Dėl mamutų išmirimo kaltas žmogus?

Diskusija apie tai, dėl ko išmirė mamutai, nenutilo, atsiradus genetiniams gyvūnų liekanų tyrimų metodams. Naujausi tyrimai duoda prieštaringus rezultatus.

Kas turi daugiau šansų išgyventi? Tas, kas ilgą laiką gyvena izoliacijoje, ar tie, kurie gyvena kaimynystėje su kitomis biologinėmis rūšimis? Ir kodėl, galų gale, išmirė mamutai, urviniai lokiai irkiti senovės gyvūnai? Atsakymas į šį klausimą svarbus, norint prognozuoti situacijas biologinėje Žemės įvairovėje.

Pagrindinės hipotezės dėl mamutų išmirimo kalba apie klimato pasikeitimą ir su tuo susijusį gyvenimo sąlygų pasikeitimą, apie tai, kad mamutus fiziškai išnaikino žmogus ir apie tai, kad žmogus savo veikla pažeidė mamutų maitinimosi grandinę. Paleontologų rankose atsiradęs naujas tytimų įrankis – iškastinių DNR tyrinėjimas, leido pažvelgti į šią problemą iš dar vieno taško.

Didelis kiekis iškastinių mamutų liekanų aptikta Vrangelio saloje. Primename, kad baigiantis paskutiniam ledynmečiui, ledo tirpimas pakėlė jūros lygį ir didelės Beringijos sritys paprasčiausiai paskendo. Dėl to Vrangelio sala atsiskyrė nuo žemyno, ir ten išliko izoliuota mamutų populiacija. Išmirė ji, tyrimo autorių duomenimis, tik prieš 3700 metų. Pagal vieną versiją tai įvyko dėl to, kad sala buvo pernelyg maža, kad palaikytų gyvybę populiacijai, tačiau genetiniai tyrimai privertė mokslininkus iškelti hipotezę apie ten gyvenančių genetinės kaitos sustojimą, kas ir privertė juos galutinai išnykti.

Grupė tyrėjų iš Stokholmo universiteto, iš Evoliucijos centro Madride ir Valtybinio Vrangelio salos draustinio (Rusija) atliko mitochondrinių DNR, paimtų iš mamutų, gyvenusių Vrangelio saloje, kaulų, dantų ir ilčių tyrimą. Tiriamieji mamutai gyveno ten tiek iki atsiskyrimo nuo žemyno, tiek prieš pat išnykimą, t.y. esant visiškai populiacijos izoliacijai. Tokiu būdu paleontologai pasekė saloje gyvenusių gauruotųjų mamutų genetinius pakitimus.

Rusijos Mokslų Akademijos Paleontologijos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio Jevgenijaus Maščenko manymu, ši versija mažai tikėtina, kadangi jo duomenimis sala atsiskyrė nuo žemyno prieš 5-6 tūkstančius metų, o mamutai joje išmirė maždaug prieš 4500 metų, t.y. ten buvusi populiacija gyveno izoliuota viso labo 1500 metų ir per tiek laiko esminių genomo pakitimų įvykti negalėjo.

Įdomu, kad kitas tyrimas, kurį atliko amerikiečiai iš Aliaskos, Jutos ir Ankoridžo universitetų, padarė išvadą dėl genomo pasikeitimo mamutams, taip pat ilgą laiką gyvenusiems izoliacijoje (apie 5000 metų) Pribylovo salose. Neseniai apsinuoginusių gyvūnų likučių amžius siekia maždaug 5700 metų. Tai pats “jauniausias” radinys iš visų aptiktų Šiaurės Amerikoje. Kaip manoma, mamutai išnyko iš Pribylovo salų prieš 4500-3500 metų. T.y. maždaug tada, kai išnyko ir Vrangelio saloje.

Tytimų autorių nuomone, toks ilgas mamutų egzistavimas (jų išnykomas žemynuose prasidėjo prieš 12 500-12 000 metų) gali būti paaiškinamas tuo, kad salose nebvuo žmonių iki pat to laiko, kol ten neišsilaipino rusai. Papildomas faktorius, leidęs ilgiau išgyventi populiacijai salose, kaip parodė stabiliųjų izotopų analizė, galėjo būti tai, kad čia būta aukštos kokybės pašarų. Tokiu būdu amerikiečių paleontologai niekaip nesusieja vėlyvą mamutų išmirima Pribylovo salose su jų genetiniais pasikeitimais, o sugrąžina mus atgal prie žmogaus veiklos ir gyvūnų gyvenimo sąlygų kokybės.

Šaltinis: visokybes.com