Kodėl mes ieškome to, ko nepametėme?

Visa tai tik užgožia istorijos apie gyvenimą, todėl pasiklystame iliuzijose. Ką daryti? Sustoti ir grįžti NAMO Į BUVIMĄ. Jauskite gyvenimo pulsavimą, nuolatinę kaitą, likite nebyliais stebėtojais, nesitapatinančiais nei su mintimis, nei su jausmais, nei su potyriais. Protas ir ego negavę jūsų nuolatinės dėmesio dozės, pamažu rims, energija srovens per jus ir į jus. Palengva imsite justi besiplečiančią vidinę erdvę bei tylą.

Labai dažnai žmonės ieško meilės kituose, jos reikalauja ar tyliai tikisi. Jeigu ir jūs taip elgiatės – nustokite. Nes kuo intensyviau siekiate meilės, tuo labiau ji nuo jūsų tolsta. Nurimkite, būkite, atsiverkite esaties akimirkai ir leiskite meilei pačiai suspindėti.

Kuomet mes imame suprasti, jog smerkdami kitus, skaudiname save pačius ir kuriame karmines pasekmes, dažnas stengiamės mylėti tik vertindami situaciją protu. Tai savanaudiška. Taip tik nustumiame gilyn pyktį ir nuoskaudas. Nuoširdžiai priimkite tai, ką jaučiate ir įvardinkite įsitikinimus, kurie skatina taip jaustis. Jeigu nepavyks pakeisti šių įsitikinimų proto ir suvokimo pagalba, palikite kaip yra. Nestumkite gilyn ir nekovokite. Neieškokite praktikų kaip atleisti, o verčiau grįžkite į save.

Stebėkite savo kūną, kvėpavimą, priimkite jausmus ir emocijas, leiskite vykti nuolatiniams procesams, išlaikykite dėmesį savyje, jauskite jį ir nesistenkite įvardinti kas tai. Būkite dabartyje, nevertinkite, tegul nerimastingos mintys pačios nurimsta. Įsiklausykite į vidinę tylą ir joje skambančius garsus. Eikite gilyn, ten kur nuves jus dėmesys ir intuicija. Galbūt atkeliausite į širdies zoną ir iš jos plūstančią palaimą, o gal atrasite kažką naujo, nepatirto. Keliaukite NAMO, kuomet grįšite – suprasite. Darykite tai su lengvumu ir atsipalaidavimu, be jokių ypatingų pastangų.

Atpažinę save, ar bent jau nors kelioms akimirkoms prisilietę prie Gyvenimo, suvoksite, kad neturite kam atleisti, nes nėra dėl ko ir ant ko pykti. Nėra atskirties ir viskas, ką iki šiol manėte esant neginčijama tiesa, verčiančia jus kovoti, gali ištirpti bei nebetekti prasmės.

Leiskitės į kelionę NAMO dabar ir pajusite, jog ji nuostabi, begalinė, nepažini bei kiekvienam unikali.

Parengė Rūta Steponavičienė