Vaiduokliai šalia mūsų

Vaikai mato vaiduoklius gerokai dažniau, negu galima įsivaizduoti. Todėl, kad, skirtingai nuo suaugusiųjų, jie jais tiki. Tačiau dažnai aklas tikėjimas ateiviais iš anapusinio pasaulio priveda prie neprognozuojamų pasekmių, kurias srėbti tenka netikintiems dėdėms ir tetoms.

 

Demonas moterų tualete

 

2003 metais pietų Indijos miesto Tiručio policijai iškilo rimta problema: vaikai atsisakinėjo eiti į mokyklą po to, kai vietinis laikraštis paskelbė kompiuteriu sumontuotą vaiduoklio nuotrauką. Joje buvo pavaizduotas paauglys, kuriam už nugaros kabojo bekojis ir berankis vaiduoklis su ilgais plaukais. Laikraščio publikacijoje buvo tvirtinama, kad nuotraukoje pavaizduotas berniukas randasi su grupe studentų iš Bangaloro, kurie iškeliavo į kalnus, į pikniką. Ten jis neva pamatė vaiduoklį, o paskui atsidūrė komoje.

 

Istoriją pasigriebė kiti laikraščiai ir sukėlė paniką tarp tėvų, kurie nusprendė nebeišleisti vaikų iš namų, baimindamiesi, kad juos gali ištikti tas pats likimas. Miesto administracijai ir policijai teko ilgai įrodinėti vietiniams gyventojams, kad žinia tebuvo tik “antis” ir meistriškas fotošopinis koliažas.

 

Po dviejų metų dar viena “antis” apie vaiduoklį kainavo gyvybes aštuoniems mokiniams. Tragedija įvyko Kinijos miesto Guano pradinėje mokykloje, maždaug 20.00 vietiniu laiku, kai iškart kelios jaunesnių klasių mokinių grupės ėjo iš mokyklos po ilgai trukusių užsiėmimų. Laiptinėje, vedančioje link išėjimo, nedegė šviesa. Kažkokiu momentu kažkuris iš mokinių riktelėjo: “Vaiduoklis!”, jo žodžius pasigavo likusieji ir prasidėjo panika. Išsigandę vaikai metėsi žemyn. Vienas vaikas nukrito, bet sustabdyti minios buvo jau nebeįmanoma. Keli užkliuvo už nukritusiojo, prasidėjo spūstis. Žuvo 8 vaikai, dar 45 patyrė įvairaus laipsnio traumas ir buvo hospitalizuoti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kaip tvirtina parapsichologai ir ekstrasensai, tokia audringa reakcija į žinią apie vaiduoklį, anaptol nėra susijusi su taip vadinamu minios sindromu – “visi ėmė bėgti, tai ir aš bėgau”. Vaiduokliai gyvena ne tik senovinėse pilyse. Jų pilna visur, tame tarpe ir mokyklose. Mokiniai apie juos žino, o suaugusieji yra linkę laikyti paauglių pasakojimus paprasčiausiomis vaikiškomis fantazijomis. Tiesa, tik iki to laiko, kol patys nesusiduria veidas į veidą su tamsiosiomis jėgomis.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

2003 metais Indijos kaimo Kapuravala gyventojai buvo labai įbauginti ir netgi uždraudė savo dukroms lankyti valstybinę vidurinę mokyklą mergaitėms po to, kai ėmė sklisti gandai apie kažkokį demoną, radusi sau prieglobstį mokyklos tualete. Buvo pranešama, kad ten užėjusios trys mokinės, po susitikimo su vaiduokliu, ėmė patirti epilepsijos priepuolius. Dėstytojai neigė gandus kaip įmanydami, kol vieną iš jų “tualetinis demonas” nesudaužė iki tokio laipsnio, kad teko gabenti į ligoninę. Tik tada mokyklos administracija pakvietė šventiką, kuris atliko mokykloje specialų ritualą – apvalymą ugnimi.

 

Pastatai ant kaulų

 

Visiems žinoma, kad vaiduokliai neatsiranda patys savaime. Jie arba sukuriami, įvykdžius kruviną nusikaltimą, arba iššaukiami, vėlgi nesąmoningai, atlikus vienokį ar kitokį vandalizmo aktą. Pavyzdžiui, suardžius senas kapines ir toje vietoje pastačius mokyklą. Tokių mokyklų Rusijoje – šimtai, jeigu ne tūkstančiai. Viena jų yra Omutinsko mieste, Kirovo srityje. Ją pastatė 7-ame XX amžiaus dešimtmetyje ant buvusių kapinių, ir nuo to laiko mokyklos darbuotojai ne kartą tamsiouse koridoriuose buvo susitikę su “kažkuo”.

 

Kartą toje mokykloje vyko vakaras su diskoteka. Ta proga įėjimą į trečią aukštą užtvėrė, kad niekas ten nesislapstytų. Staiga linksmybių įkarštyje pasigirdo triukšmas ir laiptais iš tamsaus to aukšto koridoriaus gausiai pasiliejo vanduo. Puolė viršun, bet ten nieko nebuvo. Įdomiausia, kad trečiame aukšte jau seniai nebuvo nei kranų, nei kriauklių, nei veikiančių tualetų. Matyt, padarė išvadą mokyklos darbuotojai ir mokiniai, garsi muzika nepatiko čia gyvenantiems vaiduokliams ir jie, “materializavę” tonas vandens, tokiu būdu “paprašė” šokančiųjų sumažinti garsą.

 

Priprato prie vaiduoklių bei įvairiausio pobūdžio poltergeisto pasireiškimų ir mokykloje, esančioje Komijos respublikoje, Siktyvkaro rajohe, Časovo kaime. Kai baigiasi pamokos ir ateina vėlus vakaras, kaimo mokyklos klasėse ir koridoriuose pasidaro neramu – tvirtina daugybė liudininkų, kurie ne kartą yra matę “bekūnę būtybę”.

 

Žurnalistai iš respublikinio leidinio “Tribūna”, susidomėję anomaliais reiškiniais Časovo mokykloje, nutarė atlikti nuosavą tyrimą. Štai ką jiems papasakojo vietiniai gyventojai, kurių vardai, dėl suprantamų priežasčių, buvo pakeisti.

 

“Tai nutiko vėlai vakare. Mano dukra Nataša dirbo mokykloje valytoja. O aš jai padėdavau. Kartą plaunu grindis ir staiga girdžiu: ten, kur mokytojų kambarys, kažkas vaikšto koridoriumi. Žingsniai lengvi, tartum moteriški. Pasidarė baisu. Sakau: “Nevaikščiok, negąsdink manęs, geriau padėk grindis išplauti” Žiūriu – jau kitame sparne vyras vaikšto garsas toks, tarsi būtų apsiavęs kerziniais auliniais. – prisimena Časovo kaimo gyventoja 57 metų amžiaus Galina Belikova. – O dukra matė, kaip durys 6 klasėje pačios savaime ėmė atsidarinėti. Paskui – žingsniai koridoriumi – cak cak cak. Iš baimės ji pabėgo į lauką…”
 
Buvusi jaunesnių klasių mokytoja Valentina Korobova buvo atleista mažinant etatus ir dabar naktimis sargauja savo buvusioje mokykloje. Ji pasakojo atvykusiems žurnalistams, kad ne tik jaučia, bet ir mato “triukšmo šaltinį”.
 
”Iš pradžių tik girdėdavau, kad po mokyklą kažkas bėgioja, šokinėja, šoka. O paskui jis man pasirodė. Įsijungiau televizorių ir staiga girdžiu, kad koridoriuje kažkas pagal muziką šoka. Žvilgtelėjau, o ten – nedidukas vyriokas. Visas apsirengęs baltai, batai irgi balti, su kulniukais…”
 
Valentina yra įsitikinusi, kad “naminukas” nėra piktas. Jis kartą ją netgi pažadino, kai ji užmiršo naktį, per šalčius, vandenį iš vamzdžių išleisti.
 
Vaikai iš vietinio kraštotyros muziejaus, vadovaujami mokytojo Aleksandro Potolicino specialiai važiavo į Siktyvkarą, į Nacionalinį archyvą. Ten ir sužinojo, kad anomalijos mokykloje atsirado ne šiaip sau. Pasirodo, praeityje vietoj mokyklos buvo kapinės.
 
Ežvino šventyklos popas tėvas Vladimiras žurnalistams prasitarė, kad dvasininkams neretai tenka susidurti su panašiais “bildukais”. Jų pasirodymą mokykloje, jis sieja būtent su kapaviečių sugriovimais, kurie sovietų laikais vyko visuotinai. “Rusioje visada egzistavo paprotys: šventyklos arba laidojimo vietoje negalima statyti namų. Reikia gerbti protėvius. O Časovo mokyklą reikia būtinai pašventinti”, – pareiškė tėvas Vladimiras.
 
Čia bus visai vietoje prisiminti įvykius, kurie prieš kelis metus vyko Severodvinsko humanitarinėje gimnazijoje, kurios patalpos įrengtos sename pastate. Sargai naktimis čia jausdavosi nelabai jaukiai. Budėjimo metu nuolat girdėjosi paslaptingos, širdį draskančios dejonės, šliūžuojantys žingsniai per aidžius koridorius. Galiausiai mokslo įstaigos vadovybė kreipėsi pagalbos į dvasininkus. Po to, kai buvo atlaikytos pamaldos, anomalūs reiškiniai gimnazijoje liovėsi.
 
Šabašas internate
 
M. Kornilova iš Novokuznecko kelis metus dirbo mokykloje-internate protiškai atsilikusiems vaikams. Ją sukrėtė, kad įstaigoje tiesiog knibždėjo visokiausi poltergeistiniai reiškiniai. Priežastys, kaip ji greitai suprato, buvo dvi. Pirma – seni mokyklos korpusai buvo pastatyti tiesiai ant apleistų kapinių pačiame miesto pakraštyje, toliau prasidėjo laukai ir miškas. Antra – psichiškai nestabilūs, su sumaitotais likimais vaikai. Jie arba patys gausiai skleidė aplink save, arba pritraukdavo neigiamą energetiką iš šalies.
 
”Praeitą vasarą visus vaikus išvežė į stovyklą, o mus, darbuotojus, privertė saugoti pastatą nuo vagių. – pasakoja M. Kornilova. – Budėjimas truko ištisą parą ir būtinai po du ar po tris bendradarbius. Atėjo ir mano eilė. Porininkė man pasitaikė dievota. Jos vardas buvo Nina. Įsikūrėme mokytojų kambaryje, kur buvo švariau. Ji išsitraukė savo mėgstamą sąsiuvinuką su maldomis ir vos perskaitė pirmą eilutę, kai į duris smarkiai pabeldė (o mes trečiame aukšte vienos, ir lauko durys užrakintos), paskui pasigirdo toks baisus murmėjimas, kad net pašokome iš siaubo. Nina perskaitė maldą iki galo ir paprašė manęs, kad išleisčiau ją, jai kažkur nuvažiuoti reikėjo. Ką darysi – išleidau…
 
Likau viena, buvo dar pietų metas. Uždarau paskui Niną lauko duris, užrakinu, grįžtu į fojė. Nėra kas veikti. O fojė du dideli veidrodžiai kaba – žmogaus ūgio. Sustojau, apžiūrinėju save. Ir staiga mano atspindys pranyksta ir aš matau veidrodyje kažkokią siaubingą, man besišiepiančią fizionomiją. Taip ir sustingau. Tyčiai garsiai kalbu maldą, o iš siaubo net plaukai ant galvos kruta. Paskui, jaučiu, baimė palieka mane ir apima baisus snaudulys.
 
Grįžau aš į mokytojų kambarį, priguliau ant sofutės ir nė neprisimenu kaip užmigau. Ir miegodama vėl jaučiu, kad sėlina prie manęs žvėris ir matau kaip jis, į leopardą panašus, šoka man ant krūtinės. Apimta siaubo atsipeikėjau, tačiau žvėris spaudžia mane ir aš didelėmis pastangomis, it sukaustyta, vos apversdama liežuvį, šnabždu “Tėve mūsų”. Žvėris išsisklaido, tirpsta, tačiau labai nenoromis, urgzdamas…
 
Vakarop sugrįžo Nina. Jai pasirodžius, mokytojų kambaryje staiga smarkiai užkvipo kepta žuvimi, vamzdžiai suūžė ir kažkoks velniškas juokas, bildesys per visus aukštus pasigirdo. Nina sako:
 
– Na, štai, velniai puotą pradėjo!
 
Išpūčiau akis, o paskui net burną pražiojau, kadangi pamačiau lange kaip man iš lauko mojuoja nukirstos žmogaus rankos. Dėkui Dievui, vėlai vakare sulaukėm “pastiprinimo”. Jaunas vyras, botanikos mokytojas, turėjo naktį budėti mokykloje, kuri stovi priešais gyvenamąjį korpusą. Jis, suprantama, neskubėjo ten eiti – su mumis sėdėjo. Kažkas apie pirmą nakties žiūrime – ogi mokykloje dar vienas langas šviečia. Kas gi tai – gal kažkas įlindo? Vieta juk nuošali. Nuėjome ten trise. Užeiname – šviesos nebėra, tamsu nors į akį durk. Botanikas nutarė likti čia miegoti, priimamąjame prigulti
 
Nepraėjo nė pusvalandžio, kai jis atlėkė pas mus, visas kažkoks pasišiaušęs, susijaudinęs. “Aš ten šiandien daugiau neisiu!” – šaukia. Nepatogu ja, aišku, buvo prieš mus, bet kai ką iš jo ištraukėme. “Tik atsiguliau, žiūriu – palei laiptus senukas su apsiaustu atsirado ir taip įdėmiai labai į mane žiūri. Pasidariau visas kaip nesavas…” Daugiau iš jo ką nors išpešti nepavyko, bet buvo aišku, kad su kažkuo jis grūmėsi – apie tai bylojo visa jo išvaizda.
 
O aš po šio budėjimo nutariau išeiti iš internato. Daugybė mirčių bendradarbių ir jų giminaičių tarpe kėlė nelabai geras mintis: tai vienai vyras žūva, tai kitai, tai trečiai – kažkoks prakeikimas! Ir išėjau. Nesigailiu dėl to. Netrukus viena mokytoja mirė nuo vėžio, kitai vėlgi vyras žūsta. Štai toks šabašas tame internate…”
 
Vampyrai ant sienų
 
Ne mažiau fantastiška istorija nutiko vienoje Ufos mokykloje.
 
Kad mokyklos sienos nebūtų tokios niūrios, direktorius paliepė jas ištapyti. Pakvietė dailininką – 27 metų amžiaus Sergejų, dirbusį Maskvoje ir, jei tikėti jo žodžiais, ištapiusį ten tris šventyklas. Po poros mėnesių klasių buvo neįmanoma atpažinti. Nuo sienų žvelgė mokslininkų, poetų, rašytojų veidai. Ir tik viena klasė – istorijos – buvo ištapyta visokia velniava – raganų, burtininkų ir net vampyrų paveikslais. Štai tada ir prasidėjo mokykloje visokie negeri dalykai.
 
Prasidėjo viskas nuo to, kad vienam iš 6 a klasės mokiniui staiga nei iš šio, nei iš to plūsterėjo kraujas iš gerklės. Jo suolo draugui ant rankų pasirodė didelės opos, kurios pabaldavo ir imdavo nykti, vos tik jis išeidavo iš kabineto. Kitiems vaikams pasitaikė epileprijos priepuolių. Įeidami į kabinetą, mokiniai konvulsingai kosėjo ir smarkiai nervinosi, kartais prieidavo iki isterijos. Daugeliui imdavo smarkiai svaigti galva, dėl ko jie paprasčiausiai alpdavo ir krisdavo ant grindų. Beveik visiems ašarojo akys ir užguldavo nosis.
 
Sujaudinti neįprastų įvykių mokytojai iškvietė į mokyklą sanitarinės epidemiologinės tarnybos darbuotojus. Tie ilgai tyrinėjo kabinetą, ėmė analizei oro ir dažų pavyzdžius, tačiau nieko nesurado. Vietinio civilinės gynybos štabo atstovai, iškviesti į mokyklą, irgi nieko ekstraordinaraus neaptiko. O mokiniai ėmė paprasčiausiai bijoti eiti į tą kabinetą. Direktoriaus potvarkiu, klasę užrakino ir užantspaudavo. Tačiau praėjo kelios dienos ir tas pats ėmė dėtis kitose klasėse, kuriose padirbėjo “dailininkas iš Maskvos”.
 
Kažkas iš mokytojų nusprendė pakviesti į mokyklą pažįstamus ekstrasensus ir “rėmininkus” – žmones, kurie matuoja biolaukus ir bioenergetinių impulsų stiprumą patalpose. Rezultatas: visi “rėmeliai” blogose patalpose iškart imdavo suktis kaip pašėlę. Ekstrasensai gi paprasčiausiai atsisakė įeiti į klases, pareiškę, kad jos, tarsi dujų balionai iki viršaus pripildytos juodosios energijos…
 
Situaciją pataisyti galėjo tik vietinis šventikas. Pašventinęs mokyklą ir apšlakstęs ištapytų klasių sienas šventuoju vandeniu, jis visus peržiegnojo po kelis kartus ir paprašė kurį laiką į mokyklą neužeiti. O paskui įvyko tikras stebuklas: po pašventinimo dažai ėmė po truputėlį skilinėti, kol sienos visiškai neapsinuogino. Greitai išnyko visi negalavimai ir mokiniams. “Tarsi išties “kažkas” būtų pasitraukęs ir išgaravęs”. – pasakojo mokytojai. “Čia buvo kažkas, kas susiję su piktosiomis jėgomis”. – pareiškė ta proga mokyklos direktorius.
 
O dailininko jau ir pėdos ataušo, jo taip ir nesurado…
 
Геннадий ФЕДОТОВ, собкор «АН» 17, Аномальные новости 2007


2500
11 Comment threads
2 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
valentinas

as maciau vaiduokly kai buvau nusifotografaves!!! O dabar man tik sapnuojasi jie! :(

Sniege

Gyvenkime Dievo sviesoje,mylekime vieni kitus ir gyvenima.Ismokime dziaugtis net menkomis smulkmenomis ir gyvenimas bus grazus ir vaiduokliai bus nebaisus.Yra jie zinau.Todel ir sakau-gyvendami Dievo sviesoje turesite visapusiska apsauga.Gaila. Dauguma zmoniu galvoja kad nieko nera…Tikrai jie klysta.Kad jie zinotu…Linkiu ramybes taikos ir meiles visiems :)

Arvis

Mielas, svetaines administratoriau ir naujienu rasytojai… ne visi vaiduokliai yra tamsiosios ar piktosios jegos… kai taip rasot jus parodot savo primityvu, bei banalu mastyma

Van Gogas

Ten gal Van Gogas buvo tas tapytojas, bande Mona Liza nukopijuot, bet kažkaip jam nesisekė…

emilija

as manau kad vaiduoliai egzistuoja bet dauguma vietu ju nera

rosita

as manau kad vaiduokliu visai niera

Arvis

pabandyk kada su draugais spiritizma…

Anonimas

istikruju vaiduokliai egzistuoje bed beveik niekur ju nera

:)

Kiekvienos mokyklos tuolete yra po vaiduokli :DD Maniškėje taipat buvo tik aš jo kažkaip nemačiau :))

lolita

M es esam 3seserys.dvi matom mirusius,o jauniausia-ne.Tai mums duota nuo mazens.

Teroras

Galetum apie tai forume placiau papasakoti? Labai idomu butu padiskutuoti, jeigu neissigalvoji.

Deivis

Man atrodo tai visiska nesamone.