Ekstrasensinis špionažas

Internete, svetainėje apie pramoninį špionažą, galima rasti nedidelę žinutę apie tai, kad žinomai automobilių firmai teko keletą kartų keisti kuriamos naujo modelio mašinos dizainą. Mašina turėjo tapti konkurente „Lambordžiniui Diablo“.

 

Visi darbai vyko griežtai įslaptintai, tačiau kai tik pagamindavo natūralaus dydžio mašinos modelį be vidaus mazgų, pagrindinis konkurentas iškart sužinodavo, kaip ji atrodo.

 

O modelį ištisą parą saugojo specialioje patalpoje, kur galėjo patekti ribotas žmonių skaičius iš itin patikimų firmos darbuotojų. Nežiūrint į kruopščiausius tyrimus, firmos vadovybė taip ir nenustatė, kaip vyksta informacijos nutekėjimas.

 

Kai perskaičiau apie autodizainerių nemalonumus, man šovė mintis, kad, galbūt, žinau atsakymą į šį klausimą. Tačiau iš pradžių nedidelis paaiškinimas.

 

1993 metais žurnalas „Stebuklai ir nuotykiai“ išspausdino mano straipsnį apie CŽV eksperimentus su šnipais aiškiaregiais. Ten taip pat buvo pasakojama, kaip 1981 metais vykstant operacijai „Žiemos derlius“, ekstrasensai nustatė, kur teroristai iš „Raudonųjų brigadų“ slėpė pagrobtą amerikiečių generolą Douzerį.

 

O neseniai viena leidykla pasiūlė man parašyti knygą apie slaptojo fronto operacijas. Kai rankraštis buvo gatavas, paprašiau savo gero pažįstamo Dmitrijaus Jefimovo, KGB atsargos pulkininko, perskaityti jį ir pataisyti iš savo, kaip profesionalo, pozicijų. Iš esmės knyga čekistui patiko. Tačiau Dmitrijus pasiūlė šalia apybraižos apie amerikiečių „specialios paskirties ekstrasensus“ papasakoti ir apie jų sovietinius kolegas. Dėl šios priežasties jis supažindino mane su vienu tokiu ekstrasensu, paprašiusiu neminėti jo pavardės, o vadinti tiesiog Olegu. Tai, ką iš jo išgirdau, buvo visiškai nežinomi puslapiai mano talpioje dosjė apie žmogaus ekstrasensorinius sugebėjimus. Be to. Olegas įspėjo, kad skelbdamas medžiagą, neišsigalvočiau nesąmonių. Todėl tiksliai pateikiu jo pasakojimą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

– Turėkite galvoje, kad esu pasirašęs neatskleisti karinių paslapčių. Todėl papasakosiu tik bendrais bruožais apie tai, kaip pas mus ruošiami GRU skirti psi specialistai, aiškiaregiai, kas, žvelgiant ortodoksinio mokslo požiūriu, yra neįmanoma. Tačiau aš pats tapau aiškiaregiu, išmokdamas šio meno. Mokė mane ne magijos magistrai ir ne burtininkai, o specialistai vienoje iš Pamaskvės karinėje akademijoje. Įstaiga buvo sukurta ruošti kariniams ekstrasensams, arba, kaip vadinosi mūsų karinė specialybė – kosmo-energo-specoperatorius. Konspiracijos sumetimais, mus vadino paprasčiausiai specoperatoriais.

 

Anksčiau jokių ypatingų sugebėjimų savyje neįžvelgiau. Tiesa, vaikystėje, kai su draugais žaisdavome slėpynėmis, visada žinojau, kur kas pasislėpė, bet neteikiau tam reikšmės. Vėliau, mokyklos egzaminuose ir karo mokykloje be klaidų pasirinkdavau patį „laimingiausią“ sau egzaminų bilietą. Po karo mokyklos kurį laiką tarnavau daliniuose. Paskui, kad paspartinčiau karinę karjerą, nutariau stori į akademiją. Po stojamųjų visiems, kas perėjo konkursą, surengė atranką. Ekspertai psichologai tyrė mūsų nuotraukas ir sudarinėjo pagal jas stojančiojo psichologinį portretą: jo gabumai, polinkiai, charakteris, silpnos vietos, slaptos ydos. Paskui buvo daygybė įvairių testų ir pokalbių.

 

Tokiu būdu į mūsų specgrupę atrinko 12 karininkų, pas kuriuos ekspertai aptiko neeilinius ekstrasensorinius sugebėjimus. Apskritai jie vienokiu ar kitokiu laipsniu esti pas kiekvieną žmogų, tačiau savaime pasireiškia labai retais atvejais. Tačiau juos galima išugdyti, jei tai daroma pagal griežtą mokslinę metodiką. Taip mums pasakė jau per patį pirmą užsiėmimą, įspėję, kad tam mums teks įtemptai darbuotis labai ilgą laiką. Pirmame etape mums reikėjo išmokti distancinės biolokacijos, t.y. Nustatyti, kur būtent yra kažkoks objektas. O trečių apmokymo metų pabaigoje mes turėjome matyti, kas vyksta tam tikroje vietoje, nutolusioje nuo operatoriaus žymiu atstumu.

 

Atvirai kalbant, kai išgirdome, ko iš mūsų norima, suabejojome, kad tai apskritai įmanoma, nekalbant jau apie tai, kad mes patys sugebėsim įvaldyti aiškiaregystės meną. Ir čia reikia pagirti mūsų mokytojus. Būdami geri psichologai, jie iškart pasistengė pašalinti mūsų abejones savo sėkme. O svarbiausia – sugebėjo sukelti geltonsnapiams naujokėliams, susirinkusiems iš pačių įvairiausių karinių dalinių, sveiką azartą: jeigu kažkas tai padarė, tai negi man nesigaus?

 

Pirmiausiai musm perskaitė įvadinį ekstrasensorikos kursą, kuriame buvo pateikiama įspūdingų aiškiaregystės pavyzdžių. Pavyzdžiui, mažai kas žino, kad 3-ojo dešimtmečio viduryje OGPU specskyriuje buvo slapta neuroenergetinė laboratorija. Jai vadovavo daktaras Aleksandras Barčenko, kuris atsivežė iš Laplandijos lapį aiškiaregį, pramintą Ivanu. Barčenka atnešdavo jam įvairių žmonių nuotraukas ir tasai pasakojo, kur jie šiuo metu randasi, ir ką veikia. Specskyriaus viršininkas Glebas Bokis nutarė panaudoti aiškiaregį slaptose intrigose prieš OGPU pirmininko pavaduotoją Genrichą Jagodą. Kartą vakare jis kartu su Barčenka atėjo pas lapį ir parodęs vyriškio su liesu kaulėtu veidu nuotrauką, paklausė, kuo jis dabar užsiima. Ivanas pamatė, kad žmogus guli nuogas didelėje lovoje su dviem aapsinuoginusiomis moterimis. Ką jos jam daro, šito paaiškinti Laplandijos čiabuviui neužteko rusiškų žodžių. Lapis supratimo neturėjo, apie ką jis pasakoja šias pikantiškas smulkmenas. Patikrinimas, suorganizuotas Bokijo, patvirtino absoliutų ekstrasenso pamatyto vaizdo patikimumą: tą vakarą Jagoda surengė konspiraciniame bute orgiją su dviem mergšėmis komjaunuolėmis.

 

Supažindino mus ir su eksperimentų su psi operatoriais, kuriuos atliko amerikiečiai, rezultatais. Pvz., CŽV panaudojo kaip „šnipus-fantomus“ sensityvus Svoną ir Praisą, kurie mintimis prasiskverbdavo į karines bazes, tiek sovietų, tiek amerikiečių, ir su dideliu tikslumu parašinėjo ten laikomą karinę techniką. Pavyzdžiui, Praisas detaliai aprašė naujausią radiolokacinę sistemą, ką tik išdėstytą sovietų priešlėktuvinės gynybos centre už Uralo. Be to, mus supažindino su ištraukomis iš slaptos ataskaitos, kurią padarė JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybos viršininkas generolas leitenantas Denielis Grehemas. Ataskaitoje buvo kalbama apie tai, kad vienu atveju psi operatoriai tiksliai nustatė, kur yra nauja sovietų povandeninių laivų bazė Kamčiatkoje, kurios nesugebėjo užtikti šnipinėjimo palydovai. Kito eksperimento metu sensityvai teisingai nurodė 20-ties tunelių, išraustų Šiaurės Korėjoje netoli demilitarizuotos zonos, koordinates.

 

Didelį įspūdį padarė aiškiaregių panaudojimo strateginių raketų MX bazavimo sistemos įverinimui. Kariškiai laikė ją labai patikima, kadangi sumanyta buvo transportuoti raketas tarp daugelio šachtų. Dėl to priešas neturėjo žinoti, kokią šachtą atakuoti. Tačiau, kariškių nuostabai, eksperimento metu sensityvai labai lengvai nurodydavo, kur šiuo metu paslėptos raketos. Raketų nepažeidžamumu teko suabejoti ir tai privertė Pentagoną atsisakyti nuo raketų bazavimo šachtose.

 

Suprantama, po tokio parengimo mes su dideliu entuzizmu ėmėmės mokslų. Mūsų programa buvo labai apkrauta. Šalia karinių disciplinų daug laiko buvo skiriama psichologijai ir filosofijai, įskaitant okultinius ir ezoterinius mokslus. Tačiau svarbiausi, aišku, buvo speskursai. Daugiausia laiko buvo skiriama informacijai: jos gavimui, analizei, įsissavinimui, saugojimui.

 

Paprasti žmonės klaidingai mano, kad aiškiaregiui pakanka panorėti kažką pamatyti ir jo smegenyse atsiras reikiamas paveikslas. Iš tiesų šis procesas primena sapną, kuriame paveikslai-sapnai nepaliaujamai keičia vienas kitą. Todėl pirmiausia reikia išmokti žaibiškai vertinti juos, kad nepraleistum to, ką nori pamatyti. O antra – reikia mokėti sustabdyti „filmą“ reikiamoje vietoje ir išlaikyti jį mintyse. Tik tada galėsite detaliai apžiūrėti tai, kas vyksta dievai žino kokiu atstumu nuo jūsų. Paskui būtina įsiminti tai, ką pamatei, kitaip viskas bus veltui. Minčių paveikslai dažnai primena sapnus ir greitai išgaruoja iš sąmonės, kai tik atsipalaiduojate ir nenesusikaupiate ties reikalinga problema. Visi šie elementai tampriai susijiję vienas su kitu. Jų sumą ir galima pavadinti aiškiaregystės menu, kuris įvaldomas tik po daugybės valandų įtemptų treniruočių.

 

Kaip jau sakiau, pirmame etape išmokome tik nustatyti, kur yra ieškomasis objektas, nesvarbu, gyvas ar negyvas. Vyko tai taip. Praktinio užsiėmimo metu į kambarį įeidavo dėstytoja ir sakydavo: „Šiandien aš paslėpiau tokį ir tokį daiktą. Suraskite jį“. Pirmiausiai mes stengėmės atsipalaiduoti, kad įeitume į pakeistą sąmonės būseną ar kitaip – transą, kaip tai paprastai vadinama. Paskui, naudodamiesi žodiniu daikto aprašymu, pasiekdavome to, kad jis atsirastų mūsų minčių akiratyje ir kaip galima ilgiau apžiūrinėjome jį, fiksuodami charakteringus ypatumus. Tai padėdavo iškart atpažinti reikalingą daiktą virtualiuose paveiksluose, kai jie imdavo „suktis“ smegenyse.

 

Paskuise kė svarbiausia distancinės biolokacijos fazė. Kiekvienas mūsų duodavo sau mintimis komandą, malsimaliai aiškią ir trumpą. Tarkim: „Pamatyti didelę juodą dėžę“. Jeigu tai buvo žmogus, tai reikia įsivaizduoti jį. Komanda buvo karojama iki to laiko, kol neiškildavo atitinkamas paveikslas. Po jo mintinio apdorojimo tikrinome, teisingai, ar neteisingai nustatyta ieškomo objekto buvomo vieta. Užduodavome klausimą ir laukėme atsakymo: taip ar ne. Kai kas naudojo tam švytuoklę, kiti – rėmelį, treti – automatinį rašymą.

 

Vakarais, savarankiškai ruošdamiesi, surengdavome slėpynes. Išsivaikščiodavome po skirtingas auditorijas mokymo korpuse ir mintimis iškojome vienas kito. O kad neatsirastų pagunda žaidimo metu keisti patalpas, kiekvienas iš anksto parašydavo ant lapelio kambario, kuriame slėpėsi,numerį. Lapelius atiduodavome budinčiam, o paskui susitikrindavome rezultatus. Beje, nors tai, ko mokė mūsų grupę, buvo įslaptinta, bet pagal mūsų žaidimus kiti akademijos klausytojai kažką įtardavo ir praminė mus „kerėtojais“.

 

Per kelis mėnesius išmokome „matyti“ ir žodžiais nupasakoti, kur yra objektas. Pvz., tokio ir tokio kalibro pabūklas stovi pozicijoje už mišku apaugusios kalvos. Vikšrinis raketinis įrenginys paslėptas metaliniame angare. Po to ėmėm dirbti su žemėlapiais, nustatydami juose įvairių objektų koordinates.

 

Gyvenimas mums surengdavo ir neplanuotų egzaminų. Taigoje palei Chabarovską nukrito lėktuvas, skridęs iš Južno Sachalinsko. Jo veltui ieškojo 10 dienų. Tada mums atnešė ekipažo pokalbių ore įrašą. Iš 12 mūsų grupės narių tik man pavyko tiksliai nustatyti žemėlapyje vietos, kur nukrito lėktuvas, koordinates. Likusieji nurodė daugiau ar mažiau apytikrius rajonus.

 

Kai dėstytojai nusprendė, kad mes pakankamai išugdėme savo ekstrasensorinius sugebėjimus, prasidėjo labai sunkios užduotys. Pvz., informacijos nuskaitymas nuo sąlyginio priešo žemėlapių. Toks žemėlapis su atžymėtais duomenimis būdavo slepiamas seife ar dar kur nors. Niekas nežinojo, kur ta vieta. Ji galėjo būti akademijos teritorijoje, ar už šimtų kilometrų. Turėjome iš pradžių mintimis surasti „priešo“ žemėlapį, paskui jį „pamatyti“ ir perkelti įrašus nuo jo ant tokių pat žemėlapių, kuriuos mums iš anksto išduodavo. Po to mūsų tolimojo matymo rezultataus lygindavo su originaliu žemėlapiu ir priklausomai nuo nuskaitytos informacijos apimties, rašydavo pažymius.

 

Trečiame kurse mus ėmė pagreitintu tempu ruošti darbui karinių veiksmų sąlygomis. Kiek galiu spręsti, tai buvo susiję su įvykiais Čečėnijoje. Turėjom išaiškinti svarbiausius taikinius, koreguoti artilerijos ir aviacijos smūgius ir apskritai padėti vadui mūšio lauke, nurodant, kaip saugiausiai įvykdyti kokį nors manevrą. Iškeltų užduočių sprendimui mums buvo duodama labai mažai laiko, nuo 30 sekundžių iki 15 minučių, jei užduotis buvo sudėtingesnė.

 

Kelis karus dalyvavome realiuose mūšiuose. Sėdėdami kabinetuose palei maskvą, nustatinėjome pagal vietovės žemėlapius banditų susitelkimų vietas, o paskui valdėme aviacijos ir artilerijos smūgius. Mes „savo akimis matėme“, kad visi jie buvo pakankamai rezultatyvūs. Tai vėliau patvirtindavo karinė žvalgyba, kuri veikė vietoje, Čečėnijoje.

 

Tačiau mūsų darbo efektyvumas sumažėdavo, kai spausdavo laiko faktorius. Sudėtinga vadovavimo ryšių sistema stabdė mūsų gautos informacijos perdavimą vykdytojams. O situacija mūšio lauke greitai keičiasi. Todėl vadovybė pranešė, kad artimiausiu laiku mus pasiųs į „stažuotę Čečėnijoje“. Tačiau situacija ten pasikeitė ir mūsų komandiruotė tapo nereikalinga.

 

Suprantama, kyla klausimas: ar galima naudoti karui sugebėjimus, gautus iš Dievo, kuriuos mes tik vystome, mokydamiesi akademijoje? Ar turime mes, aiškiaregiai, moralinę teisę savo veiksmais daryti žalą kitiems žmonėms ir net atimti jiems gyvybę?

 

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti keista kariškiui. Tačiau apmokymo metu dėstytojai nuolat kartojo mums, kad mes įvaldome neįprastą ir pakankamai stipraus poveikio ginklą, už kurio panaudojimą moralinė atsakomybė labai didelė. Tarpusavyje mes daug kartų aptarinėjome visa tai, dalindamiesi abejonėmis. Atsakymas, kurį galiausiai sau davėme, buvo trumpas: taip, tokią moralinę teisę mes turime, kitaip Aukščiausiasi neduotų mums tokių sugebėjimų.

 

Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Niekas iš mūsų dėstytojų, o visi jie buvo civiliai, be to, dar ir moterys, nebuvo aiškiaregiai. Todėl auklėtojai nurodydavo tik bendras kryptis, kaip ugdyti sugebėjimus, kėlė vienokius ar kitokius tikslus, o mes patys ieškojome būdų kaip tas užduotis įvykdyti. Ir kiekvienas – savo būdus. Apskritai vidutinė tikimybė gauti teisingus rezultatus toimojo matymo būdu yra 82 procentai. Tai labai didelė tikimybė, kuri negali būti atsitiktinė ir yra nepasiekiama daugumai žmonių. 18 proc atvejų mes „nepataikydavome“. Taip atsitikdavo pirmiausiai dėl to, kad esame, visgi, žmonės ir net labai norėdami negalime išvengti jaudinimosi ar stresų. O tai labai neigiamai veikia ekstrasensorinius pojūčius.

 

Jus, aišku, domina, kaip susiklostė mano tolimesnė karjera. Po 3 metų trukmės kurso akademijoje turėjau išeiti į civilinį gyvenimą…

 

O dabar, grįžtant prie žinutės Internete apie slaptos informacijos nutekėjimą iš konstruktorių biuro, galima daryti prielaidą, kad už viso to stovi buvę kariniai (gal rusų, gal amerikiečių, gal kitų šalių) ekstrasensai. Kaip sakoma: kas gali paneigti?


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
ja

Visai idomu

Saras

Patiko :)