Bermudo trikampio katastrofos

Bermudų trikampio fenomenas reikia pripažinti, kad yra pati mistiškiausia ir keisčiausia Atlanto vandenyno dalis, kurioje vyksta gana paslaptingi reiškiniai. Galbūt visa tai galima būtų paaiškinti unikaliomis gamtinėmis sąlygomis, o ne sieti su mistika? Deja, mokslas iki šiol negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta Bermudų trikampyje, nors atsakymo į šį klausimą ieško jau daug metų.

„Flight 19“

1945 m. gruodžio 5 d. 14 val. 10 min. Skrydis „Flight 19“. Penki kariniai vienmotoriai bombonešiai–torpednešiai „TBM Avenger“ pakyla iš karinėms jūrų pajėgoms priklausančio Floridos oro uosto Fort Lauderdale. Kiekvieno lėktuvo ekipažą sudarė 3 žmonės, tik viename lėktuve skrido dviese. Nors daugelyje knygų teigiama, kad eskadrilės vadas ir visų lėktuvų pilotai buvo patyrę lakūnai, ore praleidę daug valandų, tačiau tai netiesa.

Išskyrus eskadrilės vadą ir dar vieną ekipažo narį, visi kiti pilotai buvo kursantai. Nors aprašinėjant šį įvykį dažniausiai tvirtinama, kad skrydžio metu oras buvo idealus, tačiau tai taip pat netiesa — tankūs kamuoliniai debesys kabojo 2 500 pėdų aukštyje, vėjo greitis buvo apie 35 km/h, gūsiai siekė iki 55 km/h.

Iš apie 16 val. gautų radijo pranešimų bei perimtų pokalbių tarp eskadrilės vado ir lėktuvų pilotų buvo galima suprasti, kad eskadrilė pametė kursą ir pilotai nėra garantuoti, kad skrenda Floridos pakrantės link.

Be to, eskadrilės vadas leido suprasti, kad jis nepasitiki savo kompaso parodymais ir nežino, kaip grįžti į bazę. Tačiau užfiksuotuose pilotų pokalbiuose panikos ženklų nebuvo, jautėsi tik nerimas dėl pamesto kurso. Vėliau ryšys dingo. 20 val.

Žemėje visi suprato, kad nėra jokių vilčių išvysti lėktuvus, nes kaip tik tuo metu turėjo baigtis jų degalų atsargos. Apie šį skrydį pasaulis nieko nesužinojo, nes nebuvo rastos nė vieno lėktuvo nuolaužos. Bet tai ne viskas.

Tą pačią gruodžio 5 d. 19 val. 30 min., kai skrydžio „Flight 19“ lėktuvams degalų liko tik pusvalandžiui, iš to paties Floridos oro uosto pakilo patrulinis lėktuvas „Martin Mariner“ su 13 žmonių ekipažu. „Martin Mariner“, kuris gali kilti ir leistis nuo vandens, skrydžio tikslas — surasti dingusią 5 lėktuvų eskadrilę.

Iš pradžių viskas vyko sklandžiai, lėktuvas ir bazė palaikė ryšį, tačiau po kurio laiko ryšis nutrūko ir lėktuvas dingo. Yra versija, kad lėktuvas sprogo ore ir nukrito į jūrą.

Vieno laivo, plaukusio tose vietose, kur turėjo skristi „Martin Mariner“, žurnale yra įrašas apie ore pastebėtą sprogimą. Be to, teigiama, kad daugelis Antrojo pasaulinio karo lakūnų dėl to, jog „Martin Mariner“ dažnai ore užsidegdavo, jį vadino „skraidančiu kanistru“. Šio lėktuvo nuolaužų taip pat niekas niekada nerado.

„Rosalie“ ar „Rossini“

Persikelkime šimtmečiu atgal, t. y. į 1840 metus. Tų metų įvykiai — tai viena pirmųjų žinomų legendų apie Bermudų trikampį. Tiesa, oficialiuose dokumentuose pirmasis laivas, dingęs Bermudų trikampyje, buvo „General Gates“. Manoma, kad jis nuskendo 1780 m. Po šešiasdešimties metų netoli Bahamų salų, Sargaso jūroje, buvo rastas dreifuojantis prancūzų laivas „Rosalie“.

Laivas buvo visiškai sveikas, nepažeistas ir atrodė taip, tarsi komanda jį paliko prieš keletą valandų. Laivu vežtas krovinys taip pat nebuvo paliestas. Šią legendą norėję patvirtinti ar paneigti tyrinėtojai jokių dokumentų apie šį laivą nerado. Užtat rado įrašus apie kitą laivą — „Rossini“, kuris tuo pat metu plaukė tuo pačiu maršrutu. Šis laivas buvo užplaukęs ant seklumos, o jo įgula ir keleiviai išgelbėti.

Manoma, kad kuriant legendą buvo supainioti laivų pavadinimai, o laivas atvirame vandenyne atsidūrė tuomet, kai potvynio metu seklumoje pakilo vanduo ir palankus vėjas burlaivį nuo jos nutraukė. Negi tai dar vienas nepalankių aplinkybių sutapimas?

Dar daugiau triukšmo sukėlė 1872 m. įvykiai, kai 800 km į vakarus nuo Gibraltaro buvo rastas laivas „Mary Celeste“. Apie jį buvo prirašyta šimtai straipsnių. „Mery Celeste“ taip pat buvo rastas sveikas ir tuščias. Krovinys neliestas, trūko tik gelbėjimo valčių.

Kodėl įgula paliko laivą, spėliojama iki šiol. Skeptikų versija labai paprasta: esą jūreiviai kažkaip pateko prie romo statinių, prisigėrė ir nužudė kapitoną bei kitus aukštesnio rango pareigūnus.

Tada sėdo į gelbėjimo valtis ir paliko laivą. Deja, tokia versija juokinga. Vidury vandenyno iš didelio nepažeisto laivo, kuriame maisto ir vandens atsargų buvo šešioms savaitėms, į gelbėjimo valtis persėsti galėjo tik tie, kurie troško nusižudyti.

Tokių paslaptingų įvykių buvo tiek senais laikais, tiek kur kas vėliau, kai laivai tapo modernūs ir saugesni. Senesnius įvykius labai lengva apipinti legendomis, nes dokumentų išlikę nedaug, nėra kaip patikrinti įvairius faktus, nėra jokių liudytojų.

Du milžiniški lėktuvai

1963 m. iš vienos Floridoje esančios aviabazės pakilo du lėktuvai „KC–135“ ir pasuko Atlanto vandenyno link. „KC–135“ — tai karinis lėktuvo „Boeing 707“ variantas. Jie yra vadinami „stratotankeriais“ ir šių lėktuvų dėka naikintuvai ir bombonešiai ore gali pasipildyti degalų.

Apie vidurdienį, kai lėktuvai nuo Majamio į šiaurės rytus buvo nutolę apie 1 200 km, į bazę iš lėktuvų atskriejo standartiniai radijo pranešimai. Ir tai buvo paskutinė žinia — lėktuvai dingo. Rajone, kuriame skrido lėktuvai, buvo rastos lėktuvo „KC–135“ nuolaužos. Kitą dieną maždaug 135 km atstumu nuo tos vietos buvo surastos ir kito lėktuvo nuolaužos. Oficiali informacija apie šią katastrofą nebuvo pateikta.

Įvairaus rango karinių oro pajėgų pareigūnai tik gūžčiojo pečiais puse lūpų užsimindami, kad Bermudų trikampyje dedasi keisti dalykai. Tačiau toks atsakymas legendų griovėjų nepatenkino. Jie iš kažkur „iškapstė“ informaciją, esą kitoje vietoje buvo rastos ne lėktuvo nuolaužos, o sena buja ir rąstai, o pirmojoje vietoje buvo rasta abiem lėktuvams priklausančių nuolaužų.

Todėl, jų manymu, katastrofa įvyko abiem lėktuvams susidūrus, atseit įrodymų yra pakankamai ir nereikia kurti kokių nors mistinių versijų. Tačiau kiekvienas žmogus, bent šiek tiek nutuokiantis apie aviaciją, gerai žino, kad skrydis — tai ne važinėjimas automobiliu.

Tokie milžiniški lėktuvai kaip „KC–135“ ore negali daryti staigių posūkių, viražų, skrydžio metu jie nebūna viens kito taip arti kaip naikintuvai, be to, lėktuvų pilotai nuolat palaiko ryšį ir koordinuoja savo veiksmus, todėl kalbėti apie dviejų milžiniškų lėktuvų susidūrimo tikimybę reikėtų labai atsargiai.

Pats didžiausias

Bermudų trikampio legendų griovėjai dažnai teigia, kad lėktuvų nuolaužos dažniausiai nerandamos todėl, kad per tą laiką, kol būdavo pradedamos paieškos, tos nuolaužos, kurios nenuskendo, galėjo būti srovių nuneštos toli nuo menamos katastrofos vietos. Tai logiška, tačiau kodėl po 1962 m. katastrofos, kai Bermudų trikampyje dingo lėktuvas „C–133 Cargomaster“, jūroje nieko nebuvo rasta.

Esmė ta, kad lėktuvas „C–133“ yra pats didžiausias Amerikos karinių pajėgų lėktuvas. Tai transportinis lėktuvas, skirtas gabenti didžiulius krovinių kiekius tolimus atstumus. Tą lemtingą 1962 m. gegužės 27 dieną lėktuvas „C–133“ gabeno 25 t sveriantį krovinį, kurį sudarė dėžės, krepšiai, maišai, drabužiai, t. y. daiktai, kurie gerai laikosi vandens paviršiuje.

Be to, lėktuve buvo apie 40 t degalų, kurių didžioji dalis nebuvo sunaudota. Jei lėktuvas nukrito, vandens paviršiuje turėjo būti didelė degalų dėmė, plaukioti įvairiausi krovinio daiktai. Deja, iškart po lėktuvo dingimo paieškas pradėjusi pakrančių tarnyba nieko nerado.

Po pusantrų metų Bermudų trikampyje paslaptingomis aplinkybėmis dingo antras lėktuvas „C–133 Cargomaster“. Jis skrido tuo pačiu maršrutu ir, kad ir kaip keista, dingo toje pačioje vietoje kaip ir pirmasis. Negi tai vėl nepalankių aplinkybių sutapimas?