškai atsižadėjusias plačiosios visuomenės gyvenimo taisyklių, kas taps savotišku archetipu bene visiems vėlesniems kontrkultūros judėjimams.
Koks bebūtų komplikuotas pasaulio sukūrimas pagal gnostikus, visais atvejais, žemesnės terpės atsiradimą sąlygoja ilgas išsiskaidymo procesas, o mūsų eonas bene labiausiai nutolęs nuo tikrosios būties. Pasak gnostikų, šio pasaulio, savotiškas “tarpinis” kūrėjas, net pilnai nesuvokė esąs tik tęstine aukščiausios kūrybinės idėjos dalimi, tad sutverdamas žmogų, jam iš tiesų įpūtė nenusakomos svarbos dvasios kibirkštį, daugiau nei pačią kūrybos esenciją, suteikė tai ką, gnostikai vadino perlu. Kaip ši brangenybė paslėpta tamsiame kiaute, jūros dugne, taip ir šviesos dalelė, dvasios krislas yra įdėtas žmogaus viduje.
Klaidžiodami nežinojime, mes galime ir nenujausti, turintys šitokį turtą ir patį galingiausią laisvės šaltinį. Šviesos pasiuntinys turi apsireikšti, kad pastūmėtų link atbudimo. Žmonių dvasios miega, kaip kad panašiai byloja induizmo ar šamanistinė pasaulėžiūra, o kažkas iš aukščiau nori mus pažadinti, priminti, kas iš tikrųjų esame. Pasiuntinys atneša žinojimą, palaipsniui atsiskleidžiantį mūsų sieloje, kuri ir pati ieško būdo atsiverti – taip įgaunama drąsa ir išmintis.
Pagal gnosticizmo sampratą, – virš žmonių galvų daugybė valdovų, kontroliuojančių savo sferas ir siekiančių neleisti mums atgauti savo tikrą valią bei jėgą. Kad „pravingiuoti” pro užtvaras bei kliūtis ir pasiekti pilnatvę, reikalingas tikras sakralinis žinojimas, kurį ir atnešė dangiškas Šviesos pasiuntinys. Kai kurios gnostinės mokyklos laikė tokiu pasiuntiniu Jėzų Kristų. Nusileidusiu į Žemę, kad atgaivintų žmonių dangiškąją kilmę ir suteiktų patepimą – slaptą pažinimą, kurio dėka galima atrasti kelią į Šviesos karalystę.
Natūralu, kad prabudęs gnostikas pasijaučia lyg ir esantis “ne iš čia”. Vieno senųjų gnostinių veikalų „Himno perlui” herojus, karalaitis, iškeliavęs atnešti perlo į tolimąjį kraštą, pamiršta savo užduotį ir tikrąją prigimtį. Tačiau pažadintas iš užmaršties jis neabejotinai pradeda jaustis svetimu, iki tol neva “savoje” aplinkoje. Šis bruožas ypač nuodugniai tyrinėjamas klasikine laikomoje gnosticizmo studijoje, Hans Jonas’o knygoje “Gnostinė religija: svetimojo dievo pranešimas ir krikščionybės pradžia” ( The Gnostic Religion: The Message of the Alien God and the Beginnings of Christianity, 1959).
Svetimumo patirtis būtų lyg tiltas į naujų laikų tyrinėjimus. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, rašytojas ir psichoanalitikas Brad Steiger susidomėjo žmogaus savybėmis, nulemiančiomis ypatingą sensoriką ar gabumus, polinkį į misticizmą ar buvimo „iš kito pasaulio” sindromą. Nuo pat 1956-ųjų, dvidešimtmetis Brad pradėjo rašyti straipsnius apie nepaaiškinamus fenomenus, ir šiai dienai jis yra 154 knygų, kurių tiražas siektų 17 milijonų autorius ir bendraautorius, užsirekomendavęs kaip gilus, įvairiapusiškas, dvasinių reiškinių bei žmonijos paslapčių tyrinėtojas, laisvai įvaldęs tiek dokumentinės prozos, biografinės, tiek grožinės literatūros žanrus.
>> Aukštesnės būties ilgesys.
Įdomu tai, kad dauguma ateivių yra žemesni ūgiu, o būtent mes esam aukštesni.
Paaiškinimas: “aukštumas” arba “žemumas” reiškia tik ilgumą ar trumpumą.