Apie gyvūnų savižudybes
|Gyvūnai savo jausmais panašūs į žmones: jie patiria stresą, baimę, ligas, izoliaciją, badą ir nuobodulį. Ilgalaikis neigiamų jausmų poveikis atsiliepia jų psichikai ir gali įtakoti tam tikrus neprotingus veiksmus, pavyzdžiui, paukščiai išsipešioja visas plunksnas ir net pradeda lesti savo pačių odą, primatai gali pradėti kandžioti save, o katės ir šunys pasižymi per dažnu ir nereikalingu savęs laižymu. Bet ar jiems kyla mintys apie savižudybę?
Šį klausimą dar prieš 2000 metų uždavė Graikijos filosofas Aristotelis. Jis viename savo darbe aprašė arklį, kuris užsimušė šokdamas nuo aukštumos. Tuo tarpu Klaudijus Elianas antrame mūsų eros amžiuje šiai temai paskyrė visą knygą, joje aprašęs 21 gyvūnų savižudybių atvejį. Tačiau pats klausimas liko iki galo neatsakytas ir vis dar aktualus iki šių dienų. O ką apie tai kalba įvairūs šaltiniai?
Pavyzdžiui
1845 metais leidinyje „Iliustruotos londono naujienos“ (angl. Illustrated London News) buvo aprašytas įvykis, kuriame niūfaundlendų veislės šuo bandė nusižudyti upėje. Pranešime teigiama, kad kiekvieną kartą ištempus šunį į krantą, jis grįždavo atgal į vandenį ir visiškai nejudindavo kojų (nesistengė plaukti) laikydamas galvą po vandeniu. Galiausiai šuo paskendo. Deja, šaltiniai neįvardina, kodėl gyvūnas galėjo taip elgtis.
O štai 1875 metais ant žurnalo „Gyvūnijos pasaulis“ (angl. „The Animal World“) viršelio buvo išspausdinta piešinys, kuriame elnias puolamas šuns šoka nuo skardžio. Paveikslėlis buvo susijęs su įvykiu, nutikusiu medžioklės metu Britanijoje (o tiksliau pietinėje jos dalyje). Elnias vaikomas medžioklinių šunų pateko į sunkią padėtį, kai atsidūrė ant karjero krašto, tad nenorėdamas pasiduoti, pasirinko mirtį šokdamas į prarają. Straipsnyje žurnalas smerkė kruviną sportą ir privilegijuotus asmenis, kurie tuo užsiima.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Turkijoje 2005 metais nuo skardžio nušoko apie 1500 avių. Vienas konkretus atvejis pasakoja, apie piemenis, kurie paliko bandą ramiausiai rupšnojančią žolę, o patys nuėjo papusryčiauti. Tuo tarpu 450 avių kažkodėl sugalvojo nušokti nuo skardžio. Paskutinės šokusios avys išsigelbėjo, mat apačioje susidarė nemaža krūva lavonų, todėl jų kritimas nebuvo mirtinas.
2009 metų rugpjūčio mėnesį Šveicarijoje per 3 dienas nusižudė 28 karvės ir jautis. Nors Alpių kalnų regione pasitaiko panašių įvykių, bet tokių skaičių vienoje vietoje per tokį trumpą laiko tarpą niekada nebuvo. Manoma, kad karves galėjo išgąsdinti tuo metu buvęs baisus griaustinis.
Škotijoje yra liūdnai pagarsėjęs „šunų savižudžių tiltas“. Šunys dėl kažkokių priežasčių būtent čia ateina ieškoti mirties – sugeba užlipti ant tilto atbrailos ir šoka į pražūtį. Liudininkų teigimu, buvo net tokių, kurie išgyveno ir lipo ant tilto antrą kartą pakartoti šuolį. Žiauraus elgesio su gyvūnais bendruomenė atsiuntė atstovą Deividą Sendsą (angl. David Sands) ištirti padėtį. Buvo iškelta teorija, kad kažkoks laukinis gyvūnas (greičiausiai audinė, kurių tame krašte netrūksta) pasižymėjo teritoriją, o šunys seka tuo kvapu patys nesuvokdami ką daro ir neįvertindami tilto aukščio. Šią teoriją patvirtina tai, kad „savižudybės“ dažniausiai įvyksta saulėtomis sausomis dienomis, kai kvapai būna stipriausi ir nuo tilto kažkodėl šoka ypač jautrūs kvapams (t.y. medžiokliniai) šunys.
Neseniai Kinijos žiniasklaida pasakojo apie meškų fermą, kurioje meška mama girdėdama savo vaiko verkimą, išsiveržė iš narvo (tuo labai išgąsdindama prižiūrėtojus), pripuolė prie meškiuko ir jį uždusino. Kai mažylis buvo nebegyvas, meška įsibėgėjo ir iš visų jėgų trenkė galvą į sieną. To užteko, kad mirtis ištiktų akimirksniu. Kodėl ji taip pasielgė?
Kinijojos medicinoje naudojamas meškų tulžies skystis. Manoma, kad dėl to nelaisvėje mažuose narvuose Kinijoje ir Vietname laikoma apie 12000 šių gyvūnų. Norint išgauti tulžies skystį, meškos pilve padaroma žaizda (kuriai neleidžiama užgyti), per ją įkišamas geležinis vamzdelis (kateteris) ir taip pasiekiama tulžis. Ši skausminga procedūra atliekama du kartus per dieną. Tai sunku pakęsti, todėl kai kurios meškos nustoja ėsti ir po 10 dienų miršta iš bado.
O ši istorija yra plačiai paplitęs mitas, kuriuo daugelis tiki dar ir šiandien. Dokumentiniame filme „Baltieji tyrlaukiai“ (angl. „White Wilderness“) rodoma apie mažus graužikus lemingus, kurie panašūs į žiurkėnus ir gyvena atšiauriuose Norvegijos kraštuose. Sukrečiantis filmo epizodas parodo, kaip būrys šių gyvūnėlių šoka nuo skardžio į jūrą ir plaukia tolyn nuo kranto. Žinoma, toks gyvūnėlis negali toli nuplaukti, tad neužilgo jie paskęsta, o šalta jūra išplauna jų negyvus kūnelius atgal į krantą.
Problema tame, kad ši dokumentika neatspindi tikrovės, bet tuo metu manyta, kad lemingai taip daro, todėl filmo kūrėjai dirbtinai sukūrė reikiamas sąlygas, nes tai reikėjo nufilmuoti. Iš tikrųjų yra taip, kad lemingų bendruomenėje dėl populiacijos gausėjimo pasidaro per ankšta gyventi (susidaro per didelė konkurencija dėl maisto ir teritorijos), todėl jie būriais migruoja į kitas vietas. Tokios kelionės metu kartais tenka perplaukti vandens telkinius ir taip jau nutinka, kad krantą pasiekia ne visi, tačiau tikrai ne dėl to, kad jie linkę į masinę savižudybę.
Mitas apie lemingus išpopuliarėjo, kai Kirilas M. Kornblutas (angl. Cyril M. Kornbluth) 1951 metais parašė trumpą istoriją „Žygiuojantys silpnapročiai“ (angl. „The Marching Morons“), o 1955 metais buvo išleistas komiksas „Lemingas su medalionu“ (angl. „The Lemming with the Locket“). Tačiau didžiausią įtaką padarė minėtasis „Disney“ kompanijos dokumentinis filmas „Baltieji tyrlaukiai“.
„Baltieji tyrlaukiai“ ištrauka su lemingais
Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduojama
Vandens žinduoliai
Aristotelis rašė: „Niekas nežino, kodėl šie gyvūnai išplaukia į krantą. Sakoma, kad jie kartais taip daro be jokios aiškios priežasties“. Taip didis filosofas kalba apie banginius.
Pietinėje Naujosios Zelandijos salos pakrantėje yra ilgas smėlėtas ir liūdnai pagarsėjęs paplūdimys, mat ten banginiai atplaukia numirti. 2015 metų vasario mėnesį jame užstrigo 200 banginių. Gelbėtojai valandų valandas stengėsi grąžinti juos į vandenį, bet pusė jų numirė. Jei banginio nesupa vanduo, jų raumenis sutraiško jų pačių svoris. Blogiausia tai, kad apie 60 banginių, kuriuos pavyko išgelbėti, vėl grįžo į krantą. Gelbėtojai savanoriai juos vėl nutempė į vandenį ir labai tikimasi, kad šiuo metu jie yra gyvi.
Jungtinėje Karalystėje suskaičiuojama apie 800 tokių incidentų (ne tik su banginiais, bet ir delfinais). 2013 metais vien Škotijoje įvyko 211 tokių atvejų. Kiekvienais metais jų pasitaiko Amerikos ir Australijos pakrantėse. Gali atrodyti, kad tokios nelaimės įvyksta atsitiktinai, tačiau taip nėra, nes kai kurios pakrantės yra kažkuo ypatingos – banginiai pasirenka būtent jas ir būtent jose jų miršta daugiausiai.
Žinoma, mokslininkai bando aiškintis priežastis. Pavyzdžiui, Karen Evans mano, kad tai atsitinka dėl oro kaitos. Ištyrus paskutinius 82 metų duomenis matosi, kad šių gyvūnų savižudybės padažnėja kas 11-13 metų, o tai sutampa su vėjų krypčių pasikeitimu. Vėjai turi įtakos tuo, kad maistingus vandenis atpučia arčiau krantų, o taip atviliojami ir banginiai, todėl jie gali pasiklysti ir įplaukti į jiems nepažįstamus vandenis.
Daugelis banginių rūšių gyvena būriais, o tai paaiškina, kodėl į krantą jie išplaukia taip pat ne po vieną. Jei dominuojantis lyderis suserga ar pasiklysta, jis plaukia į kranto pusę. Deja, visas būrys seka iš paskos. Taip atsitiko ir 2012 metais Škotijoje, kai senas būrio banginis nusprendė, kad jau nebėra tinkamas plaukioti giliuose vandenyse ir patraukė kranto link. Greičiausiai, jis buvo ligotas ir bijojo nuskęsti, o kad netrukdytų būriui, nutarė nuo jo atsiskirti, tačiau baigėsi tuo, kad likusieji sekė jam iš paskos ir buvo išmesti į krantą kartu su juo.
Tačiau egzistuoja ir kita teorija. Banginius lengva išgąsdinti, o tai padaryti užtenka tik sonaro. Išgąsdinti banginiai išprovokuojami per greitai iškilti į paviršių, o esant giliai po vandeniu, to daryti nevertėtų, nes dėl staigios spaudimo kaitos kraujagyslėse susidaro oro burbuliukai. Dėl to gali sutrikti banginio orientavimosi galimybės. Manoma, kad būtent dėl sonaro kaltės 2008 metais šiaurės vakarų Madagaskare žuvo 100 banginių. Tuo metu, tai buvo pirmas masinis tokio pobūdžio incidentas.
Žinoma, tai tik teorija ir net patys mokslininkai negali įvardinti tikslios banginių išplaukimo į krantą priežasties. Nebūtinai žmonės yra kalti dėl banginių žūties, mat visada išlieka galimybė, kad dėl Mėnulio ciklo kaitos, banginiai priartėjo prie kranto tiesiog ieškodami daugiau maisto. Dar viena teorija teigia, kad jie tiesiog apsinuodija dumblu (dideliais jo kiekis yra nuodingas, o ypač žydėjimo metu), tad potvyniai ir atoslūgiai į krantą išplauna jau negyvus banginių kūnus.. Net archeologiniai kasinėjimai įrodo, kad banginiai išplaukdavo į krantą tada, kai dar nebuvo žmonių, t.y. prieš 5-9 milijonus metų.
Bet žmones užtikrintai galima kaltinti dėl to, kad nori gyvūnus laikyti nelaisvėje. 2016 metų gegužę vandens pasaulio parke Ispanijoje buvo nufilmuotas video, kuriame laisvėje gimusi ir 2010 metais sugauta orka užšoko ant baseino krašto ir pragulėjo ant jo geras 10 minučių. Toks elgesys yra nenatūralus ir daugeliui atrodė, kad banginis bandė nusižudyti. Tai tiesa, kad nelaisvėje orkos elgiasi kitaip, nei savo natūralioje aplinkoje. Streso kamuojami gyvūnai pradeda kartoti nelogiškus veiksmus, pavyzdžiui, trinasi į baseino kraštą ar griežia dantimis. Daktarė Ingrida Viser (angl. Ingrid Visser) teigia: „Niekur pasaulyje laukinės orkos taip nesielgia ir savo noru neatsigula ant sauso betoninio paviršiaus. Orkoms nebūdinga būti vienoje vietoje, nebent jos užstringa“.
O štai vieno delfino savižudybė, visam laikui pakeitė trenerio gyvenimą. TV serialie „Fliperis“ (angl. „Fipper“) vaidino delfinė vardu Keti, o jos treneris Rikas Obris (angl. Ric O’Barry) 7 metus gyveno su ja ir ją kasdien treniravo. Obris teigia, kad „Delfinai nekvėpuoja automatiškai, kaip tai darome mes. Kiekvienas įkvėpimas turi būti atliktas sąmoningai. Tai reiškia, kad jie gali nusižudyti bet kada, tiesiog nustoję kvėpuoti“.
Kai serialo filmavimas buvo baigtas, Obriui paskambino iš Majamio delfinariumo ir pranešė, kad Keti blogai jaučiasi. Obris atskubėjo ir ją pamatęs pakraupo – delfinas buvo nusėtas pūslėmis, o šonai buvo juodi, nes didžiąją laiko dalį gyvūnas leido vandens paviršiuje taip vis labiau įdegdamas saulėje. Peliakas buvo sulinkęs, o tai aiškus požymis, kad delfinas nėra sveikas. Keti pamačiusi savo trenerį priplaukė prie jo, pažvelgė į akis, įkvėpė oro, bet nebeiškvėpė. Ji pradėjo skęsti. Obris ištempė ją į paviršių, tačiau buvo per vėlu – Keti numirė savo treneriui ant rankų.
Po šio įvykio Obris tapo aktyvistu siekiančiu išsaugoti delfinų populiaciją, tad jam tenka daug keliauti po pasaulį. Tokių kaip Ketės atvejų jis pamatė ne vieną. Pavyzdžiui, Japonijoje, vienas delfinas prasiveržė pro tinklus, tačiau sulaikė kvėpavimą ir trankėsi į uolas. Nereikia nė sakyti, kad po to jis tiesiog nuskendo lygiai taip pat, kaip kažkada Ketė.
Vabzdžiai
Individų susinaikinimas bendruomenės labui gamtoje yra gana dažnas reiškinys, ypač tarp vabzdžių. Jie nedvejodami pasitelkia savižudybę kaip gynybos ir apsaugos priemonę. Kai kurių rūšių skruzdėlės (pavyzdžiui, Mailaizijoje gyvenančios Camponotus saundersi) ir termitai altruistiškai nusižudo išskirdami lipnią (toksišką) masę į kurią įklimpsta koloniją užpuolę įsibrovėliai.
Skruzdėlių rūšis žinoma kaip Forelius pusillus taip pat turi savižudžius savanorius. Kiekvieną naktį skruzdėlyno angos turi būti uždarytos ir nepasiekiamos įsibrovėliams, tad ligotos ir senos skruzdėlės pačios pasisiūlo likti lauke ir užverti angas. Net jei savanoriams pavyksta išgyventi naktį, ilgai netrukus jos vistiek miršta nuo ligos ar senatvės.
Tomas Džoineris (angl. Thomas Joiner) savo knygoje „Mitai apie savižudybę“ (angl. „Myths about Suicide“) 2010 metais aprašė žirninių amarų elgesį. Puolant boružėms, šie amarai susisprogdina norėdami apsaugoti saviškius. Taip kartais net pavyksta boružes nužudyti.
Tuo tarpu japoniškos bitės turi gan įdomų gynybos mechanizmą. Jei širšė aptinka bičių lizdą, ji įviliojama vidun ir ten užpuolama – daugybė bičių apstoja ją iš visų pusių. Taip susidaro gyvas bičių kamuolys su širše viduryje. Bitės pradeda vibruoti keldamos temperatūrą, kuri kamuolio centre gali siekti 47 laipsnių karščio. Širšė tokio karščio negali pakęsti, todėl numiršta, bet dažnai su ja žūsta ir centre esančios bitės.
Kai kurių rūšių vorai leidžia, kad juos suėstų jų pačių jaunikliai. Bet tai nelaikoma savižudybe, o greičiau ekstremaliu rūpinimusi mažyliais, mat mama voras paaukodama savo kūną, suteikia jaunikliams taip reikalingo maisto, kuris pirmosiomis dienomis užtikrina jų išlikimą.
Sakoma, kad jei skorpionas patenka į mirtiną situaciją (tarkim, gaisrą) ir nėra būdų pabėgti, jis smeigia savo geluonį pats sau į nugarą. Šis faktas buvo patvirtintas eksperimentu, kurį 1874 metais atliko škotų psichiatras ir botanikas Viljamas Lauderis Lindsi (angl. William Lauder Lindsay). Jis uždarė skorpioną į stiklinę dėžę ir padidinamuoju stiklu sutelkė saulės spindulį, kad šis degintų skorpioną. Žinoma, padaras priešinosi, šnypštė ir spjaudėsi, tačiau po penkto karto suprato, kad nebeturi kitos išeities, todėl smeigė sau į nugarą geluonį ir po minutės jau buvo negyvas. Beje, kiti mokslininkai kartojo eksperimentą, kad išsiaiškintų ar tai tiesa.
Bitės nužudo širšę
Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduojama
Parazitai
Tam tikros rūšies parazitai norėdami pasiekti kitą gyvenimo etapą (pavyzdžiui, dauginimosi stadiją), priverčia gyvūnus elgtis rizikingai ir net nusižudyti. Jei parazitas Toxoplasma gondii gyvena žiurkėje (ar panašiame graužike), jam reikia persikelti į kitą aplinką (didesnį gyvūną), tad žiurkė paveikiama taip, kad jai būtų patrauklus katės kvapas. Tokiu atveju ši pradeda katės ieškoti pati ir ne tik jos nebijo, bet ir nesipriešina pagaunama. 2013 metų tyrimuose nustatyta, kad parazitui žuvus, jo efektas vis tiek išlieka – užkrėstasis nebebijo mirties. Merilendo medicinos mokyklos tyrimų išvadose teigiama, kad moteris pasikrėtusi Toxoplasma gondii yra 1,5 karto labiau linkusi į savižudybę.
Parazitinė kirmėlė Spinochordodes Tellinii apkrėtusi žiogus ar vabalus maldininkus, priverčia juos šokti į vandens telkinį. Vabzdžiai dažniausiai miršta, tuo tarpu kirmėlė ramiausiai palieka plūduriuojantį šeimininko kūną ir gali toliau daugintis vandenyje. Kiti vabalai gerdami iš to paties telkinio vėl užsikrečia šiuo parazitu ir gyvenimo ciklas tęsiasi toliau. Nuo savižudybės galima išsigelbėti tik esant toliau nuo vandens telkinių.
Parazitiniai grybai Ophiocordyceps unilateralis užvaldo Camponotus leonardi rūšies skruzdėles ir paverčia jas zombiais. Užvaldytos skruzdėlės nuneša grybą ten, kur jie norėtų daugintis – paprastai į šiaurinę jauno augalo pusę po kokiu nors lapu, maždaug 25 centimetrus virš žemės, kur temperatūra ir drėgnumas puikiai atitinka grybo reikmėms tenkinti. Vos tik skruzdėlė atsiduria reikiamoje vietoje, ji įsikanda į augalą gerai prisitvirtindama prie jo ir numiršta (o tiksliau, numarinama grybo). Čia grybas gali ramiai vystytis ir auginti sporas.
Parvatrema affinis parazitas apkrėčia dvigeldį moliuską Macoma balthica. Šis moliuskas maitinasi potvynių ir atoslūgių suneštame dumble ir paprastai nepalieka pėdsakų. Tačiau apkrėstieji elgiasi atvirkščiai – buriuojasi aukštesnėse lygumose arčiau kranto ir dar palieka zigzagiškus ženklus smėlyje. Taip juos lengviau pastebi paukščiai ir kiti moliuskų gaudytojai.
„Spinochordodes telinii“ parazitas palieka užkrėstą kūną
Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduojama
Išvados
Gyvūnai tapę vienišais (netekę šeimininkų ar draugų) pasineria į depresiją ir tai keičia jų elgseną. Pavyzdžiui, šunys nustoja ėsti ir vengia globos kol galiausiai numiršta. Laikraščiuose buvo pasirodžiusios istorijos, kuriose buvo pasakojama apie šunis, kurie eidavo numirti šalia šeimininko kapo, taip pat apie katę, kuri nusižudė po to, kai mirė jos mažyliai ir apie arklius, kurie nusižudo jei metai iš metų su jais elgiamasi blogai.
Tačiau specialistai iki šiol nesutaria ar gyvūnų savižudybės yra tokio paties pobūdžio kaip ir žmonių. Pavyzdžiui, gyvūnų gerove besirūpinantis Bernardas Rolinas (angl. Bernard Rollin) netiki, kad gyvūnai sąmoningai nusižudo. Apie savižudybę jis kalba taip: „Jei gyvūnas negali žinoti, kad po tam tikro veiksmo viskas baigsis, tai kaip jis sąmoningai gali pasirinkti tą veiksmą?“. Pavyzdžiui, šuo būna tiek pripratęs prie savo šeimininko, kad nepriima maisto iš kitų ir taip numarina save badu, bet greičiausiai jis taip elgiasi ne todėl, kad sąmoningai apsisprendė numirti, o todėl, kad liūdesys panaikina alkio jausmą. Noras primesti gyvūnams žmogiškas savybes kyla iš to, kad mums paprasčiausiai tai atrodo gražu ir romantiška, tačiau iš mokslo pusės nėra teisinga.
Tuo tarpu psichologijos profesorė Steisi Lopresti Gudman (angl. Stacy Lopresti-Goodman), kuri stebi šimpanzių elgseną, taip nemano. Juk gyvūnai gali pasinerti į gilią depresiją, o taip ir prarandamas noras gyventi. Lopresti Gudman savo praktikoje matė daug save žalojančių gyvūnų (darančių žaizdas kasydamiesi, nusikandančių pirštus, trankančių galvą į sieną).
Maža šimpanzė vardu Flintas neteko mamos. Po šio įvykio gyvūnas nustojo ėsti, atsiskyrė nuo bendruomenės, demonstravo visus depresijos požymius. Neilgai trukus jis mirė. „Aš nesakau, kad jis nusižudė, – sako psichologijos profesorė, – bet jei Flintas būtų buvęs žmogus, kuris po artimo mirties būtų tiek prislėgtas, kad nustotų valgyti, visi galvotų, kad jis kankino save iki mirties savo paties noru, o tai atitinka savižudybės apibrėžimą“.
Daugelis mokslininkų psichiatrų (tokių kaip Henris Monslis ar Džeimasas Koulsas) nenori pripažinti, kad gyvūnai pasižymi aukštesnio lygio intelektiniais sugebėjimais, todėl stengiasi rasti paaiškinimus kiekvienam incidentui. Jie neneigia, kad kai kurios atsitiktinės mirtys gali atrodyti kaip savižudybės, pavyzdžiui, į kelią išėję gyvūnai partrenkiami automobilių, žuvys netyčia įšokančios į valtį ar į krantą išplaukę banginiai, kurie neatsargiai vaikėsi grobio.
Mokslininkai pastebi, kad kai kurių gyvūnų polinkis nusižudyti yra tiesiogiai susijęs su populiacijos padidėjimu ir tai perša išvadą, kad pati gamta norėdama sureguliuoti individų skaičių, kažkokiu būdu destabilizuoja psichines gyvūnų savybes ir šie nebeklausydami savisaugos instinktų tampa labiau linkę susinaikinti ar naikinti kitus.
Kai kurie gyvūnai moka planuoti į ateitį, pavyzdžiui, kaupti maistą ar pasilikti įrankius vėlesniam naudojimui, tačiau tai nereikalauja sudėtingo mąstymo ar juo labiau tokios abstrakčios minties kaip „kas yra gyvenimas“. Tuo tarpu savižudybės planavimas būna detalus ir reikalauja vaizduotės, kad įsivaizduotume pasaulį, kuriame mes nebeegzistuosime. „Žmonės gali įsivaizduoti scenarijus, juos apmąstyti ir įprasminti juos didesniame kontekste, – sako Tomas Sadendorfas (angl. Thomas Suddendorf), evoliucijos psichologas Kvinslendo universitete. – Mes galime suvokti savo mirtingumą, tuo tarpu gyvūnai net nežino kas tai yra, todėl logiška manyti, kad savižudybės būdingos tik žmonėms“.
Parengė: Giedrius Abugelis
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.