Ašigalių pasikeitimas – ateina nauja supercivilizacijos karta?

Mokslininkai nustatė, kad Žemės magnetiniame lauke formuojasi galingi sutrikimai, liudijantys apie tai, kad planetos magnetiniai poliai greitu laiku apsikeis vietomis. Skamba balsai, teigiantys, kad ryšium su tuo reikia laukti naujų pasaulinio masto gamtiniu kataklizmų, primenančių Pasaulinį tvaną.

Tokią išvadą padarė specialistai iš Danijos planetinių tyrinėjimų centro. Išvadoms pritaria ir kolegos iš Lidso (Britanija) universiteto, Iš prancūzų Žemės fizikos instituto, taip pat amerikiečių mokslininkai ir Floridos tarptautinio universiteto Majamyje.

Tyrinėtojų manymu, per pastaruosius šimtmečius Žemės magnetinis laukas žymiai susilpnėjo. To poveikį 1989 metais pajuto Kanados rytų gyventojai. Saulės vėjai prasiskverbė per susilpnėjusį magnetinį skydą ir pridarė didelių nuostolių elektros tinklams, palikę Kvebeką be šviesos 9 valandoms.

Manoma, kad planetos magnetinį lauką generuoja išsilydžiusios geležies srautai, supantys planetos branduolį. Danijos kosminis palydovas aptiko šiuose srautuose sūkurius (Arktikoje ir Pietų Atlante), kurie gali priversti srautus pakeisti kryptis. Tačiau daugelis specialistų mano, kad artimiausiu laiku tai, laimei, neįvyks.

Ir visgi, jei prognozės išsipildys, pasekmės gali būti katastrofiškos. Galingi saulės radiacijos srautai, kurie dėka magnetinio lauko dabar nepasiekia atmosferos, įkaitins viršutinius jos sluoksnius ir sukels globalius klimato pasikeitimus. Kitaip sakant, ašigalių susikeitimo momentu įvyks staigus magnetinio lauko susilpnėjimas, o tai sukels šuolišką saulės radiacijos suintensyvėjimą. Kosminiai spinduliai sunaikins viską, kas gyva arba sukels mutacijas. Išeis iš rikiuotės visi elektriniai, navigaciniai ir ryšių prietaisai bei palydovai, esantys orbitoje. Migruojantys gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai praras sugebėjimą orientuotis. Be to, neįmanoma iš anksto apskaičiuoti, kur atsiras sausuma, o kur – vanduo.

Tiesa, kai 2001 metų kovą keitėsi magnetiniai poliau Saulėje, magnetinio lauko dingimas nebuvo užfiksuotas. Saulė keičia savo magnetinius polius kartą per 22 metus. Žemėje tokie stresai vyksta žymiai rečiau, bet visgi vyksta. Gali būti, kad kataklizmai planetos biosferoje, kai išnykdavo nuo 50 iki 90 proc faunos, susiję kaip tik su polių pasikeitimu. Mokslininkai pažymi, kad būtent magnetinio lauko dingimas tapo Marso atmosferos išsisklaidymo priežastimi.

Žemės magnetinio lauko kilmė iki šiol tebėra mįslė, nors yra daug hipotezių, mėginančių ją įminti. Tas magnetinis laukas, kuris egzistuoja ant žemės paviršiaus yra suminis laukas. Jis susiformuoja dėka kelių šaltinių: srovių, kertančių Žemės paviršių, taip vadinamo sūkurinio lauko; išorinių, kosminių šaltinių, nesusijusių su Žeme, ir, pagaliau, magnetinio lauko, kurį lemia vidinė Žemės dinamika.

Pagal geomagnetinius duomenis, ašigaliai atlikdavo rokiruotes vidutiniškai kartą per 500 000 metų. Pagal kitą hipotezę, paskutinį sykį tai įvyko maždaug prieš 780 000 metų. Iš pradžių dviejų ašigalių Žemės laukas išnykdavo ir vietoje jo atsirasdavo sudėtingesnė daugiapolė struktūra, išsibarsčiusi po visą planetą. Paskui dipolis atsistatydavo, šiaurės ir pietų poliams pasikeitus vietomis.

Polių pasikeitimas – ne momentinis reiškinys, tai ilgalaikis geologinis procesas, matuojamas dešimtimis tūkstančių ir netgi milijonais metų. Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad šie pasikeitimai vyksta per labai trumpą laiko tarpą. Jei polių pasikeitimas išsitęstų per daugelį metų, teigia šie mokslininkai, tai gyvybė šiomis laiko atkarpomis būtų sunaikinta saulės radiacijos.

O kol kas fiksuojamas magnetinių polių judėjimo greičio padidėjimas, gerokai viršijantis įprastą „dreifą”. Pvz., Šiaurės pusrutulio polius per pastaruosius 20 metu įveikė daugiau kaip 200 km atstumą pietų kryptimi.

Kaip žinia, yra dvi poros ašigalių – geografiniai ir magnetiniai. Per geografinius eina įsivaizduojama planetos ašis, aplink kurią ji sukasi. Šie ašigaliai randasi 90-ąjame ir nuliniame šiaurės ir pietų ilgumose – visos ilgumų linijos susieina į šiuos taškus.

Dabar apie antrą polių porą. Mūsų planeta – tai milžiniškas kamuolio pavidalo magnetas. Išsilydžiusios geležies judėjimas vidury Žemės, tiksliau, skystame išoriniame branduolyje, sukuria aplink ją magnetinį lauką, saugantį mus nuo žudančios saulės radiacijos.

Žemiško magneto ašis pakrypusi nuo planetos sukimosi ašies per 12 laipsnių. Ji netgi neina per Žemės centrą, o randasi maždaug 400 km į šalį nuo jos. Taškai, kuriuose ši ašis kerta planetos paviršių, ir yra magnetiniai poliai. Suprantama, kad dėl tokio ašių išsidėstymo geografiniai ir magnetiniai ašigaliai nesutampa.

Geografiniai poliai irgi juda. Tarptautinės Žemės polių judėjimo tarnybos stebėjimai ir geodezinių palydovų matavimai rodo, kad planetos ašis juda 10 cm per metus greičiu. Pagrindinė to priežastis – žemės plokščių judėjimas, sukeliantis planetos masės persiskirstymą ir pasikeitimus sukimęsi.

Japonų mokslininkai išsiaiškino, kad Šiaurės ašigalis juda link Japonijos maždaug 6 cm per metus greičiu. Jis slenka ir dėl žemės drebėjimų, kurie dažniausiai vyksta Ramiojo vandenyno rajone.

Pastaruoju metu geografinio poliaus judėjimas pagreitėjo, kaip ir magnetinio poliaus. Jeigu tai tęsis, tai netrukus polius atsidurs Didžiųjų Lokio ežerų Kanadoje rajone… Prancūzų geofizikos profesorius Gotjė Julo 2002 metais jau pakėlė paniką, aptikęs Žemės magnetinio lauko susilpnėjimą palei ašigalius, kas gali būti interpretuojama kaip ankstyvasis greito polių pasikeitimo požymis.

Pagal dar vieną hipotezę, mes gyvename unikaliu laikmečiu: vyksta polių pasikeitimas ir kvantinis perėjimas į Žemės dvynį, esantį paraleliniame keturių išmatavimų pasaulyje. Aukštesniosios civilizacijos, švelnindamos planetarinės katastrofos pasekmes, šį perėjimą vykdo palaipsniui, kad sukurtų palankias sąlygas užgimti naujai supercivilizacijos šakai. Aukštesniojo proto atstovai mano, kad senoji žmonijos šaka nėra protinga, kadangi ji per pastaruosius dešimtmečius, mažiausiai penkis kartus galėjo sunaikinti planetoje visa, kas gyva, jei nebūtų laiku įsikišusios aukštesnės jėgos.