Atminties laukas

Daugiaaukščių pastatų kvartalai vis dažniau “lipa” ant senųjų kapinių teritorijų, braunasi į šias “niekieno”, bet staiga labai pabrangusias žemes. Kyla ir ekologinių, ir etinių problemų, o kartais prasideda ir sunkiai p[aaiškinami fenomenai bei anomalūs reiškiniai.

 

Žemės visuotiniame energoinformaciniame lauke (VEL) išlieka informacinė atmintis apie mus palikusius. Energoinformacinis poveikis palikuonims tęsiasi pagal bioenergoinformatikos dėsnius ir po protėvių mirties. Mes išties ir toliau sąveikaujame tarpusavyje su mus palikusiais artimaisiais ir draugais, nepriklausomai nuo erdvės ir laiko.

 

Griaudami ir naikindami apleistas kapines, mes griauname VEL atminties laiką, atliekam vandalizmo aktą, parodome nepagarbą prieš mus gyvenusioms kartoms. Iš jų pusės mūsų laukia atsakomasis poveikis, pasireiškiantis negatyviu nekrotinių laukų įtaka kotedžų ir daugiaaukščių, pastatytų ant kapinių, gyventojams.

 

Anglijoje senų kapinių panaudojimo problemos buvo sprendžiamos dar XIX amžiuje. Atsisakęs laidojimo keliais aukštais vienose ir tose pačiose vietose (tai kelia pavojų dėl negiliai užkastų kūnų irimo), amerikiečių gydytojas pasiūlė senose kapinėse užveisti sodus, nežinodamas apie nekrotinius laukus.

 

Mont Ouburno kapinės Kembridže 1831 metais tapo pirmuoju “užmaršties sodu”. Pirmame šio sodo nuotraukos, patalpintos laikraštyje, plane pavaizduoti susikraipę medžiai, bylojantys apie geopatogeninę zoną, ką patvirtina ir baltos švytinčios dėmės tolimąjame plane ir sensorinė nuotraukos biolokacija. Štai kodėl šią vietą reikia laikyti netinkama sodui ir studentų poilsiui. Tik komfortiškoje vietovėje gali būti įrengti memorialiniai parkai ir sodai, kur neturi būti jokių pasilinksminimo renginių, piknikų ir pan. Nereikia trikdyti seniai mus palikusių žmonių ramybės.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Vietą naujoms kapinėms reikia nustatyti biolokaciniu metodu. Pavyzdžiui, šiuo metodu Belianinovo apylinkėse (Pamaskvys) buvo išaiškintas susikertančių vandens gyslų pažeidimų tinklas suprojektuotų kapinių teritorijoje, kas daro neįmanomą jų įrengimą.

 

Senų kapinių ir vienuolynų vietos biokomfortiškuose sklypuose laikomos šventomis, net išgydančiomis, ir jų plėtimas kaimo vietovėje negresia aplinkos bioenergetinei pusiausvyrai. Vienuolynai, šventyklos, bažnyčios, pastatyti tokiose žemėse tampa šventi, čia maldininkai renkasi iš už tūkstančių kilometrų. Kosmoso ir žemės energija tose vietos gydo ir taurina žmones, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar religijos. Tiesa, deja, ne visos senųjų lapinių teritorijos išsidėsčiusios komfortiškuose sklypuose, už geopatogeninių zonų ribos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Jei kaimo vietovėje protėvių atmintis saugoma labiau ir netrikdoma jų ramybė, tai miestuose ir megapoliuose, kur nėra laisvos žemės, vis dažniau ji atimama iš mirusiųjų.

 

Straipsnyje “Atrakcionai ant kapų” (Trud, 1996, liepos 28) buvo rašoma apie skverą, esantį priešais kinoteatrą “Leningradas” Maskvoje. Šioje vietoje Maskvos vyriausybė nusprendė atstatyti Pirmojo Pasaulinio karo didvyrių memorialines broliškas karines kapines. Tačiau Šiaurės apygardos prefektūroje dabar kuriamas projektas naudoti šią teritoriją kaip poilsio parką.

 

Atrakcionų projektavimas kapų vietoje nesiderina nei su vienu bioenergoinformatikos dėsniu.

 

Kapinės su sutrikdyta aura, pašventintos Maskvos ir Visos Rusijos Patriarcho, tampa patogeniniu skveru, kur nebuvo pasaulietinių džiaugsmų ir dvasinės ramybės miestiečiams, mindantiems ne tik palaidotuosius, bet ir jų atmintį.

 

Pagal liaudiškus tikėjimus, namas, suoliukai, karuselės ir apskritai bet kokie statiniai, suręsti kapinėse su sutrikdytais kapais, negali būti visiškai “sveiki”.

 

Straipsnyje “Klaidžiojantys kapai” (Echo, 1995, Nr. 59) pateikiami istoriniai faktai apie senų kapų persikėlimą į naujas vietas spontaniškai, be žmogaus pagalbos.

 

XV amžiuje Lince (Austrija) buvo atvejis, kai dingęs Štetenbergo, įtariamo burtininkavimu, kapas buvo aptiktas kitoje vietoje. Linco gyventojai nusprendė, kad jo palaikai negali nusiraminti ir klaidžioja: jie sudegino palaikus ir išbarstė pelenus vėjyje.

 

Bažnyčia ir inkvizicija savaip reagavo į klajojančius kapus. 1627 metais inkvizicijos tribunolas Kuenkėje (Ispanija) užfiksavo slaptą Pedro Asuntoso kapo persikėlimą kartu su dirva, kurioje buvo supuvęs karstas. Raganavimu apkaltino ir sudegino dvi raganas, kurios neva, sukūrusios užkeikimą, perkėlė tą kapą. Žinomi kapų persikėlimo atvejai laike (per kelis dešimtmečius nuo palaidojimo momento) ir erdvėje (iki kelių kilometrų). Pavyzdžiui, JAV 1895 metais buvo perkeltas į naują vietą (už 600 metrų nuo senos) kapas su visu antkapiu, priklausantis aukso ieškotojui Deividui Luoriui, palaidotam prieš 30 metų.

 

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad fiksuojami tik pavieniai kapų persikėlimo su visa žeme atvejai, ne poriniai ir ne grupiniai.

 

Kai dėl fenomeno prigimties, tai šiuo metu egzistuoja kelios versijos, tame tarpe religinės, kultinės, okultinės (pritraukiant mokslus apie greitaeigius anomalius reiškinius – spontaninė teleportaciją, poltergeistą).

 

Juodosios Afrikos, Polinezijos ir Ramiojo vandenyno archipelagų gentys, visų Samoa, Haičio ir kitų salų kultų žyniai iškart po laidotuvių apliedavo kapą medžių sultimis arba apdėliodavo kriauklelėmis (rečiau – raudonu moliu), kad “kapas neišeitų”.

 

Tongo salose yra gentis, kurios žyniai vienoje duobėje laidoja iškart du žmones, kadangi kapas su vienu velioniu gali “išeiti”, o štai su dviem – nebeišeis, kadangi vieno palaidotojo siela priešinsis kitai.

 

Kai kurie anomalių reiškinių tyrinėtojai, tokie kaip prancūzų ufologas Šato, atmesdami mistinę šių nelaimingų persikėlimų pusę, sieja juos su negyvos materijos spontanine teleportacija. Kaip žinia, teleportacija – tai momentinis materialaus objekto persikėlimas iš vieno erdvės-laiko taško į kitą. Tyrinėtojai Rankas ir Dž. E. Vestas sieja persikėlimus su poltergeistu.

 

Kapų erdvinės – laikinės teleportacijos atvejį aprašo ispanų konkistadoras Pedras de Alvaradas, aplankęs inkų žynių kapines. Pašvęstieji į magijos paslaptis išrinko savo palaikams laikiną vietą ant vandenyno kranto, iš kur kapai persikelia ant bazalto plynaukštės, esančios už dviejų su puse kilometro. Alvaradas išties pamatė ten šešis kapus, perkeltus į plokštikalnę be indėnų dalyvavimo.

 

Kapų persikėlimo dideliais atstumais atvejai nežinomi (į kitas kapines, šalis, miestus, kaimus).

 

Praktiškai nėra duomenų apie klaidžiojančius kapus senose rusų kapinėse, išskyrus atvejį, kai Manturovo valsčiuje (Kostromos gubernija) į kaimo seniūno trobą buvo deportuotas (o paskui iškastas) kapas su kryžiumi, žeme ir žmogaus palaikais iš apleistų kapinių, esančių už pusantro varsto nuo kaimo. Biolokaciniai tyrimai patvirtina būtinumą rinktis kapinėms biokomfortiškas vietas, kad būtų išvengta tokio pobūdžio reiškinių.

 

Projektuojant ir per jėgą užstatant ant buvusių kapinių, masinio laidojimo ir egzekucijų vietų, o taip pat ant sklypų, kur buvo laidojami gyvuliai, reikia turėti galvoje negatyvų nekrotinių laukų poveikį būsimų gyventojų sveikatai ir psichikai.

 

Nesant kontakto tarp tų, kurie gyveno ir tų, kurie gyvena, jie toliau sąveikauja pagal antrajį bioenergoinformacijos dėsnį.

 

Sankt Peterburge aukštuminiuose pastatuose, iškilusiuose ant buvusių žydų kapinių, gyventojai dažniau serga nei kaimyniniuose namuose, kurie pastatyti komfortiškoje teritorijoje – tai rodo atliktas statistinis tyrimas. Carskoje Selo mieste 9 dešimtmečio viduryje buvo pastatyti devynaukščiai su pagerinto išplanavimo butais tiesiai ant maro aukų kapavietės. Didelis stadionas ir parkas Novočerkasko prospekte Sankt Peterburge išsidėstę ant buvusių kapinių ir kaip liudija žurnalistai (Skandaly, 1996, Nr.16) kasmet koks nors vakarinių pasivaikščiojimų mėgėjas šiame parke būtinai patenka į beprotnamį. Kai pradėjo griauti tas kapines, tai, kaip liudija Peterburgo gyventojas V. Dymovas, kartą naktį matė ten “šokančius” karstus. Šį anomalų reiškinį galima klasifikuoti kaip biologiškai negyvų objektų spontaninę teleportaciją (poltergeistas).

 

Palei Kjachtos miestą Buriatijoje vasarnamių kaimelis pastatytas ribose kapinių, kur 3-iame dešimtmetyje buvo vykdomi sušaudymai. Namuose, esančiuose virš kapų fiksuojamas nekrotinis laukas, auros pasikeitimai.šiuos nekrotinius laukus jaučia ir gyventojai, jie pasireiškia kaip neįprastas nerimas, nepaaiškinamos baimės jausmas, slogumas. Tokie pojūčiai kaip silpnumas, liguistumas, būdingi geopatogeninėms zonoms, atsiranda ir nekrotinių laukų veikimo zonoje, kas buvo pastebėta Ulan Ude mieste, Kanske ir kitur. Kaip neutralizuoti nekrotinius laukus, kol kas nežinoma.

 

Sielos po mirties išlaiko ryšį su žmonėmis, su kuriais gyvi būdami turėjo energetines sąsajas, ir tos aukos, neturinčios energetinės apsaugos, patiria nekrotinį poveikį. Dvasinis diskomfortas, pervargimo sindromas ir depresija liudija, kad esama nekrotinio poveikio. Galima daryti prielaidą, kad toks nekrotinių laukų poveikis atsiliepia ir gyventojams namų, pastatytų senose kapinėse, masinių laidojimų vietose.

 

Mūsų neramiais laikais senosios kapinės “atjaunėjo” dėl didelio mirtingumo. Dažnai šios kapinės įrengtos šventose vietose, kur esama energetinių ryšio su kosmosu kanalų. Ir jų negalima šventvagiškai sunaikinti. Ten guli daugelis tų, kurie neišpildė savo žemiškosios karmos. Būkim dėmesingi ir parodykime pagarbą senoms kapinėms, liaukimės statyti ten namus ar atrakcionus.

 

Saltinis: visokybes.com

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Calibrae277

joa be komentaru parodikime pagarba isejusiems anapilin

Taip pat skaitykite