Mirusieji aplanko mus ir sapnuose – Seredžiaus gyventojos istorija

1966 m. liepos 23 d., karštą šeštadienį, apie 16 valandą į Nemuną maudytis nuėjo Seredžiaus gyventoja 32 metų siuvėja Ona Parsikaitė. Su savimi ji nusivedė ir brolio Kazimiero aštuonmetę dukrelę Genutę. Maudėsi jos Nemuno pakrašty, ties Pleštvės intaku.

Mažoji nemokėjo plaukti, tad Ona ją mokino – laikydama šią už rankučių, pati ėjo atbula tolyn nuo kranto. O mažoji Genutė, įsikibusi rankos, bandė plaukti, linksmai plakdama vandenį kojomis. Taip einant Ona staiga smuktelėjo į gilią duobę ir netikėtai gurkštelėjusi vandens užspringo. Nors ji ir mokėjo plaukti, bet, matyt, išsigando ir pradėjo skęsti. Sukaupusi jėgas, ji stumtelėjo mažąją kranto link, o pati, dar įtraukusi į plaučius vandens, nugrimzdo į dugną. Atsitiktinai krante buvę mokiniai ištraukė mažąją ir ėmė gaivinti. Tik ją atgaivinę, susizgribo, kad nėra krante didžiosios. Patys pabandė ieškoti, bet nieko nerado. Tada pavakary buvo iškviestas naras. Bet ir jis, pusantros valandos prasiplūkęs, skenduolės neaptiko. Žinia apie nelaimę greitai pasklido miestelyje.

Ir štai liepos 23 – 24 naktį skenduolė prisisapnavo dviem pažįstamiems: kaimynui Steponavičiui ir savo gerai draugei Ramutei Agurkienei:

– Ateikite manęs ieškoti prie Lekečinsko, – pasakė ji sapne Steponavičiui. – Tenai aš jūsų lauksiu

Maždaug tą patį skenduolė sapne pasakė ir Ramutei Agurkienei.

– Manęs ieško paskendimo duobėj. Bet ten manęs nėra. Rytoj apie pietus mane suras ties Lekečinsku.

R.Agurkienė nesiryžo savo sapno papasakoti skenduolės motinai, bijodama jai dar didesnį skausmą suteikti. O Steponavičius savo sapną ryte papasakojo Petrei Ivanauskienei. Tad antrą dieną abiejų brolių žmonos Jadvyga ir Jonė apie pietus dėl viso pikto nuėjo prie Nemuno ties Lekečinsku, t.y. apie porą kilometrų nuo skendimo vietos. Deja, skenduolės kūno, nors ir apvaikščiojo Nemuno pakrantes, nerado. Dar kiek apsižvalgiusios, pasėdėjusios ant kranto, nutarė grįžti namo. Joms jau beeinant, Nemunu praplaukė botas. Jis sujudino vandenį, sukėlė vilnis, ir bangos išnešė į krantą skenduolės kūną.

Netoli tos vietos Nemune maudėsi vaikai, matę tas moteris, ieškančias skenduolės. Jie pasivijo tas moteris ir pasakė joms apie priplukdytą prie kranto lavoną.

Šį įvykį aprašė skenduolės laidotuvėse buvęs klebonas A. Budrikis.

O štai kita istorija iš Žemaitijos, atsitikusi prieš II pasaulinį karą.

Kvėdarnos parapijoje, Šventų kaime gyveno nevedęs, linksmo būdo siuvėjas J. Vainoris. Buvo blaivininkas, taupus, todėl visi jį pažįstantys manė jį esant turtingą. Be to, J.Vainoris nesenai buvo pardavęs savo turtą, už kurį gaivo nemažai pinigų. Mat ruošėsi kažkur išsikelti. Ir štai vieną dieną siuvėjas dingo. Artimesnių bičiulių ar giminių neturėjo, tad niekas rimtai nesirūpino jo dingimu ir neieškojo jo nei gyvo, nei mirusio.

Praėjo beveik treji metai, ir Kvėdarnos miestelio gyventoja B.Burbienė susapnavo siuvėją Vainorį, baisios išvaizdos, apipuvusį, aplipusį dumbliais ir maurais. Stovi, atrodo, lauke prie jos virtuvės lango ir kalba: „Mane nužudė ir įmetė į tvenkinį netoli Kvėdarnos. Ištraukit mano kūną ir palaidokite“. Ir net pasakė, kuriame tvenkinyje paskandintas, mat Kvėdarnos buvo keli tvenkiniai.

B.Burbienė papasakojo apie savo sapną kaimynams ir pažįstamiems. Susirinko nemažai žmonių, kurie su B.Burbiene nuėjo prie tvenkinio ieškoti lavono. Kūdra buvo didelė, dumblina, ir iš pradžių nieko nepavyko surasti. Tada B.Burbienė atitempė vežimo ratą, į ją įstatė grabnyčios žvakę ir paleido plaukti. Ratas, paplaukiojęs po kūdrą, sustojo vienoje vietoje. Čia pagraibę rado paskandinto J.Vainorio lavoną. Jį iškilmingai palaidojo Kvėdarnos kapinėse.

Ir nors siuvėjas daugiau nesisapnavo, B.Burbienės vyras buvo priverstas užkalti virtuvės langą, – taip moteriškę sukrėtė sapne matyto skenduolio vaizdas, kad ji bijojo į tą langą sutemus ir žvilgtelėti.

Šią istoriją kunigui A.Kaubrei papasakojo kvėdarnietė E.Survilaitė, artima B.Burbienės draugė.

Latvis Jurgis Dilans, garvežio mašinistas iš Rygos, būdamas tremtyje Intos lageryje kartu su kunigu E.Simaška, jam papasakojo įdomią istoriją iš savo šeimos gyvenimo. – Naktį mano broliui prisisapnavo vokiečių kareivis, – pasakojo jis, – ir pasakė: „Karo metu mane nušovė ir užkasė žemėje netoli nuo jūsų sodybos, prie keliuko. Iškaskite mane ir palaidokite šventintose kapinėse“.

Ryte visa šeima aptarė tą sapną, bet jokių kasinėjimų nepradėjo. Sekančią naktį tas pats vokiečių kareivis vėl pakartojo sapne savo prašymą. Visa Dilansų šeima – tėvas, motina ir trys sūnūs – rytą stebėjosi ir traukė pečiais, bet ir tą kartą jokių žygių nesiėmė. Pagaliau ir trečią naktį pasirodo tas pats vokiečių kareivis ir maldauja jį palaidoti. Šį kartą tėvas sunerimo.

– Čia kažko rimto esama, – pasakė vaikams. – Eikime paieškoti lavono.

Pasiėmė vyrai kastuvus ir nuėjo prie nurodyto sodybos keliuko. Kasinėjo šen bei ten, bet nieko ne-rado. Grįžo namo, patys ant savęs pykdami, kad patikėjo kažkokiais sapnais.

Tad štai ir ketvirtąją naktį vokietis kareivis prisisapnuoja. Dabar jis tiksliai nurodo, kur užkastas jo kūnas: „Ne ten manęs ieškojote. Aš palaidotas už eglutės. Ta pati kulka peršovė eglutę ir nušovė mane…“

Išaušus tėvas su sūnumis nuėjo prie eglutės, augančios šalia keliuko, apžiūrėjo ją. Medelio tikrai būta sužaloto – tai rodė išbėgę sakai ir toje vietoje sustorėjęs kamienas. Už tos eglutės ėmė kasti ir aptiko lavoną, jau gerokai apipuvusį. Išlikusios buvo tik odinės aprangos dalys: kepurės priekaktis, diržas ir pistoleto dėklas.

Tada Dilansai padarė karstą, sudėjo kareivio palaikus ir palaidojo juos katalikų kapinėse. Daugiau niekas nebetrikdė jų miego.