Negyvojo ežero mutantai

6-ame dešimtmetyje buvo išleistas ne itin žymus N. Nekrasovo ir J. Panajevos romanas “Negyvas ežeras”. Tai tragiška meilės istorija. Romane paminėta legenda apie ežerą, su kuriuo susiję paslaptingi įvykiai, žmonių dingimai ir žūtis: “Nuo neatmenamų laikų čia buvo žinomas padavimas apie tai, kad ežeras ir miškas, kuris jį supa, apgyventas piktų dvasių…”

 

Nors ta istorija ir išgalvota, pasakojimuose apie ežerą yra dalis tiesos. Manoma, kad autoriai turėjo galvoje arba Kuolemajarvio ežerą palei Vyborgą, arba Kuolajarvį, Oloneckio gubernijoje, dabar – Karelijoje. Abu pavadinimai išvertus iš suomių kalbos reiškia “Mirties ežerą”, “Negyvajį ežerą”. Būtent su Kuolajarviu susijusios košmariškos mįslės, susijusios jau su mūsų laikmečiu.

 

Vietiniai gyventojai paprastai nesimaudo ežere, kadangi jis pernelyg gilus. XX šimtmečio pradžioje dar atsirasdavo drąsuolių, kurie įbrisdavo į stovintį vandenį. Tačiau po to, kai keli žmonės nuskendo, ežero imta šalintis.

 

Veisiasi čia įvairūs gyvūnai, tačiau kartais vietinės bobulės išgąstingai žiegnojasi, matydamos paukščius be plunksnų, su neproporcionaliai dideliais snapais ir gigantiškas varles, grėsmingai kvaksinčias ant kranto. Kai jos čia atsirado, nepamena net dabartinių senukų proseneliai. Tačiau paukščiai ir varlės niekam nekenkia, nors yra laikoma, kad girdėti juos – nepranašauja nieko gero. O štai uodai…

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Šalia paprastų kraujasiurbių čia sutinkami ir stambūs, bitės didumo, su ilgais straubliukais ir dviejomis sparnų poromis. Štai jų tai jau visi bijo. Tiesa, kandžioja žmones jie retai, tačiau jei jau įkanda… Žmogui iškart nutirpsta visas kūnas, o alergikas gali net mirti nuo tokio įkandimo. Po dviejų ar trijų mirtinų atvejų vaikų tarpe dauguma tėvų nustojo siųsti savo atžalas atostogauti pas senelius į kaimą netoli Kuolajarvio. O vietiniams vaikams suaugusieji neleidžia artintis prie kranto tose vietose, kur galima sutikti mirtinus vabzdžius.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Sklando tarp vietinių gyventojų ir dar kraupesni gandai. Pasakojama, kad dar per karą du paaugliai nutarė pagaudyti ežere žuvį. Žuvis čia lyg ir nesiveisė, ar bent nekibo. Prie kranto ji jau seniai nebekimba, o į vidurį plaukti niekas nedrįsta. Tačiau iš bado ko nepadarysi. Pasiėmę be leidimo seną valtį, priklausančią į frontą išėjusiam vieno iš berniukų tėvui, jiedu su visais įnagiais atsistūmė nuo kranto. Sustojo ten, kur pakankamas gylis, pradėjo žvejoti.

 

Iš pradžių tarsi ir nusišypsojo laimė. Greitai vienas jų pajuto – kimba. Jis abiem rankomis suspaudė meškerę – valo gale buvo užkibęs kažkas sunkaus. Tačiau meškerė nepasidavė. Vaikinas patraukė stipriau. Ir čia iš vandens pasirodė galva. Ir visai ne žuvies, o nežinia kieno: pusantro karto didesnė už žmogaus galvą, padengta tamsiai ruda oda, su išpūstomis baltomis akimis, be nosies ir su duobe vietoje burnos, kurioje ir įstrigo kabliukas. Bent jau taip vėliau nupasakojo ežero monstrą žvejo draugas.

 

Baigėsi viskas liūdnai. Paauglys neišlaikė pusiausvyros, įkrito į vandenį ir jį čia pat įsuko tarsi verpete. Jo draugužis iš visų jėgų nuirklavo šalin, jis suprato, kad tokiame gylyje skęstančiam jau niekuo nepadėsi, o štai pačiam gali grėsti rimtas pavojus. Vėliau berniukas tikino, kad kol jis yrėsi į krantą, užpakalyje girdėjo prislopintus riksmus ir kažkokį bambėjimą nesuprantama kalba. Galbūt jam tik pasivaideno?

 

Norinčių pasmaguriauti žuvimi iš Negyvojo ežero daugiau neatsirado. Tačiau pasakojimų apie keistas būtybes, gyvenančias po vandeniu ar besislapstančias palei ežerą buvo nemažai. Jau po karo vienas vietinis gyventojas tvirtino, kad sutiko ant kranto… undinę. Jis nupasakojo ją kaip moterį, kurios visas kūnas buvo padengtas žalsvai rudais žvynais. Akys be vyzdžių, belūpė burna – visa tai labai priminė aprašymą pabaisos, kažkada nusitempusios po vandeniu berniuką žvejį. Būtybė, liudininko žodžiais, šildėsi saulėje. Kai žmogus iš smalsumo prisiartino prie undinės, ji kažką piktai sušnypštė ir šoko į vandenį. Jis spėjo pastebėti jos stambią lyg pas šamą uodegą.

 

O viena moteris 7 dešimtmečio pradžioje susidūrė miške palei ežerą su nepaprastai išsigimusios išvaizdos žmogumi: ruda oda ant plikos kaukolės, keistos akys, nosies nėra ir vietoj burnos – plyšys. Kojas jis turėjo, o vietoj rankų buvo tik ataugos. Kūnas, kaip pasirodė moteriai, buvo apaugęs kailiu. Nepažįstamasis lyg ir papasakojo jai, kad buvo fronte, dėl granatos sprogimo smarkiai nudegė veidą, apako ir neteko abiejų rankų. Kai jį išrašė iš ligoninės, jis nesiryžo grįžti namo, pas šeimą taip atrodydamas, ir šiaip ne taip pasiekęs gimtąsias vietas, apsigyveno miške. Savo vardą pasakyti jis atsisakė. Paprašė moters atnešti jam pavalgyti, tačiau kai ji atėjo į ankstesnę vietą su keliais kaimo gyventojais, išsigimėlis išnyko.

 

Ir vėliau iki pat 8 dešimtmečio prie ežero kartais sutikdavo būtybes, panašias į žmones, tačiau labai išsigimusias. Tada kažkam ir kilo beprotiška mintis: o ką, jeigu tai tie, kas kažkada pradingo be žinios ežero apylinkėse? Tokių atvejų būta įvairiais laikais. Du dingo prieš karą, karo metu – minėtas žvejys berniukas, dar trys nesuprantami įvykiai po karo su iš toliau atvažiavusiais. Buvo manoma, kad jie nuskendo ežere, nors apie jo prastą šlovę visi žinojo ir vargu ar kad drįstų lįsti į vandenį. Netgi kūnų neieškojo ir atkalbinėjo nuo paieškų pradingėlių giminaičius.

 

Bet kaip žmonės galėjo pavirsti tokiais pabaisomis? Į šį klausimą pamėgino atsakyti ufologas S., atvažiavęs į tas apylinkes 9 dešimtmečio pabaisoje, ieškodamas Karelijoje NSO aktyvumo zonų. Jis iškėlė prielaidą, kad aukos pakliuvo į stiprią radiaciją, kuri neatpažįstamai pakeitė jų išvaizdą. S. Klausinėjo vietinių gyventojų, ar nekrito į ežerą kada nors keisti daiktai? Kai kas kalbėjo, kad dar XVIII amžiuje ežere paskendo kažkoks laivas, tačiau smulkmenų – kieno laivas, kokiomis aplinkybėmis tai nutoko – neprisiminė niekas. Pernelyg seniai tai buvo.

 

Atkaklusis ponas S. organizavo dugno filmavimą infraraudonuoju diapazonu ir visgi pasiekė savo. Prietaisai “pamatė” po Kuolajarvės ežero paviršiumi metalines konstrukcijas, kurių kilmė nežinoma. Nuotraukose jos atrodė neryškios, bet į laivą ar nuolaužas nebuvo panašios. Kokių nors ateivių ar mutantų pėdsakų irgi nerasta. Ponas S. kuriam laikui išvažiavo, ruošdamasis vėl panirti į ežerą kartu su minia tyrinėtojų ir naujausia aparatūra, tačiau taip ir negrįžo, lyg tai mirė namuose nuo širdies priepuolio. Nuo to laiko ežero niekas kol kas netyrė.

 

Žmonės ir dabar baiminasi artintis prie ežero. Kas slypi jo dugne – seno laivo nuolaužos ar siaubingi mutantai, laukiantys savo valandos, kad išliptų į krantą, keldami siaubą žmonėms? O gal nieko išties ten ir nėra ir visi minėti reiškiniai niekaip nesusiję tarpusavyje? Negyvasis ežeras tebesaugo savo paslaptį.

 

Saltinis: visokybes.com


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Saule

Jeigu neklystu yra net filmas apie siuos ivykius

gh0st

Gal žinai kaip tas filmas vadinasi?