Iš ko senovės civilizacijos sėmė žinias?

Ar galima sugriauti monolitinę uolieną? Žinoma, galima. Yra du paprasti būdai – pavertimas milteliais arba įkaitinimas. Tačiau abu šie būdai reikalauja gigantiškų energijos sąnaudų. Tam, kad „suskystintum“ uolieną, reikalinga baisinga temperatūra. Ir architektai, ir archeologai iki šiol nesupranta, kokiu būdu Andų aukštikalnių gyventojai nutašė milžiniškus statybinio akmens luitus taip, kad jie sutaptų vienas su kitu be mažiausio plyšelio – tarp jų nepralenda net peilio ašmenys.

Ilga siena Kuske sudėliota iš kelių šimtų tūkstančių beformių luitų ir siena gavosi ideali. Bet kuris šiuolaikinis inžinierius, architektas ar matematikas sąžiningai jums pasakys, kad nežino, kaip tai buvo padaryta. Ir niekas to nežino.

O ką, jei mūsų protėviai žinojo būdą, kaip suminkštinti akmenis? Jie suminkštindavo paviršių iki plastilino konsistencijos ir paskui formavo nepakartojamą savo mėgstamos dievybės atvaizdą. Ar galėjo taip būti? Niekas negali pasakyti tiksliai, tačiau Pietų Amerikos indėnai tvirtina, kad toks procesas egzistavo.

Pulkininkas Persis Fosetas buvo britų karininkas ir užsiėmė topografiniu fotografavimu, XX amžiaus pradžioje jį dažnai kvietėsį įvairių lotynų Amerikos šalių vyriausybės, kad patikslintų valstybines sienas. Kad atliktų šiuos darbus, jam teko surengti 8 ekspedicijas. Iš paskutinės jis nebesugrįžo, kas davė pagrindą visokiausioms prielaidoms ir legendoms. Jo jauniausias sūnus Brajenas Fosetas paskelbė tėvo dienoraščius, kurie kimšte prikimšti stulbinančios informacijos.

Štai, pavyzdžiui, jis rašo, kad miškuose Peru ir Bolivijos Andų šlaituose gyvena mažas paukštelis, jis suka lizdus nedideliuose, idealiai apskritose kiaurymėse ant uolų, stovinčių prie kalnų upių ir upelių paviršiaus. Fosetas ėmė stebėti paukščius ir atkreipė dėmesį, kad kai jie tupia ant uolų, tai kiekvienas paukštelis laiko snape augalo lapą ir paskui pradeda trinti uolos paviršių apskritais judesiais, kol lapas nesusidėvi. Paskui vėl nuskrenda ir grįžta su tokiu pačiu lapu ir procesas kartojasi.

Po maždaug keturių tokių operacijų paukščius ima lesti akmenį ir, norite tikėkite, norite – ne, bet akmuo tiesiog akyse irsta. Po kažkiek laiko susidaro idealiai apskrita kiaurymė, pakankamai didelė, kad paukštis galėtų ten susisukti lizdą.

Pulkininkas Fosetas atkreipė dėmesį į dar su įdomius reiškinius, susijusius su šia tema. Apie pirmą jam papasakojo žmogus, atlikęs kelionę per neliestus miškus palei Pirenės upę Peru. Jam apšlubo arklys, teko nulipti ir vestis jį už pavadžio. Kai jis pasiekė savo kelionės tikslą, pastebėjo, kad pentinai surūdijo beveik kiaurai.

Nustebęs jis parodė pentinus savo draugui ir tas paklausė, ar nesibrovė jis per tankius žemaūgius krūmus su mėsingais lapais. Tas atsakė teigiamai ir tada pažįstamas pasakė, kad tai būtent jie „suėdė“ pentinus, pridūręs: „Šiais augalais naudojosi inkai akmeniui apdoroti“.

Kitas Foseto pastebėjimas dar įdomesnis. Jis ir keli kiti europiečiai ir amerikiečiai išeiginę dieną patraukė apžiūrėti senovės kapaviečių. Jie pasiėmė su savimi vietinį gyventoją, kuris turėjo atlikti kasinėjimus ir įsimetė į krepšius kelis butelius stipraus alkoholinio gėrimo, gana populiaraus toje vietovėje.

Greitai kasinėjimo vietoje vienas iš kelionės dalyvių gerokai prisisiurbė ir ėmė kabinėtis prie indėno. Jau vakarėjo, o pasigirti nebuvo kuo, išskyrus iškastą didelį molinį butelį. Jis buvo patikimai užkimštas, ir jame dar buvo likę kažkokio skysčio. Galiausiai visi nutarė jį atidaryti. Butelyje rado tirštą, juodą, tamprų ir nemaloniai kvepiantį skystį. Apkaušęs kompanionas nutarė, kad reikia padegustuoti ir pasirinko šiam darbui vargšą indėną.

Tasai pauostė, išblyško, pašoko ir pamėgino pabėgti, tačiau nuobodžiaujantys amerikiečiai sučiupo jį ir privertė gerti. Nelaimingasis priešinosi kaip pašėlęs, galiausiai sugebėjo ištrūkti ir pabėgo į krūmus. Susirėmimo metu butelis nukrito ir sudužo, o jo turinys išsiliejo balute ant akmens. Greitai skystis išnyko, o vietoje jo visas akmuo pasirodė esąs padengtas kažkokia medžiaga, primenančia molį ar kažkokią pastą, kurią galima buvo formuoti ir lipdyti iš jos viską, ką tik nori, tarsi iš plastilino ar karšto vaško.

Tai ar egzistuoja sultys augalo, kuris gali ištirpdyti tvirtą uolieną, netgi granitą? Ir ar išties senieji naujojo Pasaulio gyventojai darė iš to augalo ekstraktą ir minkštino akmenis, iš kurių statė savo neįtikėtinas piramides, pilis, šventyklas, stulbinančius bareljefus, skulptūras ir kitus ikikolumbinės Amerikos meno kūrinius, ramiausiai dirbdami pirštais, o ne mėnesių mėnesiais tašydami akmenis kaip europiečiai? Ir ar buvo indėnai vieninteliai, kurie atrado šį būdą?