Paskutinė Parsio Foseto ekspedicija
|Žymusis anglų keliautojas Parsis Fosetas (Percy Fawcett) išgarsėjo savo ekspedicijomis į Pietų Ameriką. Neįžengiamose džiunglėse jam teko stebėti europiečių dar nematytus reginius, susitikinėti su burtininkais, kviečiančiais mirusiųjų dvasias, gelbėtis nuo vorų žmogėdrų ir matyti indėnus, kenčiančius retą ligą – nenugalimą norą valgyti žemę. Apie visa tai Fosetas parašė savo knygoje “Nebaigta kelionė”.
1925 metų pavasarį Fosetas iškeliavo eilinėn ekspedicijon į Pietų Ameriką. Jis norėjo surasti džiunglėse senovinį miestą, apie kurį girdėjo iš indėnų, gyvenančių prie Madidžio upės. Pagal jų pasakojimus, namai šiame mieste buvo akmeniniai, gatvės kirtosi stačiu kampu, centrinėje aikštėje stūksojo didžiulė šventykla, kurioje buvo saugomas didžiulis neaiškios paskirties diskas, padarytas iš kalnų krištolo. Upėje, tekančioje per miestą, kaip pasakojo indėnai, buvo didelis krioklys. Žemiau jo upė sudaro didelį ežerą, iš kurio neišteka nė viena vandens arterija. Matyt, vandens perteklius eina kažkur po žeme. Virš ramaus vandens paviršiaus lyg ir stūkso žmogaus figūra, iškalta iš kvarco ar kalnų krištolo. Veikiama povandeninių srovių ji juda aplink vandens telkinio centrą. Tai vienintelė planetoje judanti skulptūra.
Indėnai pasakojo Fosetui apie namus, kurie buvo apšviečiami niekad negestančiomis “žvaigždėmis”. Keliautojui jau teko girdėti apie negestančias ugnis, kurios neva švietė kai kuriuose namuose, pastatytuose daug metų prieš mūsų civilizacijos atsiradimą. “Galbūt kalba eina apie nežinomą mums energiją? – samprotavo Fosetas. – O ką, jeigu kažkas sugebėjo transformuoti Žemės gravitacinį lauką į šviesos energiją? Šviesos šaltinis, sukurtas pagal tokį principą, veiks amžinai”. Dar vienas senovės statinys, pagal indėnų pasakojimus, buvo panašus į galingą akmeninį bokštą. Naktimis iš jo durų ir langų liejosi šviesa. Keista bokšto (arba čiulpos, kaip jį pavadino indėnai) savybė buvo tai, kad jis platėjo į viršų, kaip konusas, įbestas viršūne į žemę.
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Įdomu, kad indėnai, gyvenantys džiunglėse, pakliuvę į Kujabą arba kitus Brazilijos miestus, nesistebėdavo, pamatę didžiulius namus ir šventyklas. Jie sakė, kad matė gerokai didesnių ir gražesnių pastatų. Juose irgi plačios durys ir langai, o viduje stovi aukštas stulpas su dideliu kristalu, kuris apšviečia viską viduje ir netgi akina.
Vienas iš indėnų pranešė keliautojui, kad, būdamas netoli senovės miesto, jis girdėjo keistus garsus, sklindančius iš miško. Jie priminė švilpimą ir baisų kriokimą. Visi, kurie girdėjo tuos garsus, buvo apimti siaubo. Pelkėse palei Medidžio upę indėnai matė kažkokius didelius žvėris ir aptikdavo didelius pėdsakus, kurie negalėjo priklausyti nė vienam iš jiems pažįstamas gyvūnui. Viena iš tokių pabaisų kartą naktį “atplėšė” gigantišką užės pakrantės sklypą. Išklausęs indėnus, Fosetas užsirašė dienoraštyje: “Šiame paslaptingame kontinente galima surasti dar daug nuostabių dalykų, pavyzdžiui, visoje planetoje jau išmirusių gyvūnų atstovus, baigiančius gyventi savo amžių plačiose neištirtose pelkėse.”
1925 metų 29 dieną Foseto artimieji gavo laišką, kuriame jis pranešė, kad randasi maždaug už savaitės kelio nuo legendinio krioklio. Vietinių indėnų vadas Roberto patvirtino pasirinkto maršruto teisingumą. Fosetas baigė laišką tokiais žodžiais: “Nuo šios minutės visiškai atsiduodu Dievui!”.
Parsis Fosetas negrįžo iš šios ekspedicijos. Buvo bandoma jį surasti, tačiau paieškos buvo be rezultatų. Žymaus keliautojo dingimo priežastys taip ir liko neišaiškintos.
7-ame XX amžiaus dešimtmetyje kiti tyrinėtojai aptiko džiunglėse Gran Pahateno miestą, pastatytą prieš 1500 metų. Virš miesto stūksojo bokštai, kuriuose buvo įrengtos turtingų miestiečių kapavietės. Žemiau, ant kalno šlaito stovėjo 16 apvalių daugiaaukščių pastatų iš akmens ir medžio. Statinius puošė akmens raižyba, vaizduojanti paukščius, gyvūnus ir žmones su galvos apdangalais iš plunksnų. Kai kurie karnizai buvo papuošti medžio raižiniais, kuri puikiausiai išliko, nežiūrint į drėgną tropinį klimatą. Archeologai tikisi aptikti mumijas ir atsakyti į pagrindinį klausimą – kur ir kodėl dingo Gran Pahateno gyventojai.
Pabuvoję senovės mieste, tyrinėtojai prisiekė niekam nepranešti miesto vietos, kad apsaugotų jį nuo godžių lobių ieškotojų. Tačiau Gran Pahatenas nepanašus į miestą, apie kurį Fosetui pasakojo indėnai. Iš visko sprendžiant, džiunglėse yra dar ne vienas miestas. Jį aptikus, mums, galbūt, pavyks įminti pradingusios Foseto ekspedicijos paslaptį.
Saltinis: visokybes.com
matyt jis rado miesta bet jo gyventojai nebeleido išeiti