Slapta Sovietinė byla: NSO virš Rygos

Apie šį incidentą SSRS sklandė įvairiausi gandai. 1961 m. Rugpjūčio mėnesį buvo numatytas bandomasis moderniausio sovietų kovinio persekiojamojo naikintuvo skrydis. Vietinė valdžia norėjo viską nufilmuoti ir šitaip pademonstruoti sovietinių oro pajėgų galią. Šiam tikslui buvo pakviesta Viktoro Dudinšo vadovaujama filmavimo komanda. Operatoriai išsidėliojo savo įrangą netoli naikintuvo, greta pakilimo ir nusileidimo juostos.

Pasak Garsaus sovietų NSO tyrinėtojo V.Avinskio, lėktuvas buvo pavadintas „Skultė“. Daugiau nei šimtas karinių pareigūnų laukė aviacijos šou. Deja. Nors iš vakaro lėktuvas buvo kuo puikiausios techninės būklės, dabar pilotui nepavyko netgi užvesti variklio. Tuo pat metu orą perskrodė grėsmingas garsas, ir danguje pasirodė keistas objektas. Jis atsirado tarsi iš nieko, ir visi iš karto jį pamatė. Žmonės puolė bėgti į visas puses, visus užvaldė baimė, kilo panika.

V.Dudinšas, tikras profesionalas, suvaldė savo baimę. Jis nukreipė kamerą į objektą danguje, paspaudė paleidimo mygtuką ir tik tada nubėgo slėptis. Objektas nusileido, greičiau, jau keistai judėjo. Tarsi pradingtų ir vėl pasirodytų, tačiau truputį toliau nei pirmą kartą. Šitai truko keletą minučių, o paskui įvyko dar šis tas: kažkas NSO viduje sujudėjo ir apsisuko. Objektą apšvietė saulė, todėl matomumas buvo kuo puikiausias: NSO buvo trikampio formos, violetinės spalvos. Po kelių minučių objektas liko tik iš dalies apšviestas, jis tebekabojo danguje, tačiau pasidarė tarsi sunkiau įžiūrimas. Pradingus ryškumui, ėmė sklaidytis ir baimė.

Sovietų karininkai ropštėsi iš įvairių plyšių bei priebėgų ir aptarinėjo įvykį. Niekas neabejojo nežemiška objekto kilme. Nuskubėjęs prie kameros Dudinšas pamatė, kad ji tebeveikia, tik juostelė pasibaigusi. Vyriškis norėjo ją pasiimti į studiją, tačiau oro pajėgų vadas konfiskavo juostą ir perdavė netrukus pasirodžiusiems KGB pareigūnams.

Tačiau V.Dudinšas įtikino oro pajėgų vadą paimti rašytinius daugybės maiusiųjų liudijimus. Ne vienas liudijimą rašė tebedrebėdamas. Pirmasis parašė pilotas; taip pat jis užsiminė, kad tikriausiai dėl NSO keistai reagavo borto aparatūra ir neužsivedė naikintuvo variklis. Vėliau V.Dudinšas su kolegomis sužinojo, kad juostoje tikrai matyti NSO.

Mačiusiems objektą buvo pasiūlyta viską pamiršti ir niekam nieko nepasakoti, tačiau informacija apie įvykį vis dėlto nutekėjo į Vakarus ir pasipylė laiškai su klausimais bei pasiūlymais pirkti juostą. Kad išsklaidytų susidariusią padėtį sovietų žiniasklaida išspausdino pranešimą, jog tą vakarą buvo pastebėtas paprastas meteorologų zondas. Ilgus metus daugiau informacijos iš KGB archyvų nebuvo gauta.

Šį klausimą ėmėsi gvildenti S.Bojevas, kuris rengė medžiagą dokumentiniam filmui apie NSO virš SSRS. Tuo metu M.Gorbačiovas jau vykdė persitvarkymo politiką („perestroika“), ir viešumo („glastnost“) pažeista KGB suminkštėjo, tad S.Bojevui pavyko gauti leidimą pamatyti juostą. Ataskaitą jis išspausdino žurnale „NLO“ (1996, Nr.13). S.Bojevui gauti juostą padėjo garsus sovietų NSO fenomeno šalininkas, Mokslų akademijos narys mokslininkas V.S. Troickis.

Tačiau anuo metu valdžios vyrai paprašė mokslininkų neplatinti informacijos. Pirmasis viešas filmo demonstravimas vyko kiek keistomis aplinkybėmis. Didžiulė Aukštųjų temperatūrų instituto salė buvo sausakimša NSO skeptikų. Lygiai vidurnaktį buvo užgesintos šviesos, ir minia sulaikiusi kvapą ėmė stebėti ilgai slėptą juostą apie NSO virš oro uosto. Filmas truko trisdešimt sekundžių. Kokias tris minutes žiūrovai sėdėjo tylėdami, o paskui tikrąja ta žodžio prasme, sprogusios diskusijos netilo iki ryto.

Visi turėjo ką papasakoti, visiems buvo įkyrėjusi pasibjaurėtina prie sovietų režimo tvyrojusi tyla NSO fenomeno klausimu. Paklausti ekspertai patvirtino: šis NSO neturi nieko bendra su oro balionais, zondais ir sosmoso šiukšlėmis. Objektas buvo priskirtas prie kosmoso keliautojų, mokslui nežinomų nežemiškos kilmės reiškinių. Mačiusiųjų savo akimis psichozę ir baimę tikriausiai lėmė galinga tiesioginė infragarsinė sklaida. Filmuota medžiaga pagrįsti matavimai ir mačiusiųjų paliudijimai parodė, kad objektas kybojo maždaug 20km aukštyje ir buvo daugiau nei 200 m. skersmens.

Rygos NSO paliko pėdsaką sovietų NSO fenomeno istorijoje, pėdsaką, kurio nė KGB nepajėgė nuslėpti ar ištrinti. Tačiau ne visi sutinka kad paslaptingas objektas buvo NSO. Ponas Migulinas, puikiai žinomas sovietų mokslininkas ir NSO skeptikas, teigia, jog tai buvo oro balionas (prancūzų). Gerbiamas rusų ufologas Michailas Geršteinas šiai nuomonei pritaria. Laiške Polui Stounhilui jis rašė, kad dalis V.Dudinšo juostos buvo panaudota A.I. Ščedro (gerai žinomo ir gerbiamo Sankt Peterburgo ufologo) režisuotame dokumentiniame filme. Filmas, pavadintas „Ateivių paieškos“, SSRS buvo parodytas 1988 m., straipsnis apie jį buvo išspausdintas žurnale „Sovietskyj ekran“ (1988 m., Nr.16), vėliau Rusijos televizija filmą ne kartą kartojo.

Kai filme pasirodo „trikampis NSO“, fone girdėti Migulino balsas. Pasak Eduardo Mirovo, kuris žurnale „NLO“ išspausdino apžvalgą apie Rygos fenomeną, V.Dudinšo filmas buvo parodytas Arturui K.Klarkui. Pastarasis kiek neaiškiai užsiminė, kad filmas neišklaido abejonių apie nežemišką vadinamųjų neatpažintų skraidančių objektų prigimtį. E.Mirovas gerai išnagrinėjo reginį Rygoje ir visą su juostoje „įamžintu“ NSO susijusią istoriją. Pavyzdžiui, jis išsiaiškino, kad viena Naujosios Zelandijos televizija už juostą pasiūlė penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Tačiau po daugelio metų E.Mirovui pavyko gauti filmo kopiją ir parodyti ją Vsevolodui Sergejevičiui Troickiui, garsiam sovietų astrofizikui. Pasak E.Mirovo, V.Troickis (tas pats, kuris padėjo S.Bojevui pasiekti, kad juosta būtų parodyta) nė kiek neabejodamas pareiškė, kad objektas yra NSO.

Buvęs sovietų oro pajėgų pulkininkas A.Mordvinas-Ščedra teigė, kad ne vienas sovietų karinių pareigūnų patvirtino Baltijos danguje tą dieną pasirodžius NSO. Tarp jų – oro pajėgų vadas generolas leitenantas F.Šinkarenka, vietos karinio dalinio vadas V.Svetlanovas, karo gydytojas V.Zareckis ir kt. Tarp regėjusių objektą civilių buvo vietos hidrometeorologijos observatorijos direktorius J.Gromovas, sovietų akademikas V.Kalnberzas ir daugybė kitų.

E.Mirovas patvirtino, kad išstudijavus juostą su mikroskopu trikampio objekto viduje įžiūrimas apibrėžtas judėjimas. Tačiau judėjimo prigimtis nenustatyta. Laimei, galėsime kruopščiai ištyrinėti juostą ir rasime daugiau liudytojų, tą dieną prieš daugelį metų buvusių Rygoje.

Iškilo problema dėl regėjimo datos, tiksliau, metų, kada NSO pasirodė virš oro uosto prie Rygos. Avinskis ir Mirovas teigia, kad tai nutiko 1968 m., o Bojevas ir kitos publikacijos žurnale „NLO“, nurodo 1961 metus. Pasak mokslininkės I Petrovskajos, tai galėjo būti netgi 1969 metai. M.Geršteinas laiške P.Stounhilui to neaptaria.

Nekreipiant dėmesio į painiavą dėl tikslios datos, akivaizdu, kad NSO virš Rygos sukėlė sovietų pareigųnų siaubą, o juosta, kurioje įamžintas įvykis, tebeegzistuoja. To nenuginčysi.

Versta iš: Philip Mantle, Paul Stonehill “UFO Case Files of Russia” 2010
Iš anglų kalbos vertė: Giedrė Tartėnienė