Hipotetinė planeta

Prieš 6000 metų Persų įlankos pakrantėje egzistavo šumerų civilizacija, palikusi po savęs daugybę dantiraščiu išrašytų molinių lentelių. Šių lentelių dėka mus pasiekė mitai, istorinės kronikos, įstatymų sąvadai, ųkiniai dokumentai, asmeniniai laiškai. Ištisas jų bibliotekas archeologai rado Ninevijos, Asirijos sostinės, griuvėsiuose ir kitame dideliame Mesopotamijos mieste – Nipūre. Tačiau nežiūrint į tokį milžinišką informacijos kiekį, Šumerų civilizacijos istorijoje tebėra daugybė mįslių. Ir viena iš jų susijusi su molinių lentelių tekstais…

 

Sprendžiant iš iššifruotų tekstų, senovės šumerai turėjo detalią informaciją apie visatą, žvaigždes ir planetas, plačiai išmanė astronomiją, matematiką, mediciną, metalurgiją, žemės ūkį. Dar prieš 6000 metų jie žinojo, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Būtent šumerų astronomai padalijo dangų į 12 Zodiako ženklų. Jiem buvo žinomos visos Saulės sistemos planetos ir jų atsiradimo istorija. O juk pavyzdžiui, Uraną „oficialiai“ atrado 1781, o Plutoną – tik 1930 metais.

 

Kaip byloja molinės lentelės, prieš 4 mlrd metų į mūsų Saulės sistemą įsibrovė ateivis iš kosmoso gelmių – Niburu, Žemės dydžio klajojantis kosminis kūnas. Kaip pagal lenteles išsiaiškino NASA specialistai, dangaus kūnas judėjo maždaug 65 000 km/h greičiu. Tuo metu aplink Saulę (Apsu) sukosi Merkurijus (Mummu), Venera (Lachamu), Marsas (Lachmu), planeta Tiamat su savo palydovu mėnuliu, Jupiteris (Kišar), Saturnas (Anšar), Uranas (Anu), Neptūnas (Ea) ir Plutonas (Gaga). Visos jos judėjo orbitomis plink Saulę priešais laikrodžio rodyklę. Kai paslaptingasis Niburas įėjo į Saulės sistemą, jis pateko į Saulės gravitacinį lauką, ir, jo pagriebtas, įėjo į nestabilią irbitą, sukdamasis pagal laikrodžio rodyklę ir veikiamas kitų planetų gravitacinių laukų. Savo ruožtu, dėl Niburo gravitacinio lauko poveikio, artimiausiose jam planetose prasidėjo kataklizmai. Labiausiai nukentėjo Tiamat. Čia prasidėjo galingi tektoniniai procesai, kurie galiausiai suardė planetą į dvi dalis. Viena iš jų kartu su Tiamat palydovu Mėnuliu, buvo išsviesta į kitą orbitą ir tęsė savo gyvavimą kaip Žemė. Kita dalis žuvusios planetos suiro į gabalus ir suformavo asteroidų žiedą, esantį tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

O Niburu? Veikiama jėgų, iššauktų Tiamat katastrofos, jis irgi perėjo į naują orbitą pačioje periferijoje ir tapo dešimta, pačia tolimiausia sistemos planeta. Mokslinėje ir fantastinėje literatūroje ją priimta vadinti Transplutonu.

 

Galbūt ši istorija tėra graži legenda? Bet 1766 metais vokiečių astronomas, fizikas ir matematikas Johanas Ticijus, o kitas vokiečių astronomas, Johanas Bodė pagrindė taip vadinamą „Ticijaus-Bodės taisyklę“. Ji nustatė dėsningumą, kokiu atstumu nuo Saulės turi būti nutolusios planetos. Pagal šitą dėsningumą tarp Marso ir Jupiterio turėjo egzistuoti „Planeta NR 5“, tačiau jos nebuvo.

 

Tai, kad „Ticijaus-Bodės“ atrastas dėsnis yra teisingas, patvirtino vėliau atrastas Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Kai mokslininkai paskelbė atrastą dėsnį, šios planetos dar nebuvo žinomos astronomams. Ir štai 1781 metais atrastas Uranas, vadinasi, taisyklė veikia! Tada pirmąsyk buvo iškeltas klausimas dėl penktosios planetos.

 

Pirmas platus problemos aptarimas įvyko Astronomų kongrese 1796 metais. Penktosios planetos ėmė ieškoti ir pirmają naujųjų XIX šimtmečio naktį italų stronomas Džiuzepė Pjatis ją surado.

 

Bet tai pasirodė ne planeta, kaip ji įprastai suprantama, bet nepaprastai mažo dydžio dangaus kūnas. Mažytę planetėlę pavadino Cerera. 1802 metais buvo atrasta jos „sesuo“ Paladė, po dviejų metų – Junona, dar po trijų metų – Vesta… taip palaipsniui paaiškėjo, kad tarp Marso ir Jupiterio, ten, kur pafgal visus apskaičiavimus turėjo būti planeta „Nr 5“, aplink Saulę sukasi daugybė mikroplanetų – asteroidų. Ir iškart iškilo klausimas – kaipgi atsirado šitas knibždėlynas?

 

Šį klausimą iškėlė jau vokiečių astronomas Heinrichas Olbersas, atradęs Paladę ir Vestą. Jis pirmas iškėlė mintį, kad „Planeta Nr 5“ sprogo, sudarydama debesį asteroidų ir kosminių dulkių.

 

Apie molines šumerų lenteles, pasakojančias apie katastrofą, ištikusią Tiamat planetą, tada dar nežinojo. Užtat Europoje gerai žinomas senovės graikų mitas apie Fajetoną, Saulės sūnų. Kartą Fajetonas, be tėvo leidimo paėmė jo auksines vežėčias, pakinkytas pora ugnimi alsuojančių žirgų, ir leidosi šuoliuoti dangumi, tačiau nesugebėjo suvaldyti žirgų, nesugebėjo išlaikyti juos tėvo kelyje, sudegino, visa, kas gyva Žemėje ir pats žuvo. Šis įvykis sukėlė Žemėje katastrofą…

 

Aštunto dešimtmečio pradžioje buvo apskaičiuota „Planetos Nr 5“ masė ir jos suirimo laikas – prieš 16 mln metų. O kas ją sunaikino? Čia kol kas daug neaiškumų.

 

Hipotetinę planetą „Nr 5“ nuo Olberso laikų vadina Fajetonu. Tačiau, pasirodo, senovės šumerai žinojo ir kitą jos pavadinimą – Tiamat. Ir jie žinojo apie tai, kad dėl Fajetonp-Tiamat katastrofos kaltos ne auksinės vežėčios, bet kitas dangaus kūnas – Niburu, kuris galbūt yra galimas Transplutonas. Iki šiol visi mėginimai jį aptikti baigdavosi nesėkme, nors kažkokio pašalinio gravitacinio lauko, neturinčio nieko bendro su žinomomis planetomis, buvimas Saulės sistemoje pastebimas jau seniai. Devintame dešimtmetyje amerikiečių kosminiai aparatai „Pionierius“ ir „Vojadžeris“, artėdami link Saulės sistemos pakraščio, ėmė vis labiau krypti nuo apskaičiuotos trajektorijos. Apskaičiavimai parodė, kad nuokrypį sukėlė nežinomos planetinės masės gravitacinis laukas. Planeta turėtų būti maždaug už 50 astronominių vienetų nuo Plutono orbitos. O 1997 metais amerikiečių astronomai paskelbė, kad aptiko nedidelę planetą Saules sistemos periferijoje. Kol kas dar vardo neturintį kosminį kūną galbūti ir reikia laikyti šumerų Niburu, dešimtąja Saulėsw sistemos planeta.

 

Kembridžo mokslininkų naujai atrasta planeta su numeriu 1996TL66 yra pakankamai masyvi ir turi 490 km skersmenį. Ji sukasi aplink Saulę elipsine orbita, maksimalus priartėjimas – 35, o maksimalus nutolimas nuo Saulės – 130 astronominių vienetų. (Astronominis vienetas yra lygus Žemės atstumui nuo saulės – 150 mln km). Tai žymiai toliau už Neptūno ir Plutono planetas.jau yra ptikti keli tokie dangaus kūnai srityje, pavadintoje „Kuperio juosta“, kuri yra gerokai nutolusi nuo taip vadinamo Orto debesies, kur „gimsta“ kometos. Nedidelės planetos Saulės sistemos pakraštyje atradimas, greičiausiai žada daug naujų netikėtumų.

 

Saltinis: visokybes.com


2500
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
0 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Jaunelis

Molines lenteles mes ir siandien skaitome,o tuo tarpu is popieriaus nebutu like net dulkiu.

mitas

ne Niburu, o Nibiru :)

aa

man isvis juokinga kad tokius deda… na ne esme … esme tame kad ateiviai papasakojo kada ir kur viskas prasidejo , bet apie popieriu jiem nk neuzsimine… nu keista keista

Vaidas

Jūs perskaitot prieš įdėdami?