Nutapyta duona pelija kaip tikra

1991 rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis dailininkas Vasilijus Pavlenka nesėdėjo prilipęs prie televizoriaus. Kaip tik tomis dienomis jis baigė tapyti paveikslą “Antrasis pradmuo”. Lentų stalas su ar tai vyno, ar tai kraujo dėmėmis. Nuo jos slenka raudona staltiesė, suglamžyta ir apdriskusi, kabindamasi skyle už stalo kampo. O viduryje, prilaikydamas staltiesės kraštą – duonos kepalas.

Po pusantrų metų dailininkas pastebėjo ant jo purvinai pilkas apnašas, kurias žmona nuvalė skudurėliu. Dar po savaitės kompozicijos centras vėl užsiteršė. Kai ir trečią, ketvirtą, dar nežinia kelintą kartą “duona” pasidengė tokiu panašiu į pelėsius pūkeliu, Pavlenka iškvietė specialistus iš sanitarinės epideminės valdybos.

Ir kaip nustebo tiek pats dailininkas, tiek bakteriologas, kai paaiškėjo, jog dažais nutapytas duonos kepalas pasidengia pačiu tikriausiu duoniniu pelėsiu. Specialistai tikina, kad toks augalas gali augti ant tikros keptos duonos.

Alma Atos, kur tuomet gyveno dailininkas, mokslininkams teko palaužyti galvas. Technikos mokslų daktaras Leonidas Prickeris, vienas žymiausių 10-ojo dešimtmečio anomalių reiškinių tyrinėtojų manė, kad reikalas čia visai ne duonoje, o jos vietoje drobėje. Mažėjantis perspektyvos dėka stalas suformavo savotišką piramidę, kurios fokuse stipriai susikoncentravo energija. Kadangi čia užfiksuotas energijos sustiprėjimas, gali vykti intensyvus rūgštėjimas ir sustiprėti bioenergetinis aktyvumas.

Šio spėjimo trūkumas tas, kad rūgštėti čia, tiesą sakant, nėra kam – kazachijos universiteto biofizikai patikrino dažų, aliejaus, drobės ir teptuko plaukelių cheminę sudėtį: kadmis, ochra, linų aliejus negali sukurti maitinamos terpės pelėsiams.

Autoriui teko pabuvoti Pavlenko bute Alma Atoje ir dabartiniame – Sankt Peterburge. Praėji 14 metų nuo drobės nutapymo, o pelėsiai tebeauga. Dailininkas leido autoriui paliesti juos pirštu. Ant jo liko purus, pilkas pėdsakas, lygiai toks pats koks būna ant duonos gabalėlio, kokiai savaitei palikto šiltoje vietoje.

Dailininkas nesusigundė mitrių kolekcionierių pasiūlymais sumokėti už “gyvą paveikslą” dešimtis tūkstančių dolerių. Jo bute gyvena kažkas, kas kol kas neturi pavadinimo.