Kas būtų, jeigu Žemėje neliktų žmonių?

Pabandykime įsivaizduoti pačių radikaliausių ekologų svajones: mūsų, homo sapiens, Žemėje daugiau nebėra. Kas pasikeistų ir kas atsitiktų su mūsų planeta? O juk tokių nedidelių žemės plotelių, pasirodo, yra.

Tai ir 30 km „mirties“ zona aplink Černobylio AE. Tai ir demilitarizuota zona tarp dviejų Korėjos pusiasalio valstybių. Tačiau pabandyti įsivaizduoti tokią žmonių negyvenamą zoną visos mūsų planetos mastu reikia nemažos fantazijos. Kaip ir bandyti prognozuoti viso gyvojo pasaulio raidos dėsnius. Tačiau toks žmogus atsirado: tai Alanas Vaismanas, abipus Atlanto pagarsėjusio bestselerio „Pasaulis be mūsų“ autorius.

Rašytoju tapęs ekologas nekuria apokalipsinių vaizdų. Jis tiesiog ima ir nušluoja mus nuo planetos paviršiaus – kaip šachmatų figūrėles nuo šachmatų lentos. „Vaizdelis“ prieš mūsų akis iškyla ne koks: pasirodo, gamta, iki šiol žmonių „dėka“ buvusi kaip sunki ligonė, pagaliau atsigauna. O visa, kas dirbtina, t. y. kas sukurta žmonių, ima byrėti tiesiog akyse.

Miestai subyrės kaip smėlio piramidės

Pasirodo, mūsų miestai – tai kaip sunkiai sergantys ligoniai: jiems kasdien reikia priežiūros. Antraip jie tučtuojau pradės irti. Nuo temperatūros kaitos gelžbetonio sienos tuoj pat ims skilinėti, visos medinės konstrukcijos supus per keliolika metų, o visa teritorija aplink milijonus namų vaiduoklių bus nuklota stiklo duženomis. Žaibai anksčiau ar vėliau apleistuose miestuose sukels milžiniškus gaisrus. Dar vėliau visas metalas virs geležies oksidu, o gelžbetonio gabalai vėl sudūlės į žvyrą ir smėlį.

Tiesa, mūsų pastatai dings nuo žemės paviršiaus nevienodu greičiu. Visi šiuolaikiniai pastatai (ypač dangoraižiai) pirmieji pavirs smėlio ir žvyro kalneliais. O štai Egipto piramidės, Kambodžos Angkoras ar Kelno katedra dar stovės tūkstančius metų.

Kai kuriems pasaulio miestams žmogaus nebuvimas būtų katastrofiškas vos ne kitą dieną. Mat daugelio didmiesčių metro kasdien kovoja su gruntiniais vandenimis. Sustojus jų siurbliams, į paviršių prasiveržęs požeminis vanduo užtvindytų tuos miestus per kelias savaites. Kaip, beje, ir visos šiuolaikinės pasaulio šachtos kaipmat virstų ežerais ežerėliais. O tokia šalis kaip Olandija beveik visa pasiners po jūros vandeniu. Juk didžioji dalis jos teritorijos – sausuma, žmonių atsikovota iš jūros.

Miestų parkai tiesiog akyse virs miškų salomis, o aplinkiniai miškai per artimiausius dešimtmečius okupuos griuvėsiais virstančius statinius. Tai tik dar labiau pagreitins jų eroziją: juk medžių šaknys ardo betoną ne blogiau už šiuolaikinę techniką. Tad visa žmogaus prižiūrėta ir apleista teritorija bus akimirksniu atsikovota gamtos. Ir vos po poros dešimtmečių mūsų miestai virs miškais apaugusiomis milžiniškomis kalvomis.

Vieni gyvūnai išnyks, kiti – suklestės

A. Vaismanas prognozuoja, kad ištuštėjusioje Žemėje pirmiausia suklestės paukščiai: jų kasmet daugės po milijardą. O štai atvirose vietovėse gyvenančių paukščių sumažės: mat miškas visuotinai susigrąžins savo pozicijas. Visa atogrąžų kraštų gyvūnija taip pat suklestės: atsikurs priešistorinės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos.

O kas ištiks mūsų artimiausius (mylimus ir ne) naminius gyvūnus bei padarus? Pasirodo, „neišnaikinamosios“ utėlės išnyks per vienus metus. Tarakonai ir žiurkės sugebės išsilaikyti bent kelerius metus. Sulaukėję šunys bursis į dideles gaujas, tačiau ir tai jų neišgelbės – į miestus iš aplinkinių miškų atklydę vilkai juos išpjaus.

Nesugebės vėl sulaukėti ir naminiu tapęs arklys ar karvė. Taigi paskui mus nuo Žemės paviršiaus turės pasitraukti ir dauguma mūsų naminių gyvūnų ir kitokių gyvių. Tiesa, bus viena išimtis. Tai katės. Jos geriausiai iš visų yra išsaugojusios medžiotojo instinktus.

Visų mūsų išvestų naminių augalų laukia tas pats liūdnas likimas. Ir naminių braškių, ir obelų, ir kitų mūsų sukultūrintų augalų likimas bus toks pat: jie vėl sulaukės. T. y. jų vaisiai labai sumažės ir nebeturės tiek cukraus, kiek turi dabar.

Kas labiausiai iš visos augalijos suklestės – tai Jo Didenybė Miškas. Pagal minėto autoriaus prognozes, jau po trijų šimtų metų visa Europa ir Eurazija (o tai – teritorija nuo Portugalijos iki Tolimųjų Rytų) vėl bus ištisai padengta tankiu mišrių miškų kilimu. Taip, kaip ji atrodė prieš kokius 6–8 tūkst. metų, kai pirmykščiai žmonės dar tik ėmė klajoti upių pakrantėmis.

Atsigaus po milijonų metų

Deja, ne viską taip lengvai kaip miestus ar kanalus „suvirškins“ visagalė gamta. Juk mes po savęs paliksime tiesiog kalnus nuodų ir baisių technogeninių bombų (atominės elektrinės, chemijos pramonės milžinai ir apskritai visas branduolinis ginklas). Mums išnykus tepraeis vos keli mėnesiai, kai dėl nevaldomos branduolinės reakcijos viena po kitos ims sproginėti atominės elektrinės. Aplink jas susidarys mirtinos radiacijos zonos. Radioaktyviųjų izotopų irimas truks šimtus tūkstančių, o gal net milijonus metų. Yrantys chemijos pramonės kombinatai ilgainiui virs išdegintomis teritorijomis.

Tikra rykšte atsigaunančiai gamtai taps milijardas tonų mūsų palikto įvairiausio plastiko. Upių srovės į vandenynų dugną sunešti tie begaliniai kiekiai plastikinių maišelių ir butelių ten išgulės ilgus šimtmečius, kol pagaliau suirs.

Tad apibendrintai apibūdinti žmonijos paliktą pėdsaką Žemėje galima taip: tai masinis jos užteršimas, o valysis planeta mūsų paliktą purvą labai ilgai…

• Tik po 35 tūkst. metų dirvoje ir vandenyse nebeliks mūsų iškasto į žemės paviršių švino (t. y. jis vėl nusės į giluminius sluoksnius).
• Gal tik po kokių 100 tūkst. metų atsiras mikroorganizmų, sugebėsiančių suvirškinti visur primėtytų milijonus padangų.
• Turės praeiti bent jau 250 tūkst. metų, kol galutinai suskils plutonis branduoliniuose užtaisuose.
• Kai kurios nuodingos medžiagos (pavyzdžiui, polichloruoti bifenilai) nesuskils net po kelių milijonų metų.
• Dar viena branduolinė medžiaga – uranas 238 – suskils tik po 4,5 mlrd. metų, t. y. po tiek metų, kiek dabar ir yra mūsų Žemei.

Saltinis: savaite.lt