Kaip skraidančios lėkštės tapo NSO?

Skraidančių lėkščių istorija, pasak profesoriaus Vytauto Straižio prasideda 1947 m. birželio 24 dieną (“Lietuvos dangus”, 1990-1991). Būtent tą dieną 32 metų JAV inžinierius Kenetas Arnoldas, skrisdamas nuosavu triviečiu “Callair” tipo lėktuvu virš Uolėtųjų kalnų, išvydo 9 keistus objektus, kurie greitai skriejo virtine maždaug trijų kilometrų aukštyje.

Kas kelios sekundės du ar trys iš tų objektų ryškiai sužibdavo ir apšviesdavo Arnoldo lėktuvą.

Kenetas Arnoldas pamanė, jog regi reaktyvinius lėktuvus. Tačiau kai tie “lėktuvai” priartėjo, K. Arnoldas išvydo, jog jie visiškai be uodegų… Inžinierius buvo ne tik patyręs lakūnas, bet ir išradingas tyrinėtojas – susiradęs sąvaržėlę, jis sugebėjo šaltakraujiškai išmatuoti regimų objektų kampinį dydį ir palyginti jį su netoliese skridusio gerai žinomo lėktuvo DC-4 dydžiu. Panašiai nustatė ir apytikrį keistųjų objektų judėjimo greitį. Beje, vėliau paaiškėjo, kad tas greitis buvo bent dukart didesnis už garso greitį ore. Tuo metu joks lėktuvas viršgarsiniu greičiu dar neskraidė. Kai nuo objektų atsispindėdavo saulės blyksniai, jie atrodė apvalūs. Tačiau į apsnigtą Reinerio kalno šlaitą jie projektavosi kaip ploni brūkšniai. Tad K. Arnoldas nusprendė, kad veikiausiai jie yra disko formos.

Džakimos oro uoste K. Arnoldas apie regėtus objektus papasakojo kitiems lakūnams, ir žinia apie skraidančius diskus ėmė sparčiai plisti.

Beje, manoma, jog terminas “skraidantys diskai” arba “skraidančios lėkštės” atsirado bet porą metų anksčiau, nei jį pavartojo Kenetas Arnoldas. Grupė žurnalistų Ramiojo vandenyno pakrantėje virš vandens išvydo be garso skriejantį apverstos lėkštės formos objektą. Neieškantys kišenėje žodžio, jie leptelėjo – “lėkštė”, taip ir liko “lėkštė”. Tik, žinoma skraidanti…

Sunku pasakyti, kiek pastarajame pasakojime yra tiesos, tačiau pirmajame išsamiame žurnale “True” 1950 metais išspausdintame straipsnyje apie NSO šie objektai vadinami tik skraidančiomis lėkštėmis.

Tais pačiais metais pasaulį išvydo ir pirmosios skraidančioms lėkštėms skirtos knygos. Tai minėtojo K. Arnoldo knygelė “Skraidanti lėkštė, kurią aš mačiau”, F. S. Kulio “Už skraidančių lėkščių”, D. Kykou pirmojo knyga, pavadinta “Skraidančios lėkštės realios”.

Kitas NSO tyrimo etapas – paslaptingųjų objektų fotografavimas. 1950 m. gegužės 11 dieną buvo padaryta pirmoji pasaulyje skraidančios lėkštės fotografija. Tiesa, beveik neabejotina, kad fotografijų būta ir anksčiau, tačiau P. Trento padarytas nuotraukas ištyrė bent kelios autoritetingos komisijos, ir buvo nustatyta, kad jos autentiškos, jokiu būdu ne falsifikatai. Šiose nuotraukose buvo regimas objektas su iškyšuliu, tarsi bokšteliu viršuje.

Kiek vėliau patikimų pranešimų srautas apie apverstos lėkštės ar disko formos objektus ėmė sparčiai augti. O tuo metu (1954 m. gruodžio 30 d.) kai pirmąsyk buvo oficialiai paskelbta, kad JAV karinės oro pajėgos (KOP) pradeda tirti pranešimus apie skraidančias lėkštes, jau veikė ir net skelbė ataskaitas kelios KOP inicijuotos skraidančių lėkščių tyrimo grupės. Bene pirmoji civilinė skraidančių lėkščių tyrimo grupė buvo įsteigta 1952 metais JAV Arizonos valstijoje Tūsono mieste. Ji pasivadino “Atmosferos reiškinių tyrimo organizacija”. Tad jau šešiasdešimtųjų metų pradžioje pranešimus apie keistuosius objektus tyrinėtojai ėmė ne tik kaupti, bet ir klasifikuoti.

Ir štai tada ėmė aiškėti, kad pavadinimas “skraidančios lėkštės” niekam tikęs. Ne todėl, kad pranešimų apie apverstos formos objektus ėmė mažėti – jų skaičius netgi augo. Bet paaiškėjo, jog padangėje skraido ir kitokios formos objektai, kurie kaip ir lėkštės pasižymi neįtikėtinu manevringumu, spalvų kaitaliojimu bei kitomis lėkštėms būdingomis savybėmis.

Štai, tarkime, žmogus regi lėktuvą. Lėktuvas, matyt, skrenda labai aukštai, nes nesigirdi jokio garso. Žmogus į tą lėktuvą ir dėmesio neatkreiptų, jei staiga neišvystų, jog tas “lėktuvas” skrenda jau visai kita kryptimi. Žmogus nepatiki savo akimis. Juk joks lėktuvas negali taip – per akimirksnį – pakeisti judėjimo krypties. O gal jis, užvertęs galvą į dangų, prarado laiko nuojautą? Gal apsvaigo ir neteko sąmonės? Tačiau, žiūrėk “lėktuvas”, nemažindamas greičio, jau lekia į pietvakarius. O Dieve, jis skrieja zigzagais…

Stebėtojas vis dar negali patikėti savo akimis, kai jam tenka dar labiau apstulbti. Didžiuliu greičiu jau gana žemai skridęs “lėktuvas” staiga išvis nustoja judėjęs ir… pakimba ore. Pakimba ir kabo, tarsi būtų visiškai besvoris ir neveikiamas inercijos… Tačiau kas tai?! Ką tik ore kabojęs “lėktuvas” ėmė ir išnyko, o po to atsirado jau visai kitoje vietoje, staiga ėmė augti, didėti, tarsi milžinišku greičiu artėdamas prie stebėtojo ir… vėl dingo…

Žmonės atkreipė dėmesį į skraidančias lėkštes ne vien dėl keistos šių objektų formos. Dar labiau stebina fenomenalus “lėkščių” sugebėjimas judėti tarsi be inercijos. Būtent neinercinis judėjimas, pasireiškiantis ypatingu manevringumu ir sugebėjimu be regimos priežasties kaboti ore, ir tapo vienu iš lėkščių skiriamuoju bruožu – nesvarbu, ar tie objektai buvo panašūs į apverstas, ar ne į apverstas lėkštes, ar į diskus, lėktuvus, cilindrus, sraiges ir t. t.

Žmones stulbino ir tai, kad lėkštės sugebėdavo tiesiog akyse “ištirpti” arba visų akivaizdoje išnirti iš nežinomybės, tarsi materializuotis.

Tad bene ryškiausias NSO bruožas – keistas, tarsi neinercinis judėjimas, o taip pat jų materializacijos ir dematerializacijos, šokčiojimai erdvėje iš vieno taško į kitą.

Taigi, jei kas nors regėjo keistą objektą, kuris judėjo tipiška NSO trajektorija arba tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo, su tam tikromis išlygomis gali manyti, kad buvo regėtas iš tiesų NSO, o ne koks nors gamtinis ar technogeninis reiškinys.

Kita vertus, būtina darsyk akcentuoti, kad keistomis, tarsi neinercinėmis trajektorijomis juda ne tik lėkštės, bet ir kitokios formos objektai.

Tad ar galima lėkšte vadinti (tegul ir skraidančia) lėktuvo, cilindro, agurko, rombo, kryžiaus, pjautuvo, trikampio ar sraigės ir kitų egzotiškų formų objektus, kurie nors ir juda, tarsi būtų be inercijos, tačiau jų formos skiriasi nuo lėkštės (apverstos ar ne) formos?

Be abejo, “pjautuvą”, “lėktuvą” arba “sraigę” vadinti lėkšte – nei šis, nei tas… Todėl jau apie 1955 metus “skraidančios lėkštės” vis dažniau ir dažniau pradėtos vadinti neatpažintais skraidančiais objektais – NSO.

Pavadinimą “skraidančios lėkštės” dabar dažniausiai vartoja tik žiniasklaida, o jei jį pavartoja mokslininkai, tai tik norėdami NSO fenomeną susieti su “ateivių iš kosmoso” idėja.

Angliškai “neatpažinti skraidantys objektai” rašomi “Unidentified Flying Objects”, o šių angliškų žodžių santrumpa – UFO. Būtent todėl žiniasklaidoje dažnai rašoma ir kalbama apie UFO (t. y. į lietuvių kalbą ši santrumpa net neverčiama), o jei kalbama apie NSO tyrinėjimus, dažnai vartojamas ufologijos terminas. Dar daugiau, kai pasakojama apie kažkokias su NSO susijusias būtybes, jos neretai vadinamos ufonautais. Įvairios JAV veikiančios NSO tyrimų organizacijos irgi neapsieina be santaupos UFO – “MUFON”, “CUFON” ir t. t.

Rusiškoje literatūroje (ypač sovietmečio) randami ir kiti NSO pavadinimai – “anomalūs atmosferos reiškiniai” (santrumpa – AAR), “anomalūs atmosferos ir kosmoso reiškiniai” (AAKR). Pastaruosius terminus paprastai vartojo akademinis mokslas, šiais pavadinimais atsiribodamos nuo “ateivių iš kosmoso” idėjos.

Ir vis dėlto – kodėl neatpažinti skraidantys objektai vadinami… neatpažintais? Juk tų objektų forma atpažįstama, greičiai išmatuojami, spalvos ir jų kaita yra žinomos. Pagaliau žinomos ir daugelis kitų jų fizinių charakteristikų.

Prieš atsakant į šį klausimą, susipažinkime bet su keliais pranešimais, kuriuose išryškėja ir kitos itin keistos NSO fenomeno savybės.

1967 m. Sverdlovsko srities kaimo keliu važiavusio autobuso keleiviai išvydo netoliese skrendantį melsvą rutulį. Netikėtai rutulys deformavosi, ištįso autobuso link, ir iš jo išlindo į fotoaparato objektyvą kiek panašus “straubliukas”, kuris pabandė pasiekti keleivius. Autobusas sustojo, ir žmones persmelkė keisti spinduliai. Visi išsigando, tačiau nieko ypatingo neatsitiko. Po kurio laiko “straubliukas” sulindo atgal į ritulį, o šis pakilo ir dingo.

1968 m. spalio 11 d. New Jersey valstijoje virš geriamo vandens rezervuaro ėmė šokinėti akinanti ugnis. Kai ji išnyko, atskrido daugybė malūnsparnių ir ėmė sukti aplink tą rezervuarą ratus. Virš malūnsparnių praskrido 10- 12 reaktyvinių karinių lėktuvų. Visa tai regėjo šimtai pravažiuojančių žmonių, policininkai. Seržantas R. Gordonas įvykį tyrusios komisijos nariams pasakė: “Aš čia gyvenu jau keturiasdešimt metų, bet nė karto nemačiau praskrendant tiek daug malūnsparnių”. O keisčiausia buvo tai, kad pradėjus aiškintis, iš kur tie malūnsparniai bei lėktuvai atskrido, pasirodė, jog to nežino jokia JAV žinyba.

1968 m. spalio 18 d., 19 val. 30 min. JAV Floridos valstijos Medalos mieste gyvenančią šeimą į lauką išviliojo pašėlęs šuns lojimas. Kieme dešimties pėdų aukštyje (~3,3m) jie išvydo ore plūduriuojantį purpurinį rutulį. Rutulys buvo skaidrus, o jo viduje matėsi… du keisti žmonės, kurie tai pakeldavo, tai nuleisdavo kažkokį svertą, tarsi pompuotų skystį. Kol šeima spoksojo ir stebėjosi, rutulys su keistomis būtybėmis pakilo ir išnyko.

1981 m. vasaros vakarą Nalčike žmonės išvydo, kaip toli esantys debesys nušvito ryškia šviesa. Šviesos ratas platėjo, ryškėjo, ir staiga iš už debesų išniro spindintis nupjautos sferos objektas. Paskui jį tįso galingo prožektoriaus spindulį primenantis šviesos kūgis. Objektas leidosi, bet žemės nepasiekė ir kuriam laikui pakibo ore. Iš jo trykštančio šviesos spindulio kryptis staiga pasikeitė, ir tada objektas ėmė judėti nuožulniai žemyn, o jo greitis sparčiai augo. Kai jau atrodė, kad objektas atsitrenks į žemę, jis ūmai dingo.

Šie keli pavyzdžiai, neblogai paaiškina, kodėl nors daugelis NSO savybių tyrinėtojai žino ir atpažįsta, jie vis dėlto vadinami neatpažintais.