Superskruzdėlės atakuoja pasaulį!

Pasaulyje didėja agresyvių skruzdėlių populiacija. Mokslininkai nežino, kaip jas sustabdyti. Agresyvios ir neįveikiamos. Jų tėvynė – Pietų ir Vidurio Amerikos tropikai. Jos pradeda užvaldyti pasaulį, nors iš 12 tūkst. skruzdėlių rūšių jų – tik keliolika. Šie vabzdžiai jau pasiekė visus žemynus ir kelia vis didesnę grėsmę.

Pietų Amerikos ugninės skruzdėlės Solenopsis invicta, kurios XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje pasiekė JAV pietus, per kelis pastaruosius dešimtmečius beveik sunaikino visas kitas skruzdėlių rūšis.

Jos puola ir mirtinai sugelia varles, net mažus žinduolius. Šie vabzdžiai pavojingi ir žmonėms. Jų įkandimas labai skausmingas. Pasitaikė atvejų, kai skruzdėlės masiškai atakuodavo miegantį žmogų, o daugybė jų įkandimų sukeldavo mirtį. Skruzdėlės Paratrechina sp. nr. pubens, kurios užvaldė Hjustoną, apniko serverius ir elektros tinklus, dėl to kilo rimtų avarijų.

Pietų Europoje tikra nelaime tapo agresyvios argentininės skruzdėlės Linepithema humile, laivais išplitusios po pasaulį XX amžiaus pirmoje pusėje.

Dėl šių skruzdėlių vietinės vabzdžių rūšys beveik išnyko. Prieš dvejus metus Lenkiją pasiekė pirmosios skruzdėlės grobuonės Lasius neglectus. Jų lizdų aptikta net Seimo rūmų užkampiuose.

Skruzdėlių žaibo karas

Agresyvių skruzdėlių invazijai padeda oro ir jūrų transportas. Iš pradžių tropikų vabzdžių jiems netinkamo klimato zonose pasirodydavo ne tiek ir daug, o ekspertai įtikinėjo, kad šie nepajėgs ištverti šalčio.

Tačiau tropikų agresoriai sugebėjo greitai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Jų populiacija didėjo bauginamu greičiu, o vietinės rūšys masiškai nyko.

Šiandien nelabai žinoma, kaip su šiomis skruzdėlėmis elgtis. Negalima jų išnaikinti įprastomis vabzdžių naikinimo priemonėmis, nes skruzdėlės grobuonės gamtoje neturi priešų.

Be to, dėl mokslininkams nežinomų priežasčių po pasaulį pasklidusios agresyvių argentininių skruzdėlių kolonijos pradėjo aktyviai vienytis, nors anksčiau įnirtingai kovėsi.

Anksčiau skirtingų kolonijų skruzdėlės, suleistos į vieną stiklainį, tuojau pat imdavo vienos kitas naikinti, tai ribojo jų ekspansiją. Neseniai daktarės Eiriki Sunamuri iš Tokijo universiteto grupė pastebėjo, kad skruzdėlės iš Japonijos, Ispanijos ar Kalifornijos pagautos ir suleistos į vieną stiklainį jau nebekovoja.

„Elgiasi lyg senos pažįstamos“, – interviu BBC sakė nustebę mokslininkai. Nesuprantama, kodėl taip nutiko. Gal pasaulyje įsigalėjo viena ypač didelė kolonija arba atskiros giminės atstovės tarp žemynų sudarė nepuolimo sutartį. Vienos su kitomis jos elgiasi draugiškai, o visą agresiją nukreipia į išorinį pasaulį.

Puolimas vyksta sparčiai, nes šie vabzdžiai negaišta laiko skruzdėlynams statyti, jie apsigyvena supuvusių medžių kelmuose, duobėse po akmenimis arba kitų veislių skruzdėlių skruzdėlynuose – tiesiog suėda jų šeimininkes.

Kai agresyviosios skruzdėlės skuba užgrobti naują teritoriją, kiaušinius deda kur papuola: grindų plyšiuose, šakutės lizduose arba po medžio žieve.

Kiaušinėlius deda kelios ar net keliolika motinėlių. Tad nenuostabu, kad šių gyvių kolonijos greitai tampa milijoninės. Dėl to jas ir praminė superkolonijomis.

Skruzdėlių grobuonių superkolonijos pasižymi didele jėga ne tik dėl savo gausumo, bet ir gebėjimo atlikti įvairias funkcijas. „Tose bendruomenėse nerasime didumu išsiskiriančių vabzdžių darbininkų, kuriems visam gyvenimui skirta viena funkcija, pavyzdžiui, kareivių arba rinkikų,“ – sakė daktaras Piotras Slipinskis iš Lenkijos mokslų akademijos Zoologijos instituto.

Skruzdėlių grobuonių bendruomenėje kiek- viena darbininkė gali dirbti bet kokį darbą ir be vargo pakeisti kitas, kurios, pavyzdžiui, žuvo kovoje.

Minėtos skruzdėlės veikia stebėtinai protingai. „Iš duobėto takelio šie vabzdžiai padaro beveik autostradą, tam jie panaudoja savo kūną.

Dalis skruzdėlių susiriečia į kamuoliuką ir taip užpildo įdubimą“, – tvirtino profesorius Nigelis Franksas iš Bristolio universiteto. Tada visa kolona gali žygiuoti daug greičiau.

Taip pat pastebėta, kad kai šios skruzdėlės priartėja prie vietų, apipurkštų pesticidais, dalis jų pasiaukoja ir žengia į užnuodytą teritoriją. Per negyvėlių tiltą be vargo gali keliauti likusieji vabzdžiai.

Vienintelė viltis – jas sukiršinti

Taip darniai veikti šioms agresorėms padeda ypač tobula ryšių sistema. „Skruzdėlės kontaktuoja pasitelkdamos feromonus. Jos išskiria kelias dešimtis įvairių kvapų, kuriais gali perduoti net dvidešimt skirtingų frazių“, – teigė daktaras P.Slipinskis.

Dėl tokios puikios komunikacijos sistemos kiekviena skruzdėlė žino, kuris vabzdys priklauso jos kolonijai, o kuris svetimai, o visa superkolonija koordinuoja savo veiksmus tarsi puikiai išmokyta kariuomenė.

Kad sulaikytų skruzdėlių ekspansiją, mokslininkai ketina smogti kaip tik ten, kuo ir remiasi superkolonijos išskirtinė jėga. Daktaras Neilas Tsutsui iš Kalifornijos universiteto ištyrė visą skruzdėlės Linepithema humile genomą ir surado jame genų, atsakingų už kvapų signalų gaminimą ir atpažinimą.

„Kai pavyks priversti tuos genus gaminti konkrečias kvapų substancijas, galėsime sutrikdyti vabzdžių informacijos sistemą. Skruzdėlės nebežinos, kas yra priešas, o kas – draugas. Nebemokės rasti kelio į savo lizdą. Šitaip iš pagrindų sunaikinsime skruzdėlių armijos struktūrą“, – aiškino jis.

Laikui bėgant galbūt pavyks panaudoti skruzdėles geram tikslui, panašiai kaip afrikietiška akacija, kuri savo apsaugai pasitelkia skruzdėlių Pseudomyrmex kariuomenę, priviliodama jas nektaro kvapu.

Ką gali žinoti, galbūt pasitelkę sugebėjimus valdyti skruzdėles feromonais paversime jas koviniais daliniais, atgrasančiais kenkėjus. Tačiau kol kas jos pačios yra didžiausia grėsmė.

Saltinis: lzinios.lt