Svečiai iš niekur

Vargu ar atsiras žmogus, kuris bent sykį nebūtų susimąstęs apie gyvenimą po mirties. Kažkada lenkų fantastas S. Lemas šitaip svarstė: tikimybė kiekvienam iš mūsų konkrečiu momentu gimti konkrečioje vietoje, jeigu apžvelgsi mintimis begalinę mūsų pirmtakų minią, yra artima nuliui. Bet mes juk visgi atsiradome šiame pasaulyje! Vadinasi, – padarė išvadą rašytojas. – Mūsų gimimo konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje tikimybė yra lygi 100 procentų!

 

Romi Šnaider pasirodymas

 

Pasaulinio garso austrų aktorė Romi Šnaider mirė 1982 gegužės 29 nuo širdies priepuolio, būdama 43 metų amžiaus. Tų pačių metų lapkritį vokiečių inžinierius Klausas Šraiberis, dirbdamas savo laboratorijoje Eks-la-Šapelėje (Prancūzija), staiga išgirdo aktorės, su kuria buvo artimai pažįstamas, balsą. Balsas sklido iš išjungto televizoriaus ekrano. Aktorė ištarė tris frazes: “Klausai! Aš čia. Kaip tai nuostabu!”, “Aš ateisiu rytoj po vidurdienio” ir “Aš pasirodysiu tau TV ekrane”.

 

Kitą dieną Šraiberis įsijungė televizorių ir ėmė nekantriai laukti, kas bus toliau. Galiausiai ekrane pasirodė balta dėmė, kuri ėmė labai lėtai virsti aiškiu moters veido profiliu. Šraiberis palaipsniui ėmė atpažinti jame Romi Šnaider profilį. Tačiau labiausiai jį apstulbino jaunatviška aktorės išvaizda – ekrane jai buvo ne daugiau kaip 20 metų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Žiniasklaida akimirksniu tiražavo portretą ir iškart atsirado tokių, kurie palaikė tai padirbiniu. Ypač stengėsi vokietis demaskuotojas Fidelijus Koberlė. Jis nurūko į kino archyvus, vildamasis surasti panašią aktorės nuotrauką. Instrumentinės komunikacijos, kaip buvo pavadinti panašaus pobūdžio eksperimentai, entuziastai buvo sukrėsti publikavus kadrą iš austrų filmo “Jaunoji ledi ir komisaras (1958), su labai panašiu aktorės atvaizdu. Kiti specialistai rado skirtumų nuo originalo, kurį padarė vokiečių inžinierius. Autoritetingiausi instrumentinės transkomunikacijos žinovai paaiškino aktorės “atjaunėjimą” jos pačios iniciatyva: Romi Šnaider labai norėjosi atrodyti šio kontakto metu kuo puikiau. O gauti reikalingą vaizdą “jiems”, matyt, nesudaro didelių sunkumų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Atsitiktinis kontaktas

 

1959 metais švedų dailininkas ir kino prodiuseris Fridrichas Jurgensonas susidomėjo paukščių balsų įrašais. Kartą, padaręs eilinį įrašą, jis nutarė perklausyti, kas gavosi ir didelei savo nuostabai paukščių trelių fone išgirdo balsus žmonių, kurių, darant įrašą, nebuvo. Po 4 panašių eksperimentų metų Jurgensonas sukvietė spaudos konferenciją, kurios metu paskelbė savo rezultatus. 1960 metais Stokholme buvo išleista tyrinėtojo knyga daug sakančiu pavadinimu “Balsai iš Visatos”. Ją perskaitė ir latvių psichologas bei filosofas Konstantinas Raudivas, kuris padarė išvadą, kad autoriaus pateikti faktai yra visiškai patikimi. Dar daugiau, Raudivas pradėjo Vokietijoje nuosavus tyrinėjimus, įtraukęs į savo komandą nemažai entuziastų ir remdamasis savo gautais duomenimis parašė knygą “Prasiveržimas”.

 

Gautų balsų ypatybės

 

Raudivo grupė išanalizavo neįprastus įrašus ir išsiaiškino kelias gautų balsų ypatybes. Tarp viso kito, tyrinėtojai pažymėjo pernelyg didelį tariamų žodžių ir frazių tempą. Be to, balsai skambėjo ne monotoniškai, o kažkokiais šuoliais ir, kas įdomu, be kokių nors pazių tarp žodžių ir frazių. Tarsi “dvasios” būtų skubėjusios siūsti savo “pranešimus”, suprasdamos magnetofono juostelės trukmės ribotumą. Buvo pastebėtas dar vienas keistumas: kai įjungdavo magnetofoną perklausyti paslaptingiems balsams, naminiai gyvūnai, jeigu tokių būdavo netoliese, skubiai palikdavo patalpą.

 

9-ojo dešimtmečio viduryje sutuoktiniai Megė ir Žiulis Harš-Fišbachai iš Liuksemburgo sulaukė keisto telefono skambučio. Pasirodo, tai skambino jau minėtas konstantinas Raudivas, tiesa, tuo metu jau miręs! Tiesą sakant, nuo panašių sutuoktinių iš Liuksemburgo eksperimentų ir prasidėjo šiuolaikinė instrumentinės transkomunikacijos epocha. Šiandien šie kontaktai užmezgami per radiją, TV, telefoną, net kompiuteriu.

 

Maždaug tuo laiku savo veiklą šioje srityje pradėjo šiuo metu vienas žymiausių transkomunikatorių Markas Masi, vadovaujantis galingai aktyvistų grupei, reguliariai kontaktuojančiai su ganėtinai žymiais, kol buvo gyvi, žmonėmis. 1995 metų rugsėjo 3 dieną Londone susirinko kelios dešimtys šio judėjimo šalininkų iš 8 valstybių ir įkūrė Tarptautinį instrumentinės transkomunikacijos tinklą. Vienas “tinklo” įkūrėjų buvo ir minėtasis amerikiečių tyrinėtojas Markas Masi.

 

Ši organizacija paskelbė tokį kreipimąsi į žmoniją: “Tarptautinė ekspertų grupė, užsiimanti instrumentine transkomunikacija, jau ilgą laiką dirba su esybėmis, kurios įkūnija kitą pasaulį. Mūsų nematomi kolegos tiekia mums informaciją apie savo pasaulį šiuolaikinių elektroninių prietaisų pagalba, tame tarpe ir faksu. Rezultatas: pirmąkrt istorijoje mes gavome nepaneigiamą įrodymą, kad egzistuoja užribinis gyvenimas”.

 

Stebėtini liudijimai

 

Vieną 1973 lapkričio dieną profesorius Mario Rebičis iš Finale Emilijos (Emilija Romanja provincija, Italija) sėdėjo giliai susimąstęs priešais savo išjungtą televizorių, užimtas jam paskirto naujo projekto nagrinėjimu. Ir staiga pasigirdo balsai. Šis faktas suintrigavo profesorių, jis nusprendė prisikasti iki reikalo esmės. Kelias dienas Rebičis sėdėjo priešais tylintį televizorių ir tik po savaitės kažkas įvyko: iš pradžių ekrane pasirodė vaizdingos Finale Emilijos apylinkės, paskui atsirado kažkokios dėmės ir juostos, kurios galiausiai pavirto didžių italų veidais. Priešais apstulbusio profesoriaus akis praplaukė Markonio veidas, labai seno Leonardo da Vinčio, jauno Galilėjaus veidai.

 

1978 spalio 14 senjora Gigjola de la Bella baisiai sumišusi stebėjo visą seriją šeimyninių portretų, judančių TV ekranu. Iš pradžių vaizdai buvo blankūs ir neryškūs, tačiau palaipsniui išryškėjo. Senjora matė juos tai iš priekio, tai iš profilio. Bet svarbiausia, atsirado kaimynės Nandos Moreli sunaus, mirusio kai jam buvo 25 metai portretas. Brunas, kaip jį vadino, buvo su ta pačia odine striuke, su kuria mirė. Jis šypsojosi, o už jo stovėjo kažkoks senukas, svetingai mojuojantis ranka.

 

Po 2 savaičių magnetofonas, kuris buvo paliktas įjungtas šalia televizoriaus, užfiksavo Bruno balsą, jis pažadėjo šį vakarą pasirodyti to paties televizoriaus ekrane. Ir išties, kai šeima įsitaisė priešais televizorių, Bruno vėl pasirodė. Gaila, šio antrojo apsireiškimo smulkmenos nežinomos…

 

Penzos eksperimentas

 

Penzos technologijos akademijoje, kaip pranešė vienas rusų laikraštis, 2006 metais įkurta mokslinė laboratorija, skirta tirti subtilias medžiagines anomalijas. Laboratorijai vadovauja humanitarinių mokslų katedros vedėjas Sergejus Volkovas. Jam pavyko įtikinti akademijos vadovybę, kad būtina bent jau pamėginti paaiškinti keistus reiškinius, su kuriais susiduria tūkstančiai žmonių visame pasaulyje.

 

Pradėjo nuo eksperimentų. Įrenginys gauti vaizdus “iš niekur” sudarytas iš televizoriaus, nustatyto laisvam kanalui priimti, videokameros, stovinčios priešais ekraną ir 23 veidrodžių. Svarbiausiu eksperimento elementu turi būti kažkoks daiktas, priklausantis velioniui žmogui – marškiniai, šukos, rašiklis ar dar geriau – nukirptų plaukų sruoga ar nagai. Jie dedami tarp televizoriaus ir kameros. Daiktai atlieka savotiško rezonatoriaus, subtilių esybių pritraukimo greitintuvo vaidmenį. Vienoje iš tokiu būdu gautų nuotraukų matosi neryškus gražios merginos profilis žemyn krentančios medžiagos fone. Kitoje nuotraukoje matosi, kad už vyro nugaros servanto stikle atsispindi moters mėlyna oda ir užmerktomis akimis veidas. Greičiausiai skenduolė. Kita nuotrauka padaryta maskvos zoologijos sode. Ant stiklo, kuriuo aptvertas voljeras, išryškėjo barzdoto vyriškio, panašaus į Rasputiną, veidas. Volkovo manymu, svečiai iš anapusinio pasaulio pasirodo esant ypatingoms atmosferos sąlygoms, pvz., po lietaus ar griaustinio, kai oras stipriai jonizuotas. Tada subtiliosios esybės įeina į violetinį diapazoną ir tampa matomos.

 

Burtų lazdelė pagal magų technologiją

 

Kaip mano Volkovas, svečius į mūsų pasaulį galima prisivilioti “lazdele”, pagaminta pagal XVII amžiaus magų technologiją. Tai lazdyno lazda, turinti savo galuose antgalius, o viduje – sidabrinę vielą. Pademonstruoti šio įtaiso veikimą Volkovas ruošiasi prie Svetlojaro ežero. Pirminė mokslininko išvada šiuo klausimu tokia: visose tokio pobūdžio anomalijose, įskaitant žmogaus pavidalo figūrų materializaciją, dalyvauja mūsų sąmonė. Ji kažkokiu būdu kontaktuoja su neregimuoju pasauliu. Mes naudojame tik 10 procentų savo smegenų pajėgumų (kitais duomenismis – dar mažiau). Galbūt yra kažkoks nežinomas potencialas, padedantis mums kontaktuoti su kito pasaulio atstovais.


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
gurm

Mano nuomone visa sita yra tiesa ir jus negalite teigti kad tai melas nes jus to neisterete ir patvirtinote

Dotyfree

Tik dabar tai sužinojai? :D

atsakovas

Mes
naudojame tik 10 procentų savo
smegenų pajėgumų (kitais
duomenismis – dar mažiau)

eik jau?