Ar tikrai tik fantazija?

Kas atsirado pirmiau: tikrovė ar fantazija? Ar, kaip mano dauguma žmonių, menas mėgdžiojąs gyvenimą? O gal atvirkščiai? Kartais galima patvirtinti tezę, jog tikrovė paklūstanti fantazijai…

 

Požiūris, kad meną lemianti žmogaus prigimtis, o gyvenimas tam tikru būdu kopijuojąs literatūrą, daugeliui atrodo baisus. Tačiau esama nemažai pavyzdžių, įrodančių, jog kūrybiškas žmogus galįs ne tik sužadinti kitų žmonių fantaziją, bet ir įtakoti tikrovę. Turbūt žinomiausias su fantazija susijęs atsitikimas – 1912 metais įvykusi transatlantinio laivo “Titanikas” katastrofa. 1898 metais šis įvykis buvo tiksliai pavaizduotas romane, pasakojusiame apie laivo, pavadinto “Titanu”, avariją. Tačiau tuo fantazijos įtaka nesibaigia. Vienas iš žuvusių “Titaniko” keleivių buvo žurnalistas W.T.Steadas.

 

Savo straipsniuose jis dažnai pateikdavo laivo katastrofą kaip mirties personifikaciją, skęstančiųjų paniką prilygindamas chaosui, kuris, jo nuomone, po mirties apimąs kūno netekusią sielą. Bet ir tai dar ne visi paslaptingi fantazijos ir tikrovės sutapimai. 1935 metais angliavežys “Titanianas” vos nenuskendo, susidūręs su ledkalniu netoli tos vietos, kur įvyko “Titaniko” katastrofa. Derėtų paminėti ir palyginti neseną atvejį. 1975 metais Melkisų šeima iš Dansteiblo (Anglija) žiūrėjo per televiziją rodomą filmą apie “Titaniko” tragediją. Tuo metu, kai laivas filme susidūrė su ledkalniu, įgriuvo jų namo stogas. Jį pralaužė iš dangaus nukritęs nežinomos kilmės ledo luitas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Kaip galima paaiškinti tikrus įvykius, kurie, atrodytų, susiję su fantazija? Ar tai tik atsitiktinumas, ar visa tai turi gilesnę prasmę? Didžiausia paslaptis yra tai, kaip nepaprastai sudėtingos priežasčių ir pasekmių grandinės gali realybėje susieti žmones, vietas, pavadinimus, vertybes ir pan. Ar gali būti, jog atsakymas neretai glūdi tokiuose poeziją inspiruojančiuose šaltiniuose kaip angelai, dvasios ir kitos būtybės, taip pat svajonės?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

1975 metų gruodžio mėnesį Jeaną-Charlesą Willoquetą, labiausiai ieškomą Prancūzijos nusikaltėlį, policininkai sučiupo tuo metu, kai jis žiūrėjo per televiziją demonstruojamą filmą apie policijos darbą. Kai 1975 metų balandžio mėnesį televizija rodė filmą “Per aštuoniasdešimt dienų aplink pasaulj”, Ratvele (Anglija) ūmai dingo elektra. Mat į aukštos įtampos liniją atsitrenkė oro balionas su dviejų žmonių įgula. Tai įvyko tuo metu, kai pora filmo herojų rengėsi pakilti nuo žemės savuoju oro balionu. Įdomu, ar taip būtų atsitikę, jei filmas nebūtų rodomas tada, kai virš Ratvelo skrido balionas?

 

Davidas Boultonas vienoje iš savo knygų iškėlė mintį, jog Hearstų šeimos įpėdinės Patricijos pagrobimą 1974 metais inspiravęs pornografinis romanas “Juodaodis grobikas”, išleistas 1972 metais. Romane milijonieriaus turtų paveldėtoja Patricija pagrobiama iš universiteto miestelio, o jos bičiulis sumušamas. Apie pagrobtąją tėvams pranešama laikraščio skelbimų skyriuje. Jaunas juodaodis revoliucinės grupės vadas suvilioja merginą, kuri galiausiai prisideda prie grobikų. FTB agentai apklausė Džeimsą Ruską, romano “Juodaodis grobikas” autorių, nes buvo tikri, jog Patty Hearst pagrobėjai nukopijavę knygos veiksmą. Jie net ėmė manyti, jog pats Ruskas suplanavęs šią akciją drauge su grobikais – tiek daug bendrų bruožų su tikrove turėjo jo romano herojai ir veiksmas. Ruską, lygiai kaip ir FTB, nepaprastai nustebino daugybė sutapimų. Bet jis įrodė esąs nekaltas. Įdomiausia, jog net jei grobikai ir nukopijavo jo romaną, kas galėjo manyti, kad pagrobtoji pereisianti jų pusėn? Ar tai dar kartą patvirtina tezę, kad “esame tik marionetės”?

 

1971 metų kovo 8-ąją operos žvaigždė Marie Collier savo bute Londone su vadybininku aptarinėjo ateities planus. Ūmai ji atidarė langą, iškrito pro jį ir užsimušė. Dainininkės paskutinysis vaidmuo buvo Toska, kuri to paties pavadinimo operos paskutiniame veiksme nukrenta nuo sienos į mirties glėbį.

 

Viename iš geriausių filmų, kuriame vaidino aktorė Julie Christie – “Dabar nežiūrėk” – sutuoktinių porą persekioja dvasia mažo berniuko, kuris nuskendo tvenkinyje prie jų namų. Šio filmo turinys tapo tragiška tikrove Jonathanui ir Leslie Heale’ams. Jie gyveno Julie Christie sodyboje, Velse. Kino žvaigždei rengiantis išvykti, Leslie Heale išvydo savo pusantrų metų sūnų tvenkinyje priešais namą. Ji puolė į vandenį ir ištraukė vaiką, kaip filme pasielgė tėvas, tačiau berniukas jau buvo nebegyvas. Taip siaubingai gyvenime pasikartojo filmo veiksmas.

 

Panašią istoriją savo knygoje “Neįtikėtinas sutapimas”, išleistoje 1979 metais, aprašė Alanas Vaughanas. Susidaro įspūdis, jog fiktyvių istorijų, kurios vėliau tampa tikrove, autoriai šiek tiek atsakingi už šiuos įvykius. Neabejotinai rašytojus ar aktorius labiau išmėgina likimas negu kitų profesijų atstovus. Vaughanas rašo:

 

“Freiburgo universitete studijavau sinchronizmo pagrindus, vadovaujant profesoriui Hansui Benderiui iš Psichologijos ribinių sričių instituto. Benderis tuomet tyrė vienos aktorės sapnus. Pasirodė, jog apie 10% sapnų išsipildė jos vėlesniuose vaidmenyse.”

 

Tam tikrus įvykius į tikrovę gali perkelti ir pasakos bei legendos. Žemiau aprašomas atvejis primena vieną iš pasakos apie Sniego karalienę versijų. 1979 m. rugpjūčio 19 d. “Sunday Express” pranešė, jog Barselonoje suimta žemaūgių vyrų gauja. Apsiginklavę pneumatiniais šautuvais, jie plėšdavo juvelyrines parduotuves. Gaujai vadovavo aukšta, stambi blondinė, vardu Neves. Išvertus iš ispanų kalbos, tai reiškia “sniegas”.

 

Šioje vietoje kyla klausimas apie mitų kilmę. Rytojaus padavimai, taip pat ir apie neišaiškintus reiškinius, gimsta šiandien. Konkrečių reiškinių pasikartojimas patvirtina faktą, jog kai kurie nesąmoningi dalykai turi prototipų, kurie kartojasi realiame pasaulyje. Tai galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: praėjus kelioms savaitėms po to, kai Komorai, salų archipelagas, plytintis tarp Madagaskaro ir Afrikos, 1975 metais išsivadavo iš kolonijinio Prancūzijos jungo, Alis Soilihas, padedamas Svetimšalių legiono pulkininko Bobo Denardo, nuvertė demokratiškai išrinktą prezidentą ir paėmė valdžią į savo rankas. Jis šalyje įvedė terorą. Burtininkė išpranašavo, kad jį nužudysiąs žmogus su šunimi. Diktatorius nedelsiant liepė nugalabyti visus salose esančius šunis. Trečiaisiais valdymo metais jis buvo nuverstas ir nužudytas – tai tikrai padarė žmogus su šunimi, tas pats Denardas, padėjęs jam užgrobti valdžią, o dabar kovojęs prieš nekenčiamą diktatorių. Maišto metu Denardas turėjo vilkšunį.

 

Šis motyvas žinomas ir iš mitų: šalies valdovas mėgina išvengti išpranašautos mirties, šalindamas visus gresiančio pavojaus šaltinius. Prisiminkime Pelijo, Jasono, Edipo istorijas.

 

Jei prototipai gali įtakoti realių reiškinių pasaulį, galima manyti, jog prie juos sukeliančių veiksnių priklauso visi daiktai, vietos, žmonės, įvykiai ar informacija, tokia kaip pavardės, laikas ar reikšmės. Šie veiksniai sudaro kažką panašaus į genetinį kodą. Nežinia, kiek iš tikrųjų jų esama. Palankiomis sąlygomis jie ima veikti ir suteikia situacijai sinchronišką pobūdį. Įtaka tokio kodo, kuris sutapo ir su “Titaniko” katastrofos vieta, ir su įvairiais laivo pavadinimo bei aplinkybių variantais, vos nesukėlė “Titaniano” avarijos. Tam pasitarnavo daugybė smulkių atsitikimų.

 

Norint paaiškinti tokius procesus, nebepakanka pažinti meno, imituojančio gyvenimą. Ši koncepcija labai paplitusi, bet įtaka turinti būti dvipusė. Galbūt neįvertiname savo sugebėjimų formuoti aplink save pasaulį. Šia galia pasižymi visi šamanai, žyniai, magai ir mistikai. Kaip matome, kartais ir rašytojo kūrybos dovana būna tokia stipri, kad jo kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą.

 

Rašytoja Pearl Binder papasakojo įdomų atvejį. 1966 metų rudenį ji bei jos bičiulis George Ordishas su žmona Olive kūrė satyrinį romaną – jis buvo išleistas 1972 metais pavadinimu “Tik moterims”.

 

“Visiškai spontaniškai pasiūliau, kodėl turime rūpintis ateitimi, jei dėl demografinio sprogimo Londone jau nebeįmanoma gyventi? Haid Parke jau dygsta benamių palapinės. Būtent ten savo palapinę stato ir vienas iš amžinų bėglių. Vienietis, – pridūrė Ordishas, – buvęs tarnautojas. Neįmanoma ištarti vengriškos pavardės Nadoloy… Horvathas-Nadoly, – užbaigė Olive. – Po to kalbėjomės apie kitus romano veikėjus. Po kelių dienų mus nustebino rytmetiniuose laikraščiuose pasirodžiusi žinutė. Haid Parke policija suėmė benamį svetimšalį. Jo pavardė buvo Horvathas-Nadoly.”

 

Visi trys literatai tarsi pajuto, kad šis vargšas vyrukas buvęs jų fantazijos tvarinys. Pearl Binder rašė: “Mums susidarė įspūdis, tartum būtume sumanę valkatą ir prikėlę jį gyventi…”.

 

Tokie aplinkybių sutapimai ir gimdo legendas. O gal už viso to slypi likimo galia?


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
set

Tai jau tikrai, telepatai suknisti. Na, as vienas is ju..

enrika.prialgauskyte

tu vienas is telepatu?