Aiškiaregis demaskavo žudiką

Ši istorija prasidėjo 1919 metais, kai į Kanados miestelį Bičį atvažiavo fermeris Skotis Mak Ločlinas su žmona. Geraširdis ir linkęs bendrauti Skotis greitai susidraugavo su vietiniais. Iš pradžių reikalai jam klostėsi neblogai, bet po trijų metų mirė žmona ir ferma nusmuko. Po kelių metų Skočio gyvenime atsirado nauja moteris, kurią jis ruošėsi vesti, bet likimas patvarkė kitaip.

Moteris atsisakė tekėti už paprasto fermerio ir jis nusprendė išvažiuoti iš miestelio, pabandyti pradėti naują gyvenimą Britų Kolumbijoje. 1929 metų sausį Skočio draugas Bilis Teiloras atėjo į geležinkelio stotį, kad palydėtų Skotį, bet tas taip ir nepasirodė. Nuo to laiko niekas jo nematė.

1932 metų gruodį teatro salė Bičio miestelyje buvo sausakimša. Publika susirinko pasižiūrėti hipnotizuotojo, profesoriaus Gladstono iš Niujorko, kuris demonstravo kaip moka skaityti žmonių mintis. Tarp žiūrovų buvo ir Bilis Teiloras, ir vietinis konsteblis Džonas Keris. Hipnotizuotojas nusileido nuo scenos ir sustojo priešais Bilį. „Tu galvoji apie savo draugą Skotį“. – susirinkusiųjų nuostabai paskelbė Gladstonas. – „Jis buvo žvėriškai nužudytas“.

Bilis Teiloras išblyško, bet hipnotizuotojas jau nusisuko ir žvelgė į konsteblį Kerį.

– Štai tas žmogus. – pareiškė jis. Žiūrovai su siaubu sužiuro į policininką, nusprendę, kad būtent jis nužudė Skotį, bet Gladstonas tęsė:

– Štai tas žmogus, kuris padės man surasti nužudytojo kūną.

Salėje tvyrojo kapų tyla. Visi puikiai prisiminė Skotį, kurio dingimas iki šiol tebebuvo mįslė. Ar galima tikėti atvykėliu gastrolieriumi, tvirtinančiu, kad Džonas Keris suras pradingusiuo fermerio kūną?

Kitą dieną konsteblis Keris pakvietė Gladstoną į policijos skyrių, kad tas paaiškintų savo kalbą, pasakytą per vakarykštį pasirodymą. Profesorius nupasakojo policininkui, kaip atrodo nusikaltimo vieta, kurią jis vakar regėjo savo vizijoje. Jis nežinojo žudiko vardo, bet pareiškė, kad atpažintų jį sutikęs, nes to žmogaus veidas matėsi jam pakankamai aiškiai.

Policija nusprendė atnaujinti tyrimą, nutrauktą dėl įkalčių stokos prieš tris metus. Buvo apklausti visi miestelio gyventojai, matę Skotį jo dingimo išvakarėse. Į apklausą iškvietė Džeką Rentoną, vedusį merginą, kurią taip mylėjo Skotis. Galbūt jis padarė žmogžudystę iš pavydo? Tačiau policijos įtarimai nepasitvirtino – Rentonas turėjo alibi. Be to, profesorius Gladstonas, dalyvavęs apklausoje, pareiškė, kad šis žmogus – ne nusikaltėlis.

Gladstonas, Keris ir dar vienas policininkas ėmė automobiliu važinėti po apskritį, kalbėdamiesi su visais, kas galėjo bent kažką žinoti apie Skočio dingimą. Galiausiai vienas iš miestelio gyventojų pasakė, kad Skotis kivirčijosi su kažkokiu fermeriu dalyvaujant vienam vyrukui, vardu Edas Fogelis. Fermeris tarsi ir grąsino užmušiąs Skotį, ir Edas, žinoma, turėtų tai patvirtinti.

Gladstonas ir policininkai tučtuojau nuvažiavo pas Edą Fogelį, bet tas pasakė, kad nieko neprisimena. Tvarkos sergėtojai jau ruošėsi išeiti, kai Gladstonas netikėtai parodė Fogelį pirštu ir garsiai pareiškė:

– Aš papasakosiu, kaip viskas įvyko. Tu, Edai Fogeli, gulėjai sirgdamas, o Skotis su fermeriu Tomu Šumacheriu užėjo pasiteirauti, kokia tavo sveikata. Jie susikivirčijo ir Šumacheris pareiškė, kad nudės tą „purviną škotą“.

Fogelis išblyško, lūpos jam suvirpėjo ir jis sunkiai sudribo krėsle. Gladstonas pridūrė, kad Fogelis tada buvo persišaldęs ir negalėjo išeiti į lauką. Galiausiai Edas išstenėjo:

– Šumacheris iš tiesų žadėjo užmušti Skotį, bet prie ko čia aš?

Po šio pokalbio Gladstonas su policininkais nuvažiavo į Šumacherio fermą. Darbininkas pranešė, kad šeimininkas išvažiavo į miestą. Gladstonas tarė:

– Aš esu vandens ieškotojas iš žemės ūkio ministerijos. Leiskit man pavaikštinėti po fermą.

Darbininkas neprieštaravo, ir trys vyriškiai ėmė klaidžioti po apsnigtą teritoriją. Staiga Gladstonas sunerimo ir paprašė palydovų eiti lėčiau. Jis prisipažino, kad pajuto neįprastą jaudulį.

– Čia kažkoks keistas kvapas. – sumurmėjo.

– Gyvulių kiemuose visada dvokia. – pastebėjo Keris.

– Jaučiu, kad Skočio lavonas yra kažkur netoliese. – nenusileido Gladstonas.

Policinikai šniukštinėjo fermą iki sutemų, bet taip nieko ir nerado. Šumacheris negrįžo iš miesto ir vyrai išvažiavo atgal į Bičį. Pakeliui jie vos nesusidūrė su sunkvežimiu, kuriuo grįžo Tomas Šumacheris. Pristatytas į policijos skyrių, šis papasakojo, kad anksčiau valdė fermą karstu su Skočiu. Kai tasai susiruošė išvažiuoti, Tomas sumokėjo jam 150 dolerių grynais ir pasirašė skolos raštelį dar dviems šimtams, kad išpirktų Skočiui priklausiusią fermos dalį.

– Daugiau neturiu ką pasakoti. – pareiškė jis.

Gladstonas nervingai vaikštinėjo po kambarį.

– Dabar žinau, kaip tu tai padarei. – pasakė, staiga sustojęs priešais Šumacherį. – Skotis nuėjo į klojimą, o tu sėlinai paskui jį. Tu tyčia išprovokavai muštynes… Skotis nukrito, tu jį spardei, o paskui griebei kastuvą, nukirtai juo Skočiui galvą ir užkasei lavoną klojime.

Ramiai žvelgdamas aiškiaregiui į akis, Šumacheris pasiuntė jį velniop. Ryte policininkai nuvežė įtariamąjį į fermą, kur Gladstonas pažadėjo surasti lavoną. Aiškiaregis vaikščiojo po klojimą ir staiga sustojo prie sušalusios mėšlo krūvos.

– Ieškokite štai čia, ponai. – paliepė.

Fermeriai, susirinkę pažiūrėti, kuo baigsis tyrimas, čiupo kastuvus ir ėmė kasti. Po kelių minučių iš žemės buvo ištraukta kaukolė, apvyniota kruvinu šaliku, kurį nešiojo Skotis. Teismo ekspertizė nustatė, kad aptiktas kūnas priklausė Skočiui. Lavonas buvo surastas būtent toje vietoje, kurią nurodė Gladstonas. Esant šitiek įkalčių, Šumacheris prisipažino, kad išties užmušė fermos bendrasavininkį, kad nereikįtų mkokėti jam 150 dolerių. Nuo mirties bausmės nusikaltėlį išgelbėjo tik miklus advokatas.