Lemtingi vaiduokliai
|Vaiduoklių būna įvairių. Vieni jų klaidžioja palei pasleptus lobius, saugodami juos nuo plėšikų. Yra tokių, kurie amžiams “pritvirtinti” prie vienos vietos, kurioje juos kažkada nužudė. O kartais jie atlieka kilnią misiją, gelbėdami žmones nuo artėjančių katastrofų.
Yra ir grėsmingų vaiduoklių kategorija. Jie pasirodo prieš artėjančią žmogaus mirtį, perspėdami apie ją. Neretai jie pasirodo kaip žmogaus atvaizdas – dvynys. “Vaiduoklių medžiotojas” Džonas Spenseris vadina tokius vaiduoklius, veikiančius itin arti žmogaus, dopelgengeriais. “Kai kurie turinėtojai. – pabrėžia Spenseris savo knygoje “Dvasios ir vaiduokliai”. – mano, kad dopelgengeriai yra patys tikriausi artėjančios mirties pranašai”.
Vienais atvejais savo antrininką mato tik pats pasmerktasis žmogus, kitais – ir šalia jo esantys žmonės. Tačiau bet kokiu atveju po tokio susitikimo jokios apsisaugojimo priemonės nebegali išgelbėti pasmerktojo.
Mokslininkai, tiriantys lemtingų vaiduoklių pasirodymus prieš žmogaus mirtį dažnai kaip pavyzdį pateikia rusų imperatorių dinastijos narių antrininkų pasirodymus. Istorinėje literatūroje detaliai aprašyti imperatorės Anos Joanovnos susitikimai su antrininku prieš jos mirtį. Imperatorės favoritas hercogas Bironas netgi įsakė sargybiniams gvardiečiams šauti į tylintį vaiduoklį. Tačiau kulkos nepadarė jokios žalos paslaptingam ateiviui. Imperatorė Jekaterija II irgi matė savo antrininką neilgai trukus iki mirties.
Bavarijos valdovų šeimoje antrininkas vaiduoklis pasirodė prieš karliaus Liudvigo I-ojo žmonos Terezos mirtį. Įvyko tai 1854 metais, karaliaus šeimai iškilmingai geriant arbatą, daugelio liudininkų akyse. Niekas nepranašavo bėdos ir dalyvaujantys buvo geros nuotaikos. Staiga už karalienės Terezos kėdės atlošo atsirado vaiduokliška juoda damos su tamsiu vualiu uždengtu veidu figūra. Antrininkas nuėjo į gretimą kambarį ir ant slenksčio išnyko. Nepraėjo nė mėnesio, kai karalienė Tereza susirgo cholera ir greitai mirė.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
1603 metų žiemą pasirodęs vaiduoklis antrininkas išpranašavo ir Anglijos karalienės Elžbietos I-osios mirtį. Karalienė tuo metu sirgo plaučių uždegimu ir dvaro gydytojai prirašė jai lovos režimą. Vaiduoklio pasirodymo naktį Elžbieta ramiai miegojo Ričmondo rūmų miegamąjame. Tuo tarpu viena iš dvaro damų, ledi Gilford, ėjo koridoriumi ir netikėtai pamatė priešais save elžbietos figūrą, lėtai ateinančią priešais. Akimirkai ledi Gilford nusuko žvilgsnį, o kai vėl pažvelgė į karalienę, koridorius buvo tuščias. Rūmų dama skubiai sugrįžo į karalienės miegamąjį ir pamatė, kad Elžbieta ramiai miega lovoje. Praėjo kelios dienos ir Anglija jau gedėjo mirusios karalienės.
Lemtingas vaiduoklių antrininkų vaidmuo viduramžiais domino magus, astrologus, o šiais laikais – ufologus. Tarp daugybės jų iškeltų hipotezių išsiskiria viena, kuri remiasi faktu, kad žmogus yra būtybė, kurią sudaro keli kūnai. Be fizinio arba, kaip jį dar vadina, grubiojo kūno yra dar keli. Vienas jų – eterinis – yra tarsi energetinis fizinio kūno antrininkas. Antrasis – astralinis – jausmų, vaizduotės, aistrų būstas. Astralinis kūnas gali palikti fizinį ir eterinį apvalkalą ir keliauti atskirai… Žmogui artėjant prie “paskutinės ribos”, jo astralinis antrininkas įgyja vis ryškesnį ir ryškesnį pavidalą ir kartais jį gali pamatyti šalia esantys žmonės.
Pasirodymų metu astralinis pasmerkto žmogaus antrininkas nebandė kaip nors kontaktuoti su “gyvuoju pasauliu”, o tiesiog pereidavo kiaurai jį.
Vaiduoklių antrininkų egzistavimo realumo patvirtinimas buvo netikėtai gautas pirmaisiais sovietų valdžios gyvavimo metais žinyboje, kuri, atrodytų, turi būti toli nuo bet kokios mistikos – Visos Rusijos ypatingąjame komitete, trumpiau – VČK. Čia buso sukurtas specialus skyrius, užsiimantis, švelniai tariant, neordinariais tyrinėjimais. Specialiam skyriui vadovavo VČK kolegijos narys, buvęs Peterburgo VČK vadas Glebas Bokis, specialios stovyklos mokslininkams ir kitiems rusų inteligencijos atstovams Solovkuose įkūrėjas ir įkvėpėjas tyrinėjimų, kaip dabar išsireikštume, ekstrasensorikos srityje. Viena labiausiai užslaptintų krypčių, tyrinėjamų šiame skyriuje, buvo Sovietų Rusijos veikėjų nuotraukų tyrinėjimas.
Sprendžiant pagal gandus, slaptas skyrius buvo įkurtas tiesioginiu Stalino nurodymu 3-ojo dešimtmečio pradžioje. Uždavinys laboratorijai buvo iškeltas labai rimtas ir, atrodytų, neįgyvendinamas. Reikėjo pagal fotografijas “objektyviai” įvertinti žmogų potencialios grėsmės, kurią jis gali kelti šalies “šeimininkui” požiūriu. Šios problemos sprendimui archyvuose ėmė kauptis partinių, sovietų, pramonės ir karo veikėjų nuotraukos. Nuotraukų, padarytų skirtingu laiku, analizei buvo pritraukti pačių netikėčiausių profesijų specialistai. Ne tik psichologai, bet ir aiškiaregiai bei magai.
Laboratorijai jau veikiant, Stalina iškėlė jai papildomą uždavinį. Dėl jo policija ir šiandien neretai kreipiasi į ekstrasensus: “Ar gyvas fotonuotraukoje pavaizduotas žmogus?” Tačiau sovietų valstybės vadovas mokėjo žvelgti tik į priekį, todėl iškart patikslino uždavinį: “O jeigu gyvas, tai ar yra nuotraukoje požymių, rodančių jo pakankamai greitą mirtį?” bandydami atsakyti į šiuos klausimus, laboratorijos darbuotojai peržiūrėjo šimtus tūkstančių nuotraukų, be to, kiekvienos jos padarymo laikas buvo kruopščiai sulyginamas su konkretaus veikėjo biografija.
Problemą išspręsti sugebėjo žmogus, kurį oficialiose ataskaitose pavadino specialistu “X”. jis sukūrė unikalų priedėlį prie projektoriaus, leidžiantį peržiūrėti negatyvus ne tik regimąjame, bet ir infraraudonąjame diapazone. Priedėlio naudojimas padėjo aptikti nuostabų dėsningumą. Žmonėms, kurie greitu laiku mirė, už nugaros, nuotraukose buvo aiškiai matomas juodas, pikta lemiantis šėšėlis. Pirmąsyk jis buvo pastebėtas Lenino nuotraukose, padarytose prieš metus iki jam mirštant. Paskui buvo dėmesingai ištirtos ankstesnės proletariato vado nuotraukos. Fotografijose, padarytose iki apsigyvenimo Gorkuose, tamsasus silueto nebuvo. Artėjant link lemtingosios ribos, šėšėlis vis labiau priminė žmogaus siluetą.
Stalinas sudideliu dėmesiu sekė rezultatus, gautus specialiąjame skyriuje, kurie jam buvo pademosntruoti Majakovskio ir Gorkio nuotraukų pavyzdžiais. Už kiekvieno iš šių rašytojų buvo matomas “pikta lemiantis šėšėlis”. Ypač Staliną sudomino tamsūs siluetai, pamatyti už Kirovo ir maršalo Tuchačevskio nugarų. Praėjo ne taip daug laiko ir NKVD darbuotojo Nikolajevo šūvis nutraukė Kirovo gyvenimą, o vienas iš pirmųjų sovietų maršalų buvo sušaudytas kaip vokiečių šnipas.
Laboratorijos darbais susidomėjo ir specialiesiems organams vadovauti pradėjęs Berija. Jis dėmesingai apžiūrėjo visų žymių sovietų veikėjų nuotraukas su tamsiais siluetais už nugaros ir davė nurodymą plačiau išplėtoti tyrimus šia slapta tema. Tuo pat metu, jo asmeniniu nurodymu slaptos laboratorijos bendradarbiams uždraudė kontaktus su bet kuo. Darbuotojų prisiminimuose yra įdomios informacijos. Pasirodo, Berija matė savo pokarinėse nuotraukose bloga lemiančias juodas dėmes virš savo kairiojo peties, primenančias žmogaus siluatą. Tačiau liaudies komisaras gūžtelėjo pečiais ir pratarė istorinius žodžius: “Ai, išsisklaidys!”. 1952 metų pavasarį visagaliam ministrui atnešė nuotrauką. Joje jis pamatė Staliną, priiminėjantį paradą mauzoliejaus tribūnoje. Už generalinio sekretoriaus nugaros stovėjo jau pažįstamas juodas bloga lemiantis siluetas. Berija nuslėpė nuotrauką nuo “šeimininko”. Mažiau negu po metų Stalinas mirė, o Berija greitai pasigyrė Molotovui: “Tai aš jį pašalinau!”
Įdomi informacija. Ypač pabaiga. Lengva pasitikrinti ar jau laikas rinktis žaislus. O šiaip kūnas tik transporto priemonė. Aišku tai kelia didelių problemų didžiajai daugumai žmonių dievinančių materialųjį pasaulį. Bet kas yra materialu yra laikina. Nors visi masto atvirkščiai.
Rimtai . NESĄMONĖ. Matosi , kad nebeturit ko įdomaus pranešt.
Apgailėtina,kas gali tuo patikėt? Nebent 14 mečiai.
o tu man pateik faktu kodel tai netiesa