1883-aisiais buvo neįtikėtinai arti apokalipsės

Žmonija nė neįtaria, jog mažiau nei prieš 130 metų, 1883-aisiais buvo neįtikėtinai arti apokalipsės. Panašu, jog tais metais milijardus tonų svėrusi kometa pro Žemę praskriejo vos kelių šimtų kilometrų, informuojama Masačiusetso technologijų instituto (MIT) internetiniame portale Technologyreview.com.

 

Jei tikėti Vikipedija, 1883-ieji istorijon įėjo kaip metai, kuriais gimė Francas Kafka, mirė Karlas Marksas, buvo karūnuotas Rusijos imperatorius Aleksandras III ir, žinoma, Indonezijoje įvyko nepaprastai galingas Krakatau ugnikalnio išsiveržimas. Tačiau ši katastrofa – lašas jūroje palyginus su ta, kuri galėjo įvykti.

 

Apie ją šiokių tokių įtarimų galėjo turėti tik vienas žmogus Žemėje – meksikiečių astronomas Chosė Bonila (José Bonilla). 1883-iųjų rugpjūčio 12 ir 13 d. Sakateko valstijoje (Zacatecas) jis atliko vėliau itin išgarsėsiančius stebėjimus: kaip Saulės diską kirto maždaug 450 objektų. Paskui kiekvieną iš regėtų objektų nusidriekė įspūdingos uodegos.

 

Stebėtina, tačiau be Ch. Bonilos tuomet į keistus objektus Saulės diske dėmesio neatkreipė nė vienas mokslininkas, nors nuo 1880-ųjų Saulės astronominiai stebėjimai vyko gana aktyviai.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Pranešimas apie stebėtus objektus pasirodė 1886-ųjų prancūzų žurnalo „L’Astronomie“ numeryje. Tiesa, mokslinio paaiškinimo regėtam reiškiniui negalėjo pateikti nei pats mokslininkas, nei žurnalo redaktorius. Pastarasis buvo linkęs manyti, jog tai galėjo būti susiję su paukščių ar vabzdžių migracija, arba galėjo susidaryti dėl dulkių dalelių, nusėdusių ant teleskopo objektyvo. Vėliau atsirado keisčiausių reiškinio interpretacijų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vis tik visai neseniai Ch. Bonilos tėvynainų tyrėjų grupė, vadovaujama Hektoro Manterolos (Hector Manterola), ėmėsi išsamios Ch. Bonilos nuotraukų analizės ir pateikė savo versiją, kurioje metafizikos gerokai mažiau. Tiesa, paaiškinimas – ne mažiau stulbinantis. Meksikos mokslininkai yra linkę manyti, jog XIX a. pabaigoje Ch. Bonila stebėjo tik ką suirusios kometos likučius.

 

Faktą, jog niekas kitas uodeguotųjų objektų Saulės diske tuomet nematė, mokslininkai sieja su paralaksu: jei kometos fragmentai praskriejo pakankamai arti Žemės, jie galėjo būti matomi tik labai siaurame Žemės paviršiaus ruože – kitose vietose (net ir už kelių šimtų kilometrų nuo Ch. Bonilos stebėjimo vietos buvusiose observatorijose) juos slėpė arba pati planeta, arba dienos šviesa. Be to, reikia atsižvelgti ir į Ch. Bonilos stebėjimo vietos geografinę platumą: lygiagretė, iš kurios stebėjimus vykdė Meksikos mokslininkas, sausuma nusidriekia per Sacharą, Šiaurinę Indijos dalį ir Pietryčių Aziją – nesunku įsivaizduoti, jog tose platumose astronominiai dangaus stebėjimai tuomet kažin ar buvo aktyviai vykdomi.

 

H. Manterolos ir jo vadovaujamo tyrėjų kolektyvo vertinimu, atstumas, kuriuo pro Žemę praskriejo kometos liekanos, galėjo būti nuo 540 iki 8000 km. Kosminiais mastais tai – mažiau negu per plauką (Tarptautinė Kosminė Stotis skrieja 300 km aukštyje, o daugelis geostacionarių palydovų skrieja daugiau kaip 20 tūkst. km aukštyje).

 

Meksikos mokslininkai mano, jog Ch. Bonilos stebėtų kometos liekanų skersmuo galėjo būti nuo 50 iki 800 metrų. Tai reikštų, jog netoli Žemės suirusi hipotetinė kometa turėjo būti didžiulė – keliasdešimties kilometrų skersmens ir milijardų tonų svorio.

 

Tiesa, neatmetamas variantas, jog tą kometą astronomai buvo užfiksavę beveik visai prieš pat jos fragmentų atskilimą: mokslininkai spėja, jog hipotetinė kometa galėjo būti trumpaperiodė Ponso-Brukso kometa (angl. – 12P/Pons–Brooks), kuri kaip tik 1883 m. vos nesusidūrė su Žeme (kitąsyk ši kometa pro Žemę turėtų praskrieti 2024-aisiais).

 

Kaip ten bebūtų, savo publikaciją autoriai užbaigia pastabomis, kokios didžiulės katastrofos pavyko išvengti ir žmonijai, ir visai planetai. Meksikos mokslininkai konstatuoja, jog Ch. Bonila dangų stebėjo iš viso tik 3,5 valandos per dvi dienas, o vienos stebėjimų valandos metu jis fiksavo vidutiniškai po 131 objektą. Taigi, išeitų, jog per pauzę tarp dviejų stebėjimų jis „praleido“ dar 3275 objektus. Turint omenyje, kad net ne patys didžiausi iš jų dydžiu prilygo Tunguskos meteoritui, nesunku įsivaizduoti, kokia katastrofa galėjo įvykti.

 

„Jei visi tie objektai būtų susidūrę su Žeme, mes būtume sulaukę 3275 Tunguskos meteoritų per dvi dienas. Ko gero tai reikštų masinį gyvybės išmirimą Žemėje“, – savo publikaciją užbaigia H. Manterola.

 


2500
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
sexiuke69

OHO

kivelina

dotyfree is ko sprendi????

Dotyfree

Tai 2024-aisiais laukti dar vienos pasaulio pabaigos? :D