Aiškiaregiai iš GRU

Paskutiniu metu pas mane susikaupė gana stora dosjė apie tokį paslaptingą psi fenomeną kaip aiškiaregystė, kurią ortodoksalus mokslas yra linkęs nutylėti, kadangi nesugeba paaiškinti jos prigimties – stručio politika.

 

O štai sutikti tikrą aiškiaregį teko tik kartą, ir tai turėjau pažadėti išsaugoti paslaptyje jo asmenybę ir nwišsigalvoti sensacingų nesąmonių.

 

Todėl pateikiu tai, ką išgirdau iš Olego pažodžiui – be jokių komentarų.

 

2004 m. Vadimas Arefinas.

 

Pasakojimas

 

Atminkite, kad aš pasirašiau neišduoti karinės paslapties, todėl papasakosiu, kaip pas mus ruošiami GRU – karinei žvalgybai – neįprasti psi specialistai, kurie paprastai vadinami aiškiaregiais, kas ortodoksalaus mokslo požiūriu yra neįmanoma. Tačiau mane patį išmokė šio meno. Tai vyko užslaptintame specskyriuje, skirtame ruošti karinius ekstrasensus arba “kosmoenergospecoperatorius”, kaip buvo vadinama mūsų karinė specialybė. Dėl konspiracijos mus vadino tiesiog specoperatoriais.

 

Anksčiau nieko ypatingo savyje nepastebėdavau. Tiesa, vaikystėje, kai su draugais žaisdavom slėpynėmis, aš visada žinojau, kur kas slepiasi, bet neteikiau tam reikšmės. Vėliau, egzaminų metu mokykloje ir karo mokykloje aš neklysdamas pasirinkdavau iš ant stalo paskleistų bilietų patį laimingiausią sau.

 

Po karo mokyklos kurį laiko tarnavau dalinyje. Paskui, kad pagreitinčiau karinę karjerą, nutariau stoti į akademiją. Po stojamųjų egzaminų visiems, kas perėjo konkursą surengė taip vadinamą “fotoatranką”. Ekspertai psichologai išstudijavo mūsų nuotraukas ir sudarė mums psichologinius portretus – gabumai, polinkiai, charakteris, silpnybės, net slaptos ydos. Paskui buvo įvairūs testai ir pokalbis.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Tokiu būdu į mūsų pirmą specgrupę atrinko 12 karininkų, pas kuriuos ekspertai aptiko neordinarius, ekstrasensorinius sugebėjimus. Jie apskritai esti pas kiekvieną žmogų, bet savaime pasireiškia labai retais atvejais. Račiau juos galima išvystyti, jei daryti tai pagal specialią mokslinę metodiką. Taip mums pasakė jau per pirmą užsiėmimą, įspėję, kad iš mūsų bus reikalaujama įtempto ir ilgalaikio darbo. Pirmame etape mums reikėjo išmokti ekstrasensorinės distancinės biolokacijos, t.y. nustatyti, kur būtent yra mums nurodytas daiktas ar objektas. O baigiantis tretiems apmokymo metams mes turėjome matyti, kas vyksta kokioje nors vietoje, nutolusioje nuo operatoriaus dideliu atstumu.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pirmiausiai mums perskaitė įvadinį ekstrasensorikos kursą, kuriame buvo pateikta gana įspūdingų aiškiaregystės pavyzdžių. Pavyzdžiui, mažai kas žino, kas 3-ojo dešimtmečio viduryje OGPU specialiąjame skyriuje buvo įkurta slapta neuroenergetikos laboratorija. Jai vadovavo daktaras Aleksandras Barčenka, kuris atsivežė iš Laplandijos tenykštį gyventoją – aiškiaregį, vardu Ivanas. Barčenka rodydavo jam įvairių žmonių nuotraukas, o tas pasakodavo, kur jie tuo metu randasi, ir ką veikia.

 

Specskyriaus viršininkas Glebas Bokij nutarė panaudoti aiškiariagį slaptose intrigose prieš tuometinį OGPU pirmininko pavaduotoją Genrichą Jagodą. Kartą vakare jis kartu su Barčenka atėjo pas Ivaną ir parodę vyri su kaulėtu veidu nuotrauką paklausė, kuo jis šiuo metu užsiima. Ivanas “pamatė”, kad tasai žmogus guli nuogas didelėje lovoje su dvien nuogomis moterimis, kurios daro su juo kažką nesuprantamo. Bet kuriuo atveju lapiui nepakako rusiškų žodžių, kad apsakytų, tai ką mato. Slaptas patikrinimas, surengtas Bikij, patvirtino absoliutų ekstrasenso regėjimo teisingumą: tą vakarą Jagoda surengė konspiraciniame bute orgiją su dviem mergšėmis komjaunuolėmis.

 

Supažindino mus ir su amerikiečių spectarnybų atliktais eksperimentais su psi operatoriais. Pavyzdžiui, CŽV naudojo kaip “šnipus fantomus” ekstrasensus Svoną ir Praisą, kurie mintimis prasiskverbdavo į karines bazes, tiek sovietines, tiek amerikiečių, ir labai tiksliai aprašydavo ten esančią karinę techniką. Pvz., Praisas detaliai apibūdino naujausią radiolokaciną sistemą, ką tik rusų pastatyta anapus Uralo. Be to, mus supažindino su ištraukomis iš slaptos JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybos viršininko generolo leitenanto Danielio Grehemo ataskaitos. Joje buvo sakoma, kad vienu atveju psi operatoriai tiksliai nustatė naujos sovietų povandeninių laivų bazės vietą, kurios niekaip nehalėjo rasti šnipinėjimo palydovai. Kito eksperimento metu sensityvai teisingai nustatė 20-ies tunelių, išraustų šiaurės korėjiečių netoli demilitarizuotos zonos, koordinates.

 

Didžiausią įspūdį padarė ekstrasensų panaudojimas strateginių raketų šachtų sistemos įvertinime. Kariškiai laikė sistemą labai patikima, kadangi joje numatytas kiekvienos raketos judėjimas tarp daugelio šachtų. Dėl to priešas negali žinoti, į kokią šachtą nukreipti smūgį. Tačiau, kariškių nuostabai, eksperimento metu sensityvai labai paprastai nusrodydavo, kur tuo metu randasi raketos vienu ar kitu momentu. Raketų nepažeidžiamumas tapo gana abejotinas ir tai privertė Pentagoną atsisakyti nuo šachtinio bazavimo sistemos.

 

Žinoma, šitaip “pripumpuoti”, mes su dideliu užsidegimu puolėm į mokslus. Mokymo programa buvo labai apkrauta. Šalia karinių disciplinų daug laiko buvo skiriama psichologijai ir filosofijai, įskaitant okultinius ir ezoterinius mokslus. Tačiau svarbiausia, aišku, buvo specdalykai. Svarbi vieta juose buvo skiriama informacijai pačia plačiausia prasme: jos gavimui, analizei, įsisavinimui, saugojimui.

 

Paprasti žmonės klaidingai galvoja, kad aiškiaregiui neva pakanka užsimanyti kažką pamatyti ir jo smegenyse atsiranda norimas paveiksliukas. Iš tikrųjų gi šis procesas primena sapną, kur paveikslai-sapnai nenutrūkstamai keičia vienas kitą. Todėl, pirmiausiai, reikia išmokti akimirksniu įvertinti juos, kad nepraleistum to, ką nori pamatyti. O antra – reikia mokėti sustabdyti “kinojuostą” ties reikiamu “kadru” ir išlaikyti ją savo galvoje. Tik tada galima detaliai apžiūrėti tai, kas vyksta dievai žino už kiek kilometrų. Paskui reikia įsiminti, tai, ką pamatei, kitaip viskas bus veltui. Tie vaizdiniai neretai primena sapnus, kurie labai greitai užsimiršta, išsisklaido iš sąmonės, vos tik jūs nustojate ties jais koncentruotis. Visi šie išvardinti elementai tampriai susiję tarpusavyje. Visų jų suma – tai ir yra aiškiaregystės menas, kurį galima įvaldyti tik daug šimtų valandų įtemptai treniruojantis.

 

Kaip jau sakiau, pirmame etape mes mokėmės tik nustatyti, kur randasi ieškomas objektas, nesvarbu, gyvas ar negyvas. Tai vyko taip. Per praktikos užsiėmimą į kambarį įeidavo dėstytoja ir sakydavo: “Šiandien aš paslėpiau tokį ir tokį daiktą. Suraskite jį”. Pirmiausiai mes stengėmės atsipalaiduoti, kad įeitume į pakitusios sąmonės būseną ar transą, kaip jis vadinamas buityje. Paskui, naudodamiesi daikto žodinį aprašymą, siekėme, kad jis pasirodytų mums mintyse ir kaip galima ilgiau apžiūrinėjome jį, fiksuodami charakteringas savybes. Tai padėdavo iškart atpažinti reikalingą daiktą virtualiuose vaizduose, kai jie imdavo suktis smegenyse.

 

Toliau sekdavo svarbiausia distancinės biolokacijos fazė. Kiekvienas mūsų duodavo sau mintimis komandą – maksimaliai trumpą ir aiškią, pvz., “Pamatyti didelę juodą dėžę”. Jeigu tai būdavo žmogus, tai reikėjo įsivaizduoti jį. Komanda buvo kartojama tol, kol neatsirasdavo atitinkamas vaizdas. Po jo apdorojimo, atlikto mintyse – kaip tai daroma, jau pasakojau – tikrindavome teisingai ar neteisingai nustatėme daikto buvimo vietą. Užduodavome klausimą ir laukdavome atsakymo “taip” arba “ne”. vieni naudojo tam švytuoklę, kiti – rėmelį, treti – automatinį rašymą – kas kam geriau sekėsi.

 

Per kelis mėnesius visi mes išmokome “matyti” ir žodžiais apibūdinti objekto buvimo vietą. Pavyzdžiui, tokio ir tokio kalibro pabūklas stovi artilerijos pozicijose anapus mišku apaugusios kalvos. Vikšrinis raketinis įrenginys paslėptas metaliniame angare… Po to ėmėme dirbti su žemėlapiais, nustatydami juose įvairių objektų koordinates.

 

Pamenu, pats gyvenimas mums suorganizavo neplaninius egzaminus. Taigoje palei Chabarovską nukrito lėktuvas, skridęs iš Južnosachalinsko. Jo be rezultatų ieškojo 10 dienų. Tada mums atnešė įrašą su radijo pokalbiu tarp ekipažo narių iki lėktuvo dingimo iš lokatorių ekranų momento. Pradėjome paiešką. Iš 12 mūsų grupės narių tik man pasisekė tiksliai nustatyti žemėlapyje taško, kur nukrito lėktuvas, koordinates. Likusieji nurodė daugiau ar mažiau platesnius paieškų rajonus aplink tą tašką.

 

Kai dėstytojai nusprendė, kad mes pakankamai išlavinome savo ekstrasensorinius sugebėjimus, mums pradėjo duoti labai sunkias užduotis. Pavyzdžiui, nuskaityti informaciją iš galimo priešo žemėlapio. Toks žemėlapis su jame sužymėta situacija buvo slepiamas seife ar dar kur nors. Niekas nežinojo, kur ta vieta. Jis galėjo būti akademijos teritorijoje, o gal ir už šimtų kilometrų nuo jos. Mes turėjome iš pradžių mintimis surasti priešo žemėlapį, o paskui “pamatyti” jį ir perkelti iš jo sutartinius ženklus ant tokių pačių žemėlapių, kuriuos mums iš anksto išdalindavo. Po to mūsų tolimojo matymo rezultatai buvo lyginami su pirmuoju žemėlapiu ir priklausomai nuo nuskaityros informacijos teisingumo buvo rašomi pažymiai.

 

Trečiame kurse mus ėmė pagreitintu tempu ruošti darbui kovinių veiksmų sąlygomis. Kiek galiu spręsti, tai buvo susiję su įvykiais Čečėnijoje. Mes turėjome išsiaiškinti svarbiausius taikinius, koreguoti artilerijos ugnį ir aviacijos smūgius ir apskritai padėti vadui mūšio lauke, pasakinėdami, kaip saugiausia atlikti vieną ar kitą manevrą. Iškeltų uždavinių sprendimui buvo duodama labai mažai laiko – nuo 30 sekundžių iki 15 minučių, jeigu uždavinys būdavo nepaprastai sudėtingas.

 

Keletą kartų dalyvavome realiuose koviniuose veiksmuose. Sėdėdami kabinetuose palei maskvą, žemėlapiuose nustatydavome banditų susitelkimo vietas, o paskui nukreipdavom į juos aviacijos ir artilerijos smūgius. Mes “savo akimis matėme”, kad visi jie buvo pakankamai rezultatyvūs. Vėliau tai patvirtindavo armijos žvalgyba, kuri veikė vietoje, Čečėnijoje.

 

Tačiau mūsų praktiško darbo efektyvumas mažėjo, kadangi prisidėjo laiko faktorius. Sudėtinga vadovaujamo ryšio sistema gaišino mūsų gautos informacijos perdavimą vykdytojams. O situacija mūšio lauke labai greitai keičiasi. Todėl vadovybė pranešė, kad artimiausiu laiku mus pasiųs į “stažuotę” Čečėnijon. Tačiau situacija ten pasikeitė ir mūsų komandiruotė tapo nebereikalinga.

 

Suprantama, kyla klausimas, ar galima naudoti karui gabumus, gautus iš Dievo, kuriuos mes tik vystome, mokydamiesi akademijoje? Ar turime mes, aiškiaregiai, moralinę teisę savo veiksmais daryti žalą kitiems žmonėms ir netgi atimti jiems gyvybes?

 

Iš pirmo žvilgsnio kariškiui toks klausimas gali pasirodyti keistas. Tačiau apmokymų metu dėstytojai nuolat kartojo mums, kad mes įvaldome neįprastą ir labai galingą ginklą, už kurio panaudojimą turime jausti didžiulę moralinę atsakomybę. Tarpusavyje mes ne kartą aptarinėjome visa tai, dalijomės abejonėmis, kėlėme prieštaravimus. Atsakymas, kurio galiausiai priėjome, buvo trumpas: taip, tokia moralinė teisė pas mus yra, kitaip Aukščiausiasis mūsų neapdovanotų aiškiaregyste. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Niekas iš mūsų dėstytojų, o visi jie buvo civiliai, be to – dar ir moterų nemažai, neturėjo aiškiaregystės sugebėjimų. Todėl mokytojai nurodydavo tik bendras kryptis kaip ugdyti savo sugebėjimus, kėlė vienokius ar kitokius konkrečius uždavinius, o mes patys ieškojome būdų jiems išspręsti. Dažnai – kiekvienas saviškį.

 

Apskritai vidutiniška tikimybė gauti teisingus rezultatus tolimojo matymo pagalba yra 82 procentai. Tai labai didelė tikimybė, kuri negali būti atsitiktinė ir neprieinama paprastų žmonių masei. 18 procentų atvejų mes “nepataikydavom”. Taip atsitikdavo pirmiausiai dėl to, kad mes esame žmonės ir net geriausius norus turėdami negalime išvengti įvairiausių pergyvenimų, stresų. O jie labai neigiamai atsiliepia ekstrasensoriniam suvokimui.

 

Jus, žinoma, domina, kaip susiklostė mano tolesnė karjera. Po 3 metų trukmės kurso akademojoje gavau paskyrimą į vieną iš Maskvoje esančių štabų. Atvykau ten, prisistačiau. Bet man davė suprasti, kad rekia sumokėti nemenką sumą doleriais, kad galėčiau ten tarnauti. Dolerių aš, kapitonas, neturėjau. Grįžau į pas kadroviką, kuris mane nukreipė, ir viską jam papasakojau. Tas tik rankomis skėstelėjo ir pasakė, kad tai mano problemos ir pats turiu jas spręsti. Tada išėjau iš armijos. Buvau tikras: tai, ko aš išmokau akademijoje, tikrai padės susirasti darbą civiliniame pasaulyje.

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
lolita

\Tokiu zmoniu yra ne vienas. Tokiu pasiekimu visi neissiugdysim,bet patobulinti savo intuicija,sustiprinti pojucius-galime.

Taip pat skaitykite