Paslaptingi megalitai

Indijoje ir Irane, Sirijoje ir Palestinoje, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje, Prancūzijos ir Anglijos pakrantėse, Skandinavijos pietuose ir Kaukaze stovi statiniai iš didžiulių akmeninių luitų ir blokų. Megalitai – taip juos vadina mokslininkai. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „Dideli akmenys“.

Yra žinoma, kad seniausi iš šių statinių pastatyti akmens amžiaus pabaigoje. Žinomiausios, be abejo, yra akmenų eilės netoli Karnako įlankos, pietinėje prancūzų Bretanės pakrantėje. Akmenys čia tokie didžiuliai ir jų tiek daug, kad kasmet šimtai tūkstančių turistų keliauja pasižiūrėti į šias priešistorinių laikų relikvijas.

Pagrindinė miestelio įžymybė – tai milžiniškas megalitas, kuris kažkada buvo, tikriausiai, laidojimo vieta. Užpiltas žemėmis, jis sudaro didelę kalvą, kurios viršūnėje Viduramžiais buvo pastatyta varpinė. Tačiau pakanka paėjėti kiek į šiaurę nuo miestelio ir turistas pakliūva į lauką, kur tankioje žolėje tarp retų pušų išsirikiavo kaip kareiviai parade eilės menhyrų – didelių, iki 5 metrų aukščio pailgų akmenų, pastatytų vertikaliai. Jų čia net 2935. Jie išrikiuoti į 13 eilių, kurių ilgis 4 kilometrai. Ant kai kurių iškalti iki šiol neiššifruoti rašmenys.

Smalsus turistas gali nueiti dar toliau į šiaurę, Orė miesto linkui. Keliukas atves jį prie Mane Kerionedo dolmeno su ilga apvalia galerija. Pasukęs į rytus ir praėjęs pro senovės abatijos griuvėsius, smalsuolis suras pakeliui visą eilę paminklų: de Rodeseko dolmeną, didelį ir vienišą Senojo Malūno menhyrą, kurio svoris, pagal apskaičiavimus, yra apie 200 tonų, o arčiau Pluarnelio miestelio – vėl menhyrų ir žiedo pavidalo kromlechų laukai. Pats didžiausias iš jų – Meneko kromlechas yra sudarytas iš 70 menhyrų, juosiančių dolmeną. Žiedo skersmuo – beveik 100 metrų.

Megalitų yra, žinoma, net tik Europoje, jų galima rasti visame pasaulyje, bet daugiausiai jų išliko būtent Prancūzijos šiaurės vakaruose, Bretanėje, o taip pat Anglijoje. Ir, reikia manyti, ne atsitiktinai žodžiai „dolmenas“ ir „kromlechas“ gimė iš bretonų šnekamosios kalbos. „Dol“ bretoniškai reiųkia stalą, „krom“ – ratas, o „men“ ir „lech“ – akmuo.

HIPOTEZĖS

Kasinėjimai lyg ir nustatė, kad dolmenai ir kromlechai – tai religinių ceremonijų ir genčių diduomenės laidojimo vieta. Siekimas sukurti mirusiems tvirtus, „amžinus“ namus buvo būdingas daugeliui kultūrų įvairiuose kontinentuose. Tačiau „laidotuvinių-ritualinių“ hipotezių šalininkų kažkodėl neverčia sutrikti tas faktas, kad daugumoje megalitinių statinių viduje nerasta jokių palaidojimų. Dauguma žinomų megalitų yra visiškai atviri statiniai, neturintys jokių gynybinių, slepiamųjų įrenginių.

Per visą megalitų tyrynėjimo archeologiniais metodais laiką informacija buso surinkta ganėtinai skurdi. Tačiau nelauktų rezultatų dar XX amžiaus pradžioje gavo astronomai: anglai N. Lokjeras, A. Tomas ir Dž. Vudomas, o taip pat ameriokiečiai Dž. Hokinsas, kurie nustatė, kad megalitiniai statiniai bvuo naudojamui astronominiams Menulio ir Saulės stebėjimams, dažnai labai sudėtingiems. Vertikaliai pastatyti akmenys galėjo atlikti vizyrų vaidmenį, kurie leido sufokusuoti Saulės ir Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo taškus lygiadienio dienomis. Tiesa, „astronominė“ hipotezė pripažinta toli gražu ne visuotinai.

Iš kitos pusės, jei pripažinti astronominę versiją teisinga, tai lieka neaišku, kam senovės žmonėms buvo reikalingi tokie sudėtingi ir daug darbo reikalaujantys astronominiai stebėjimai? Žemės ūkio darbų laiko nustatymui pagal saulę? Bet žemdirbiui visai nereikalingi tokie tikslūs duomenys, vos ne sekundės tikslumu. Net ir šiais mokslo įsigalėjimo laikais, kaip tai neteko matyti, ūkininko, vaikštinėjančio po laukus su chronometru. Ir jau visai sunku paaiškinti, kam megalitiniams astronomams prireikė kruopštaus ir sistemingo Mėnulio stebėjimo.

Įvairiu laiku visa eilė mokslininkų kėlė idėją, kad kai kurie megalitiniai statiniai yra neva tai savotiškos „akmeninės knygos“, kuriose užšifruoti svarbūs moksliniai duomenys apie Žemę, Saulę, Saulės sistemą, Visatą. Tas knygas žemiečiams neva palikę Aukščiausių Kosmionių Protų pasiuntiniai. Šios žinios laukia savo iššifravimo, apmąstymo ir praktinio panaudojimo. Bet visos tokios hipotezės yra ne daugiau kaip gražūs, bet neįrodyti spėliojimai.

Šiuolaikinio okslo istorijoje ne kartą buvo nutikę, kad progresas kokioje nors srityje pasiekiamas prisijungus prie problemos sprendimo darbo visai kitos mokslo šakos specialistams. Taip ir šiuo atveju gavosi. Naują postūmį problemos sprendimui davė hipotezė, iškelta 1992 metais Kijevo mokslininkų R. Furdujo (geologo) ir J. Švaidako (fiziko). Savo monografijoje „Paslapties žavesys“ jie iškėlė idėją, kad megalitiniai statiniai gali būti SUDĖTINGAIS TECHNINIAIS ĮRENGINIAIS. O būtent – AKUSTINIŲ IR ELEKTRONINIŲ VIRPESIŲ GENERATORIAIS.

STULBINANTYS FAKTAI

Tikslios megalitinių ratų ir alėjų topografinės nuotraukos leido išsiaiškinti kai kurias jų statybos ypatybes. Pvz., pasirodė, kad dauguma akmeninių ratų yra visai ne taisyklingi ratai, žiedai, bet gerokai sudėtingesnės figūros – labiau primenančios elipsės, kiaušinio pavidalą. Kokiu tikslu tai buvo daroma? Padaręs tikslias akmeninių eilių Karnake nuotraukas, A. Tomas ir čia rado ypatybių, kurių kol kas neįmanoma paaiškinti. Paslaptinga ir akmeninių eilių Le Menkėje (Prancūzija) geometrija. Šios eilės, besitęsiančios per kilometrą į rytus, palaipsniui artėja viena prie kitos pagal sudėtingą matematinį dėsnį, kuris yra aprašomas paraboline funkcija.

Keista, bet dėsningai keičiasi ir akmenų aukštis atskirose eilėse: vakarų pusėje akmenys aukščiausi, iki 4 metrų, o rytuose jie pažemėja iki 40-60 cm, kad rytinėje pusėje, pačiame eilių gale, vėl paaukštėtų iki kelių metrų. Visumoje šios eilės atrodo kaip ant žemės gulinčios grotos su sudėtinga paviršiaus geometrija, sudaryta iš vertikaliai stovinčių kintamo aukščio elementų. Mįslė…

Toliau. Pastebėta, kad akmeninių stulpų – menhyrų, o taip pat akmenų, kurie sudaro alėjas, apatinis galas yra susiaurintas, užaštrintas. Logiškiau būtų statyti akmenį ant plataus pagrindo, bet senovės statytojai kažkodėl darė atvirkščiai. Dauguma megalitų, kaip pasirodė, pastatyti iš tam tikros petrografinės sudėties kalnų uolienų, o būtent – turinčių savo sudėtyje didelį kiekį kvarco – mineralo, galinčio generuoti elektros srovę esant slėgimo poveikiui (pjezoefektas), o taip pat palaikyti pastovius virpesius (dažnio stabilizavimas).

Rusų tyrinėtoja A. Kondratova mini mažytę salelę Naujųjų Hebridų salyne – Malekulu, kur septintojo dešimtmečio viduryje vietiniai gyventojai statė… akmeninius dolmenus ir menhyrus, tokius pačius, kokie buvo statomi visame pasaulyje prieš tūkstančius metų. Nuo senų laikų saloje egzistavo slaptos religinės sektos, kurios neofitų įšventinimo ar saviškių pakėlimo į aukštesnį rangą ceremonijų metu statydavo saloje statulą iš akmens – menhyrą, arba šventyklą – dolmeną. Jie buvo laikomi šventais visiems salos gyventojams, kadangi tik čia slaptos sektos vadai galėjo tam tikromis metų dienomis „kalbėtis“ su didžiųjų protėvių dvasiomis, prašydami iš jų įvairių patarimų.

Savo hipotezę R Furdujį ir J. Švaidaką suformuluoti paskatino stulbinantis anglų mokslininkų atradimas. Jie atrado, kad tam tikru paros metu Rolraito megalitas skleidžia paslaptingą spinduliavimą.

Šiuo atradimu susidomėjo Oksfordo universiteto mokslininkai ir nustatė, kad prieš saulės patekėjimą monumentas spinduliuoja ultragarso impulsus. Šis spinduliavimas intensyviausias ir ilgiausiai trunka lygiadienio metu. Oksfordo specialistai iškėlė hipotezę, kad ultradgrso virpesius šiame „akmens amžiaus siųstuve“ sukelia silpnos elektros srovės, atsirandančios ant akmenų, esant saulės radiobangų poveikiui. Be to, kiekvieno atskiro akmens spinduliavimo energija yra nedidelė, bet jų tikslus išsidėstymas sukuria galingą energijos srautą.

Dolmenai ne tik generavo ultragarsą, bet ir spinduliavo jį kryptingai, spindulio pavidalu, apie ką liudija dolmenų konstrukcijos ypatybės. Akustiniais vibratoriais tarnauja tikriausiai ir menhyrai, kuriems dėl pjezo efekto sustiprinimo suteikiama išaštrinto pieštuko forma.

Lieka klausimas: kam viso to reikėjo senovės žmonėms? Atsakymo kol kas nėra.