Augalai – mąstančios būtybės

plantsMokslininkai yra įsitikinę, kad teigiamos mintys ir žodžiai teigiamai veikia ir augalus. Patyrę sodininkai priskiria augalams savybes, kurių taip pasigendama tarp žmonių – altruizmą, užuojautą, meilę.

 

Pašokime ananasams

 

Augalai dažnai yra įsipainioję į neįprastas, fantastines istorijas. Viena jų pasakojama nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio. Tada Amerikoje konkuravo dvi didelės ananasų auginimo verslu užsiimančios kompanijos. Viena jų valdė plantacijas Havajuose, kita – Antiluose. Ananasai buvo tos pačios rūšies, klimatas – identiškas, dirva – taip pat labai panaši. O štai ananasai išaugdavo skirtingi! Antilų ananasai dėl neaiškių priežasčių buvo stambesni ir, svarbiausia, skanesni.

 

Antilų ananasai buvo perkami daug mieliau, ir Havajų kompanijai grėsė bankrotas.

 

Šią mįslę įminė psichologas Džonas Meisas. Jis atkreipė dėmesį į niuansą, kurio nepastebėjo nei agronomai, nei biologai. Havajuose vietos gyventojai augino ananasus tyliai, o Antilų darbininkai darė iš darbo pramogą – prižiūrėdami ananasus jie šokdavo, dainuodavo, linksmindavosi.

 

Tokią beprotišką idėją, kad ananasai skanesni nuo dainų, psichologas pateikė kompanijos vadovybei. Pastarajai jau nebebuvo ko prarasti: ji jau stovėjo prie bankroto slenksčio. Taigi į Havajų plantacijas skubiai atvežė savanorių darbininkų. Jau kitas derlius skoniu nesiskyrė nuo Antilų ananasų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Bakstero metodas

 

Neįprastų augalų savybių, darančių juos panašius ne tik į gyvas, bet ir į mąstančias būtybes, tyrinėjimų srityje bumas yra susijęs su Klifo Bakstero – melo detektorių specialisto – vardu. Vieną kartą, tiesiog neturėdamas ką veikti, jis nusprendė pažiūrėti, ar reaguoja augalai į kokį nors išorinį poveikį. Dirbdamas melo detektoriumi, K.Baksteras žinojo, kad grasinimas - tai geras būdas stipriai subjekto reakcijai išaiškinti, todėl jis prijungė augalą prie detektoriaus, o lapą įkišo į karštą kavą.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Jokios reakcijos nebuvo. Tada jis nusprendė, kad augalams daug baisesnė ugnis. Įkvėptas šios minties jis nuėjo paimti degtukų. Ir čia kreivoji linija, kurią brėžė detektorius, šoko aukštyn. Grįžęs su degtukais, jis pamatė, kad detektogramoje atsirado dar vienas pikas. Buvo panašu į tai, kad augalas atspėjo jo ketinimus ir išsigando. Mokslininkas atliko dar keletą bandymų, ir pasirodė, jog kai jis pareikšdavo abejonę, neryžtingumą arba nenorą padegti augalą, reakcija, užrašyta detektogramoje, buvo ne itin ryški.

 

Kituose bandymuose mokslininkas padarė dar keletą sveiko proto požiūriu neįtikėtinų atradimų. Pasirodo, kad net nuplėšti ir perpjauti į gabalus lapai, prijungti prie detektoriaus, parodo tą pačią reakciją, kaip ir pats augalas. Taip pat išaiškėjo, kad augalas nuo grėsmių arba jam ypač pavojingo žmogaus pasirodymo sugeba visiškai realiai apalpti arba patirti šoką.

 

Įrenginiai, užrašantys augalų reakciją, leido išaiškinti dar vieną jų stebuklingą savybę. Pasirodo, net per didelį atstumą jie reaguoja į žmogaus, kuris juos prižiūrėjo, elgesį. Pavyzdžiui, K.Baksteras, grįžęs į Niujorką iš Naujojo Džersio, nustebęs pamatė, kad visi augalai pajuto jo išvykimą ir „pasveikino“ sugrįžusį. Be to, reakcijos pradžios momentas sutapo su tuo momentu, kai tyrinėtojas tik nusprendė grįžti namo.

 

Nervingi augalai

 

1887 metais V.Berdonas-Sandersonas stebėjo elektros reiškinius, primenančius tuos, kurie vyksta susijaudinus gyvūnui. Išsamiau elektros signalų kilmę augaluose ištyrė indų mokslininkas Dž.Č.Bosas XX a. pradžioje. Tropinė mimoza sugeba suskleisti savo pūkuotus lapus vos juos palietus. Mokslininkui pavyko nustatyti, kad augalas reaguoja į prisilietimą pavėluodamas tik 0,1 sekundės dalies. Toks reakcijos greitis gali būti prilyginamas tik signalo perdavimo nervuose greičiui.

 

Mokslininkas pastebėjo analogiją tarp gyvūnų bei augalų reakcijos į šviesą ir įrodė, kad augalai taip pat gali jausti nuovargį, kaip ir raumenys. „Dabar aš žinau, kad augalai kvėpuoja net neturėdami plaučių ar žiaunų, jie turi virškinimo sistemą be skrandžio ir gali judėti be raumenų, – teigiama jo tyrinėjimų išvadose. – Dabar man atrodo įtikinama, kad augalai gali justi tokį pat susijaudinimą kaip aukščiausi gyvūnai, nors neturi sudėtingos nervų sistemos“.

 

1922 metais rusų biofizikas psichiatras Aleksandras Gurvičas, atlikęs bandymus su svogūnu, atrado kai ką, kas nustebino: kai tik jis priartindavo vieno svogūno jauną ūglį prie kito šaknų sistemos, būtent suartėjimo vietoje pradėdavo ypač stipriai dalytis ląstelės. Kas stimuliavo šį procesą? A.Gurvičas pirmiausia pagalvojo apie chemines medžiagas, išskiriamas šaknų. Tačiau visiškai izoliavus svogūnus, keista sąveika nedingo. Tik 1971 metais, praėjus beveik 50 metų, Nobelio premijos laureatas Denis Gaboras išsamiais eksperimentais patvirtino A.Gurvičo bandymus.

 

40-aisiais praėjusio amžiaus metais A.Gurvičas visiškai netikėtai aptiko dar vieną fenomeną: psichikos sutrikimų turinčių ligonių būklė žymiai pagerėdavo, jeigu jie atsidurdavo šalia kai kurių augalų. Ypač palankus buvo žaliojo svogūno poveikis. Šalia jo šizofrenija sergantys pacientai pradėdavo elgtis prasmingai. Aišku, ne visų, bet žymaus ligonių procento dvasinė būklė vienaip ar kitaip keitėsi į geresnę pusę.

 

Gėlės-telepatės

 

XX amžiaus pabaigoje labai įdomūs tyrinėjimai, patvirtinantys augalų gebėjimą suvokti žmogaus mintis ir reaguoti į jas, buvo atlikti Bendrosios ir pedagoginės psichologijos instituto profesoriaus Venjamino Puškino. Per 200 bandymų neginčijamai liudijo: atsakant į emocionalios žmogaus būklės pakeitimus keičiasi ir augalo elektrostatinis potencialas.

 

Bakstero, Puškino, kitų mokslininkų, tyrinėjusių šią problemą, bandymai leido padaryti dar vieną išvadą: augalai, matyt, keičiasi signalais. Jie turi savo kalbą, panašią į primityvią vabzdžių kalbą. Eksperimentai, atlikti Rusijoje, Timeriazevo žemės ūkio akademijos augalų fiziologijos katedroje, vadovaujant profesoriui Ivarui Gunarui, leido išaiškinti, kad vienas augalas, keisdamas elektrinius potencialus savo lapuose, siunčia kitam pranešimus apie pavojų. Net pavyko rasti centrą, iš kur jie kyla.

 

„Šis centras yra ant šaknies kaklelio, – rašė profesorius, – kuris susispaudžia ir atsileidžia kaip širdies raumuo. Augalai, matyt, gali keistis signalais ir jie turi savo kalbą, panašią į primityvią gyvūnų, pavyzdžiui, vabzdžių. Vienas augalas, keisdamas elektrinius impulsus lapuose, gali pranešti kitam apie pavojų“.

 

Gamta sukūrė mus visus iš vienos medžiagos ir mes vystėmės pagal tuos pačius dėsnius. Visai galimas dalykas, kad kiekvienoje gyvoje ląstelėje, esančioje Žemėje, kažkur giliai yra paslėptas savitarpio pagalbos mechanizmas. Be šio mechanizmo gyvybė nebūtų išlikusi.

 

Ar prisimenate, ką sakė Mauglis susitikęs su gyvūnais? „Mes su tavimi vieno kraujo. Tu ir aš!“ Gal analogiškai reikėtų elgtis su visu mus supančiu pasauliu?

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“, respublika.lt


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Virus

Atsiprasau kad įsiterpsiu bet jau įrodyta kat turi.
Mimozai (judrem augalui) buvo suleista migdomuju kurie veikia tik per smegenu nervus ir po siek tiek laiko buvo pastebeta kad lapai ir pats augalas nuvyto tai yra uzmigo

gg

„Gamta sukūrė mus visus iš vienos medžiagos ir mes vystėmės pagal tuos pačius dėsnius.“ – gamta mūsų „nesukūrė“ – mes esame jos dalis.

O augalai „mąstyti“ nesugeba (tam reikalingos smegenys), tačiau jie turi sąmonę, kaip ir viskas, visi gyvi organizmai visatoje…

Justinas Herbsman

teisingai pastebeta,bet samones turejimas musu supratimu galetu but interpetuojamas kaip savotiska mastymo forma.