Parapsichologė kalba apie mirtį: miršta tik fizinis kūnas

-Jeigu aš teisingai supratau, tai kuo aukščiau žmogaus siela pakilo, tuo jai ramiau, komfortiškiau, o sugrįžusi į žemę, ji atgims puikiu žmogumi.

-Viskas priklauso nuo sukauptos patirties. Jeigu žmogus to vertas, siela kils vis aukščiau ir aukščiau – tai ir yra jos vystymasis. Todėl toliausiai pažengusioms, švariausioms sieloms reinkarnacija jau nebereikalinga. Tačiau pasilieka žemesnės, neišsivysčiusios, kurios grįžta perauklėjimui į pusiau pragariškas sąlygas – į žemę. Mūsų planetos kitaip pavadinti negalima, ji skirta apsivalymui per kentėjimą. Na, gal ne pragaras, bet skaistykla tai tiksliai…

-Ir vėl numirei… Ne koks vaizdelis. Pamenu, filmo „Baltoji dykumos saulė“ herojus, paklaustas „ar iš karto užmušti?“ panoro truputėlį pasikankinti. Taip ir mūsų gyvenime: mirti niekam nesinori, nežiūrint į jokius išbandymus. O ir į anapusinį gyvenimą, juolab į reinkarnaciją kažkaip nelabai norisi tikėti. Jeigu kitame gyvenime kažką atsimintume iš praėjusio, jei žinotume, kad tavo mylimi žmonės bus greta…

-Gamta tvarkosi protingai, nesuteikdama žmonėms tokios atminties. Kartą pasiunčiau meditacijos metu vieną merginą į praeitį, kur jai atsivėrė gabalėlis savos atminties. Ji pamatė, su kokia panieka „toji“ moteris žvelgė į žmones, trypė juos į purvą, kokia toji moteris šlykšti jai – jau dabartinei. Nuotaika, neslėpsiu, merginai ilgam sugedo. Tai pavojingi atsiminimai. Įsivaizduokit, kad žmogus sužino, jog jis (tai, žinoma, labai grubus pavyzdys) buvo budelis ir užmušė savo geriausią draugą ar vaiką… O šiame gyvenime mes sutinkame tik tuos žmones, su kuriais jau turime karminį kontaktą.

-Vienas psichoterapeutas pasakojo man, kaip gydė moterį, kuriai astrologas pranešė, jog praeityje ji buvo žudikė ir kažkam perrėžė gerklę. Po to moteris ėmė nuolat jausti, kad jai norisi šmaukštelėti peiliu savo vyrui per gerklę, pasmaugti kaimyną autobuse, kuris ją erzina ir panašiai.

-Jeigu žmogus viską atsimintų, jam tektų iš naujo pergyventi gimimo ir mirties, nepagydomų ligų kančias. Jis žinotų, ką pats nuskriaudė, ir kas skriaudė jį. Tokios informacijos ir visokiausių emocijų apimties neatlaikytų niekas.

-Po kiek laiko siela sugrįžta naujam gyvenimui?

-Paprastai vienų metų ribose. Štai kodėl yra dar viena atminų data – metinės. Bet tai gali atsitikti ir dar anksčiau: jei siela menkai išsivysčiusi, tai ji tiesiog privalo nuolat įsikūnyti ir kaupti patirtį, tobulėti.

-Kada ateis mirties valanda, niekam nežinoma. Tačiau kai kurie žmonės, ypač pagyvenę, staiga pradeda tvirtinti, kad tiksliai žino savo mirties datą. Kodėl?

-Jie mato Mirtį. Ji ateina ir laukia.

-Ar tai tą skeletą su dalgiu?

-Skeletas nebaisus – pagąsdins ir pasišalins. Tikroji mirtis ateina gražios moters pavidalu, ji sugundo ir išsiveda sielą. Bet jeigu jinai ir atėjo, tai bijoti nėra ko – mirtį galima nuvyti. Juk žmogus miršta tik tada, kai pavargsta siela.

-Kaip ji gali pavargti vaikams, kurie nespėjo nė pagyventi kaip reikiant?

-Čia truputį kiti dalykai. Visiškai įmanoma, kad dėl karminių aplinkybių vaikui reikėjo gimti būtent toje šeimoje, būtent tuo laiku ir nugyventi labai trumpą gyvenimą. Tiesiog praeitą kartą jo sielai šiek tiek neužteko laiko reikiamai patirčiai įgyti. Vaikui iš pat pradžių buvo lemta žūti, mirti mažam ar kiek vyresniam. Kančios, ligos – tai juk taip pat patirtis. Atkentėjo siela, apsivalė ir gali eiti toliau. Štai sakoma: nekalta siela, kūdikis, kuris nieko blogo padaryti paprasčiausiai nespėjo, kodėl, Viešpatie, tu jį taip anksti pasiėmei? O šiai sielai paprasčiausiai reikėjo atidirbti tai, ko ji nepadarė praeityje. Ir ne veltui ji gimė toje šeimoje – tėvai irgi išperka savo senas kaltes dabartine kūdikio netekties kančia.

-Tai ten nėra gailesčio ir užuojautos? Juk kūdikio mirtis – baisiausias dalykas, koks tik gali ištikti žmogų šiame gyvenime.

-Kai padarote kažką ne taip, kažkokią klaidą, prisimenate tą įvykį ir dūsaujate: ech, kad taip sugrąžinus laiką atgal – elgčiausi visiškai kitaip. Tai žmogaus žodžiai, o žmonės linkę daug ką užmiršti ir nuolat užlipti ant to paties grėblio. O siela nieko negali užmiršti, todėl, kad ji yra grynas informacinis laukas, kuriame įrašomas kiekvienas tavo tartas žodis, kiekviena pagalvota mintis. Ir kai siela leidžiasi žemyn, kad įsikūnytų, jai parenkamos tam tikros sąlygos, kad gautų vienokią ar kitokią patirtį ir ištaisytų praeities klaidas. Bet nepamirštama ir pasirinkimo laisvė: tu gali tobulėti, o jei nori – pasilik tame pačiame lygmenyje, bet aukščiau tokiu atveju nepakilsi nei po mirties, nei kitame gyvenime.

-Išeina, kad iš vienos pusės mes esame vedami, ir ribos mums nubrėžtos iš anksto, o iš kitos pusės – tarp atrėžto mums „Nuo čia – iki čia“ galima daryti viską, ką norime?

-Ribos yra, žmogų riboja gimimas ir mirtis. Ką veiksi gyvenime – tavo valia. Gali ugdyti gerąsias savo savybes, o nori – gali panirti į aistras. Jei poelgiai tiek neigiami ir nusikalstami, kad siela nebeužims jau net ankstesnio astralinio lygmens, tai būtinai susirgsi, pateksi į kokią nors katastrofą. Tai bus tau įspėjimas. O jeigu jo nesuprasi, tai tau bus atsiųsta mirtis, kad nepultum dar žemiau.

-Išeina, kad mirtis – tai gėris?

-Kartais gėris. Atseit, užteks, prisidirbai jau, prisikvailiojai… Tokia mirtis išgelbėja sielą. Tačiau jeigu ji kituose įsikūnijimuose taip nieko ir nesuprato ir toliau smunka, tai jos laukia visiškas sunaikinimas. Šios sielos daugiau nebebus ir tam žmogui reinkarnacijos ratas sustojo, baigėsi, jis iš tiesų mirs, t.y. jo nebebus.

-Vadinasi, tie, kam šis ratas tebesisuka, vėl ir vėl susitiks ir bus kartu. Ar tai reiškia, kad visi žmonės išties yra broliai ir seserys?

-Taip, ir jeigu jus kažkas nuskriaudė, pagalvokite – gal kažkada, kituose gyvenimuose, jūs jį skriaudėte? Atleiskit jam ir kitame įsikūnijime turėsite vienu priešu mažiau, o vienu draugu daugiau.

Inf. šaltinis: visokybes.com