Trečiojo reicho astrologų likimas
|Kaip žinia, nemažai nacistų lyderių jautė simpatiją mistikai ir astrologijai. Tačiau Trečiojo reicho astrologų likimas susiklostė ne itin laimingai, nesvarbu, kokios buvo jų politinės pažiūros. Viską po savo kojomis pamynęs politinis režimas troško visiškai, niekieno nevaržomas įsiviešpatauti ir „dvasios valdymo” pasaulyje.
Vokietijos archyvuose galima rasti įdomių duomenų. Antai, prieš ateinant fašistams į valdžią, archyvuose buvo sukaupta daug pranašysčių apie Hitlerį, tačiau, kaip sakė knygos „Okultinis reichas” autorius D. Brenanas, „beveik visoms … būdingas netikslumas”. O nuo 1934 m. archyvuose jau nėra nei vienos pranašystės, kuri minėtų Hitlerį. Tokie vieši pasisakymai tapo pavojingi. Tačiau nacistai ir toliau naudojosi astrologų paslaugomis. Tiesa, su viena išlyga, bet esmine: astrologai turėjo dirbti jiems. Astrologo Vulfo teigimu, Himleris, kalbėdamasis su juo, tiesiai pasakė: „Trečiajame reiche mes turime uždrausti astrologiją… Mes negalime leisti astrologams paklusti savo prigimčiai, išskyrus tuos, kurie mums dirba. Nacionalsocialistinėje valstybėje astrologija turi būti prieinama tik privilegijuotiesiems. Ji netinka plačiosioms masėms”. Būtent toks astrologas ir buvo Karlas Ernstas Kraftas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis gyveno Vokietijos pietuose. Kraftas buvo aistringas Hitlerio gerbėjas. 1939 m. lapkričio 2 d. jis parašė gan keistą laišką Himlerio įstaigoje tarnavusiam savo draugui. Laiške jis dėstė, koks likimas laukia paties „pranašo”. Anot Krafto, astrologiniai skaičiavimai rodo, kad pavojus Hitlerio gyvybei grės nuo lapkričio 7 iki 10 dienos. Valdininkai neatkreipė į šį laišką dėmesio ir padėjo jį kitų popierių krūvon.
Tačiau kai 1939 m. lapkričio 9 d. Miuncheno aludėje sprogo bomba, laišką prisiminė. Kraftą suėmė ir nuvežė į Berlyną apklausti. Logika buvo tokia: žvaigždės tai žvaigždės, bet ar ne per daug žino žmogus, galintis išpranašauti tokius įvykius? Diktatūros sąlygomis besaikis nuovokumas ir pernelyg didelis išmanymas vedė tik j žūtį. Tai, be abejo, Kraftas puikiai žinojo. Kad išliktų gyvas, jis turėjo įrodyti tiems, nuo kurių valios priklausė jo gyvybė ir mirtis, jog dar „nepadarė savo darbo” ir gali būti naudingas.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Išeitis buvo rasta. Ne savo noru „viešėdamas” Berlyne, Kraftas užsiminė apie Nostradamo slaptingąsias pranašytes ir jų propagandinį poveikį. Gebelsas, nors ir nejautė ypatingos mistinės pagarbos šviesulių valiai, iš karto pritarė Krafto idėjai ir pavedė jam imtis šio reikalo. Garsiojo prancūzo eilės turėjo įrodyti, kad Hitlerio atėjimas į valdžią ir vokiečių pergalės yra neišvengiamas dalykas, o pranašystės, kurios anksčiau buvo priskiriamos Napoleonui, iš tikrųjų kalba apie būsimą Hitlerio didybę.
Tokia taktika buvo gana efektinga. Prancūzų astrologo eilės ir Krafto interpretacijos buvo išverstos į daugelį kalbų ir skaitomos net Irane. Tačiau daugelis suprato, kad toks darbas baltais siūlais siūtas. Daugelio šalių (pirmiausia Britanijos, kurioje pranašų laukė itin liūdna ateitis) laikraščiuose pasipylė straipsniai skambiais pavadinimais, klausiančiais vieno: „Kas yra Nostradamas?” Po kelių dienų laikraščių puslapiuose sumirgėjo tikslus atsakymas: „Nostradamas yra Hitleris”.
Šių interpretacijų autoriui Kraftui Nostradamo pranašysčių aiškinimas nesugrąžino visiškos laisvės ir tik keleriais metais prailgino gyvenimą. 1944-ųjų pabaigoje jis susirgo šiltine ir 1945 m. sausį mirė pakeliui į Buchenvaldą.
Kraftas buvo ne vienintelis astrologas, į kurį kreipdavosi nacistai. Dar labiau išgarsėjo Vilhelmas Vulfas, memuarų „Zodiakas ir svastika. Astrologas Himlerio teisme” autorius. Tai žmogus, kurio patarimais Himleris vadovavosi nuo 1943 m. iki pat Trečiojo reicho žlugimo.
Vilhelmas Vulfas gimė Hamburge. Po Pirmojo pasaulinio karo meno mokykloje jis mokėsi dailės ir kartu domėjosi astrologija, kuri gyvenime jam pravertė kur kas labiau nei dailė.
3-iajame dešimtmetyje jis turėjo gana pelningą „astrologinę praktiką”, jo klientai buvo įtakingi politikai ir kariškiai. Tačiau po 10 metų įvykiai pakrypo jam nepalankia vaga. Prabėgus mėnesiui po Heso „skrydžio” (išrinkimo nacionalsocialistų partijos pirmininko pavaduotoju. — Vert.), ankstų birželio rytą į Vulfo butą įsiveržė keturi uniformuoti žmonės. Jie išmėtė iš lentynų knygas ir viską apvertė aukštyn kojomis. Vul-fą, kaip ir daugelį kitų, uždarė į kalėjimą ir tardė. Tačiau netrukus apsauga sužinojo, kad jis — astrologas. Vulfo padėtis pasikeitė: kai kiti kaliniai valė griuvėsius, jį pasikviesdavo į šalį ir klausinėdavo apie astrologiją.
Po kiek laiko vienas buvęs klientas pasistengė, kad Vulfą paleistų. 1942 m. kovo mėnesį Vulfas buvo priimtas dirbti į institutą, apie kurį iki tol nebuvo net girdėjęs. Nuo pat karo pradžios šis Berlyno mokslinių tyrimų institutas dirbo karo žinyboms. Kaip į jį pateko astrologas?
Paties astrologo teigimu, Berlyne jis, savo nuostabai, išgirdo, kad nacionalsocialistų lyderiai pasiūlė tokiuose „tyrimų centruose tirti ne tik gamtos, bet ir antgamtines jėgas”, t.y. ir šiuolaikinę techniką, ir juodąją magiją. Visa tai turėjo padėti „pasiekti galutinę pergalę”.
V. Vulfą pakvietė dirbti į institutą todėl, kad jis buvo ne tik astrologas, bet domėjosi ir vedantą (viena iš šešių indų filosofijos sistemų. — Vert.) bei, jo žodžiais tariant, „budistų joga”. Ši dzenbudizmo doktrina turėjo išugdyti vokiečių kareivius tokius, kokie buvo Japonijos imperatoriaus kariai. „Mirčiai abejingi” japonų kareiviai Honkonge uždengdavo savo kūnais priešo ambrazūras, ir galingi įtvirtinimai krisdavo kaip degtukų dėžutės. Taigi nacistams rūpėjo ne tiek mistika, kiek pasaulinė patirtis, kaip psichologiškai parengti karius, ypač karius mirtininkus.
Tačiau pasitaikė ir kitokių pavyzdžių. Antai institute dirbo, ir gana ilgai, toks Štranjakas su savo „kolegomis”. Buvęs Zalcburgo architektas teigė, kad pažvelgęs į laivo nuotrauką gali parodyti žemėlapyje jo buvimo vietą. Žmonės kalbėjo, kad jis iš tikrųjų švytuoklės pagalba nustatė „Bismarko” ir „Princo Eugenijaus” koordinates. Ką gi, tokie „gabumai” ir buvo reikalingi — juk anglų laivų vilkstinės nieko nepaisydamos atkakliai plaukė prie Rusijos krantų.
Tačiau visos viltys, dėtos į „magiškas” švytuokles, kurios esą gali sustoti reikalingame žemėlapio taške, nepasiteisino. „Moksliniai bendradarbiai” iki išnaktų sėdėdavo prie žemėlapių su švytuoklėmis rankose, tačiau niekuo negalėjo pagelbėti nei Vokietijos povandeniniam laivynui, nei lakūnams, medžiojusiems anglų laivus. Buvo imta manyti, kad nesėkmių priežastis — įtempta Berlyno atmosfera. Bendradarbius su švytuoklėmis apgyvendino specialioje saloje, sutrumpino darbo dieną, tačiau rezultatai buvo dar prastesni nei anksčiau. Matyt, skubėdami nacistai pasikliovė ne tuo „arkliuku” ir „pakinkė” ne tas jėgas.
Astrologams šiuo atžvilgiu sekėsi geriau. Slaptas potraukis šiam mokslui virto atviru susidomėjimu, kai dramatiškai ėmė klostytis įvykiai Apeninuose. Ėjo 1943-ieji, persilaužimo metai. Gegužės mėnesį Italijos kariuomenė kapituliavo Šiaurės Afrikoje. Liepos 10 d. anglų ir amerikiečių kariai išsilaipino Sicilijoje. Po savaitės Romą pirmą kartą bombardavo amerikiečių aviacija. Hitleris tomis dienomis niekuo negalėjo padėti savo draugui Benitui, nes pagrindinės jo jėgos buvo sukaustytos Kursko lanke.
Susiklosčius tokiai situacijai, Italijos didžiosios fašistų tarybos nariai suprato, kad režimą gali išgelbėti tik skubios priemonės. Jie nusprendė paaukoti patį Musolinį. Dučę apkaltino „fašizmą sugriovusios diktatūros” įvedimu. Karas, į kurį jis įvėlė Italiją, buvo pavadintas „kvailu”. Liepos 25 d. Musolinį suėmė. Kurį laiką apie jį niekas nieko nežinojo.
Tačiau Hitleris nesiliovė tikėjęs valdingų asmenybių visagalybe. Prasidėjo karštligiškos dingusio dučės paieškos, pasitelkiant į pagalbą viską, kas teikė bent menkiausios vilties. Prisiminė ir Vulfą. Liepos 28 d. išeinantį iš namų jį pasitiko du gestapininkai, kuriuos atsiuntė aukštieji reicho valdininkai. Vulfas, anot jo paties, nustatė, kad pagrobtas diktatorius laikomas ne toliau kaip už 25 mylių nuo Romos (iš pradžių taip ir buvo). Paskui Vulfas susitiko su Šelenbergu ir aptarė su juo Hitlerio bei Stalino horoskopus ir „Didžiosios Britanijos bei JAV astrologines prognozes”. Pasak astrologo prisiminimų, kuriuos šiandien sunku patikrinti, jis išdėstė Šelenbergui savo samprotavimus apie horoskopo žadamą liūdną fiurerio ateitį: „Jis tikriausiai bus nužudytas… ir gan mįslingomis aplinkybėmis, nes svarbiausią vaidmenį suvaidins moteris. Pasaulis, matyt, niekada nesužinos visų jo mirties smulkmenų…” O kalbėdamas apie Staliną Vulfas pažymėjo: Jeigu Stalino gimimo data yra tiksli, tai 1945—1946 m. galima tikėtis didelio planetų palankumo. Jos nerodo, kad Sovietų Sąjunga bus sutriuškinta”.
Kaip ten bebūtų, bet po parengtinių susitikimų Vulfas pateko į Alpėse esančią Himlerio pilį. Himleris visą gyvenimą stengėsi vidutiniškumą „pridengti” mistika, kurios atributų pasitelkdavo norėdamas pabrėžti savo didybę. Kuo tik jis nebuvo vadinamas! Ir „kaizeriu Henriku”, ir „Juoduoju hercogu”, ir net karaliumi Artūru. Mistikos dvasia gaubė daugelį ritualų, kurių laikėsi „išrinktųjų ordinas” — SS. Himleriui buvo būdingas romantinis misticizmas ir sadistinis žiaurumas, tačiau jis nesibodėjo ir sentimentalumo, kurį demonstruodavo pasitaikius tinkamai progai. Prie stalo „Juodasis hercogas” mėgdavo dėstyti, kad jis nekenčia medžioklės — žvėrelių kankinimo. Ir kartu galėjo gosliai mėgautis žmonių kančiomis ir pažeminimais.
Šį žmogų ir teko Vulfui pažinti iš arčiau. Pirmą kartą susitikę, jie pirmiausia papietavo dalyvaujant SS karininkams, kurie susižavėję klausėsi astrologo kalbų. Pasididžiuodamas Vulfas rašė, kad jie žiūrėjo į jį kaip vaikai į Kalėdų Senelį. Po pietų pokalbis tęsėsi reichsfiurerio kabinete…
Erdvus kambarys, jokių gremėzdiškų ar prabangių baldų. Tik kampe — apvalus stalas ir lengvučiai krėslai. Ant grindų nedidukas vienspalvis kilimas, o ant sienos — akį patraukiantis vienintelis paveikslas: vikingų laivas, vengdamas uolų, kovoja su įsišėlusią jūra. Anot Vul-fo, paveikslas buvo gana simbolinis: Himlerio likimo laivas plaukė tarp pavojingų rifų per audrotą nacistų politikos jūrą.
Himleris papasakojo Vulfui apie savo okultizmo eksperimentus, taip pat Mėnulio fazių stebėjimus ir pažėrė nemažai astrologijos terminų. Tačiau įdomiau kas kita — Himlerio atviravimas apie politiką.
Tai ką gi bylojo Vulfui šis „visagalis” žmogus užgesusiomis, po akinių stiklais slepiamomis akimis, blyškiomis siauromis lūpomis ir rūpestingai pakirptais ūseliais?
„Mums, — samprotavo Himleris, sukiodamasis krėsle, — politika tėra sugebėjimas valdyti žmones tikrąja to žodžio prasme. Tai reiškia, kad reikia atsikratyti visų jėgų, išskyrus tas, kurios tarnauja vienai konstruktyviai idėjai.” Valdyti žmones, būti jų viešpačiu ir šiems tikslams pajungti visa kita, — štai vienas iš pagrindinių Himlerio misticizmo bruožų.
„Man gaila, — tęsė jis, kreipdamasis į Vulfą, — kad teko Jus įkalinti, tačiau aš paprasčiausiai privalėjau nutraukti viešus astrologijos seansus. Jų daugiau nebus. Viskas, kas susiję su astrologija, turi būti uždrausta… Frydrikas Didysis Septynmečio karo metu irgi buvo uždraudęs astrologiją. Jis išsiuntinėjo perspėjimus visiems būrėjams, astrologams, chiromantams, ganytojams ir pagrasino kalėjimu, jeigu jie bent žodeliu paprieštaraus jo politikai. Jis patarė keliaujantiems chiromantams spėti kareiviams pergales ir ilgą gyvenimą, kad tie drąsiai kautųsi ir nepabėgtų iš mūšio lauko. Frydrichas Didysis taip pat perspėjo astrologus, kad supūdys juos kalėjime, jeigu jų pranašavimai prieštaraus valstybės valiai ir motyvams…”
Taigi Vokietija aukščiau visko! Nors Frydricho laikais dar nebuvo „Didžiosios Vokietijos”, bet jo patirties atsisakyti negalima. Tačiau net tie Trečiojo reicho vadovai, kurie nežinojo Himlerio simpatijų mistikai, sunkią minutę irgi griebėsi to paties. Antai 1945 m. balandį Hitleris ir Gebelsas ėmė guostis horoskopais, kurių, matydami, kad pralaimi karą, griebėsi it skęstantysis šiaudo. Horoskopai teikė kur kas daugiau paguodos nei paslaptingos V. Vulfo prognozės. Dosnus horoskopas tarsi sena gera pasaka žadėjo reichui pačią palankiausią karo baigtį. Pasak horoskopo, „dar balandį Vokietija sustiprėsianti ir permesianti į Rytų frontą visas savo smogiamąsias jėgas, o po penkiolikos mėnesių Rusija galutinai pralaimės… ir suskils į mažas valstybėles”. Nors dangaus šviesuliai ir teikė vilčių, bet sąjungininkai nepaisė žvaigždžių valios ir nepaliaujamai griovė nacistų gynybą. Karą, kaip žinia, jie pralaimėjo.
>> Taigi Vokietija aukščiau visko!
Taigi, Amerika pirmiausia!
neblogas straipsnis…