Vaiduoklių šnabždesys

Kai amerikiečių išradėjas Nikas Noufas konstravo savo portatyvinį konverterį, kuris plataus dažnių spektro elektromagnetinius spinduliavimus paverčia įvairaus tono garsais, jis manė, jog šis prietaisas bus naudojams tecnikoje arba, pavyzdžiui, tam, kad galima būtų aptikti patalpoje pasiklausymo įrangą. Jam ir į galvą nešovė, kad jo konverteriu gali apsiginkluoti anomalių reiškinių tyrinėtojai, ieškantys vaiduoklių.
 
Žinomas „vaiduoklių medžiotojas“ ir inžinierius Krisas Spritlis aptiko internete šio unikalaus prietaiso aprašymą. Ten buvo sakoma, kad konverteris atrodo kaip plati apykaklė, aprūpinta įvairiausiais davikliais, kurie gaudo elektromagnetines bangas, skleidžiamas radijo ir TV stočių, mobilių telefonų, kompiuterių, mikrobangių ir netgi registruoja gama radiaciją.
 
Dėl konverterio nepaprasto jautrumo, juo galima aptikti supersilpnus milimetrinio dioapazono dažnius. Visi ateinantys signalai per konverteryje įtaisytą kompiuterį paverčiami garsais, kurie girdimi ausinėse. Iki šiol tam, kad būtų aptikti atėjūnai iš anapus, buvo naudojami daugiausiai garsą įrašantys prietaisai, videokameros ir temperatūros davikliai. Bet dėl nežinomų priežasčių aparatūra fiksuodavo vaiduoklio buvimą tik labai retais atvejais, nors būta pagrindo manyti, kad patalpoje jis tikrai yra – tai jausdavo ekstrasensai, o šunys aršiai lodavo, žiūrėdami į, rodos, tuščią kertę.
 
O juk vaiduoklis, kaip sako visi jo apibrėžimai, yra pakankamai materialus objektas – energijos sankaupa. Nors jos prigimtis nežinoma, dauguma „vaiduokliologų“ įsitikinę, kad tai greičiausiai visgi elektromagnetinė energija. Šio požiūrio laikosi ir Spritlis, kuris nutarė patikrinti hipotezę su konverteriu. Per tarpininkus jis užsisakė vieną iš keleto jau gatavų prietaisų ir iškeliavo su juo į apleistą fermą, kur pagal pasakojimus jau daugiau kaip 100 metų gyvena jos šeimininko, kurį užmušė plėšikai, vaiduoklis.
 
Kadangi Spritlis neturėjo supratimo, koks gali būti vaiduoklio energijos dažnis, jis nutarė pradėti nuo milimetrinio diapazono, laisvo nuo radiotriukšmo ir elektrinių prietaisų keliamų trikdžių. Užsidėjęs ausines ir sureguliavęs konverterį, jis ėmė vaikštinėti po tuščius kambarius išdaužytais langais. Ausinės tylėjo. Kai Krisas įėjo į buvusią virtuvę, kur kadaise buvo nužudytas fermeris, ausinėse pasigirdo silpnas spragsėjimas, liudijantis, kad patalpoje yra kažkoks elektromagnetinio spinduliavimo šaltinis.
 
Jo garsinis „portretas“ priminė nesuprantamą šnabždesį. Spritlis dar kelis kartus apėjo fermą, bet rezultatas nesikeitė – „šnabždesys“ buvo girdimas tik virtuvėje. Galiausiai jis padarė išvadą, kad, kadangi netoliese nebuvo jokių kitų elektromagnetinio spoinduliavimo šaltinių, tai spragsėjimas galėjo sklisti tik iš vaiduoklio.
 
Po pirmojo sėkmingo eksperimento su konverteriu, Spritlis ištyrė dar dešimtį namų, kuriuose lyg ir gyveno anapusinės būtybės. Nors visi elektros prietaisai juose buvo išjungti, trijuose namuose ausinėse buvo girdimas tas pats charakteringas vaiduoklių „šnabždesys“.
 
Kontroliniu objektu tyrinėtojas pasirinko senovinį namą kaimo vietovėje, kurį neseniai nusipirko pagyvenusi pora, pavarde Goldai. Savo laiške senukai skundėsi, kad tamsiu paros metu svetainėje juos kamuoja nematomas vaiduoklis, kuris stena ir kosėja, kol laikrodis neišmuša dvylikos. Galiausiai jie ėmė bijoti eiti į svetainę net ir dieną.
 
Keliaudamas pas juos, Spritlis pasiėmė į padėjėjus šunį ir katę, kurie anksčiau jau ne kartą buvo įrodę, kad reaguoja į vaiduoklius. Dabar gyvūnai turėjo testuoti naują techniką.
 
Pas sutuoktinius Golgus Krisas atvažiavo dar dieną, bet gyvūnus paliko mašinoje. Sulaukęs vakaro, jis uždegė svetainėje šviesą ir įleido ten savo keturkojus asistentus, kad pagal jų reakciją užregistruotų anapusinės būtybės pasirodymą. Jo nuostabai, nors vaiduoklis niekuo kol kas neišsidavė, katė pradėjo šnypšti ir prunkšti, žvelgdama į tuščią kėdę, stovinčią kambario viduryje. O šuo paprasčiausiai paspruko iš svetainės ir nė už ką nesileido grąžinamas. Po to Spritlis įjungė konverterį ir iškart išgirdo būdingą „šnabždesį“. Abejonių neliko – svetainėje gyvena vaiduoklis.
 
Nesileisdamas į savo eksperimento detales, tyrėjas pasistengė nuraminti senukus, pažadėdamas, kad pasistengs įkalbėti vaiduoklį palikti jų namą. Bet kiek tam prireiks laiko, niekas negali pasakyti. Spritliui kilo idėja paveikti anapusines būtybes galingu elektromagnetiniu spinduliavimu tame pačiame milimetriniame diapazone. Galbūt tai privers būtybes palikti savo „gyvenamąsias vietas“ ir išsikraustyti Anapus. Tyrėjas jau užsisakė tokį prietaisą ir ketina išbandyti jį Anglijoje ir Airijoje, kur vaiduoklių esama kone kiekvienoje senoje pilyje.
 
Тайная Власть (5), 2006

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Rekomenduojami video:


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
marsietis

Siaip as tokiais dalykais netikiu, tie triuksmai ausinese galejo buti nuo belaodziu irenginiu, nes labai tiketina, kad butent toki triuksma ir pagavo. Siaip tai vaiduokliai dazniausiai atsiranda nuo labai lakios zmoniu vaizduotes, nes vaizduote gali bele ka iskresti.

simullis

kas turi laiko sekti tokias pasakas??

Gytis

geras straipsnis :))

Taip pat skaitykite